Išplautų smegenų nuoviras

Mums rašo

EDIS KRIAUČIŪNAS

Begalė filosofų, rašytojų, sociologų bando paaiškinti pasaulį, bet kol kas geriausiai sekasi fizikams: jie regi tokius dalykus, apie kuriuos poetai nė nesapnuoja; negana to, jiems kartais pavyksta įgyvendinti savo idėjas. („Mes gimę pasaką paverst tikrove“, – užniūniuoja fizikas, atsistojęs ant Nemuno šlaito, ir suprojektuoja Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Kas nebuvote ant aukštutinio baseino užtvankos, rekomenduoju.) Kai reikalai pakrypsta link žmonių santykių, fizikų tikslumo nebelieka, o kai kalbama apie santykius tarp žmonių grupių, apskritai įsivyrauja chaosas: bet koks bandymas pasaką paverst tikrove baigiasi žiauriomis tarpusavio pjautynėmis. Girdime: pasaulį valdo JAV, žydai, masonai, pedofilai; nafta, bankai ir t. t. Nelabai mėgstu psichologiją (laikausi nuomonės, kad bet kuris bandantis „gydyti“ kitą anksčiau ar vėliau pats tampa ligoniu), tačiau jau seniai susiformavau trumpą aksiomą: pasaulį valdo simpatija. Jokie loginiai argumentai nebegalioja, jokie dokumentais patvirtinti įrodymai nepadės, jei jūs kam nors nepatikote (tarkim, banko darbuotojui, norėdami pasiimti paskolą). Ir atvirkščiai: jus priims į norimą darbą ir jame jums puikiai seksis, jums netikėtai pakels algą, jus išsiųs į kokią nors tolimą smagią komandiruotę, jei, tarkim, jūs iš pirmo žvilgsnio patikote vadovui. Čia horizontalė, o vertikalė – agresija, godumas, noras valdyti ir kiti panašaus pobūdžio žmogiškos prigimties dalykėliai, pavyzdžiui, akiplėšiškumas ir chamizmas kaip veiksmo metodai (akiplėšiškumas – antroji laimė; cituoju vieną iš Varlamo Šalamovo užrašytų recidyvistų posakių). Šiuose nuo auklėjimo ir išsilavinimo nepriklausančiuose žmonių santykių slėpiniuose ieškoti teisybės – beviltiška ir tai seniai suprato mūsų močiutės (prisiminkite pasaką apie vištytę ir gaidelį).

Štai garsiojoje Garliavos istorijoje, regis, tik simpatijos / antipatijos ir teveikia: vieni nekenčia, tiesiog purtosi iš šleikštulio žiūrėdami į brunetę; kiti lygiai taip pat – į blondinę. Pasirinkus tinkamą veikėją, sudėlioti palaikančius ar nepalaikančius „argumentus ir faktus“ yra tik technikos klausimas, istorija miglota, o „už“ ir „prieš“ – nors į akcijos „Darom“ maišus rink. Iš viešai pateikiamos informacijos jokio padoraus vertinimo atlikti neįmanoma, aišku tik tai, kad veikia ne buitiniai, o kriminaliniai nusikaltėliai (pagal keliamą triukšmą – abiejose pusėse). Ir tiems nusikaltėliams, kaip priemonė mums nežinomiems tikslams pasiekti, reikalinga viešoji nuomonė. Į kovą kviečiami tūkstančiai, vadinasi, tikslus reikia vertinti rimtai. Požiūris į šią istoriją pjauna Lietuvą per pusę (iš tiesų niekas nežino, kokiomis proporcijomis, bet tarkim), nepaisydamas nei žmonių išsilavinimo, nei socialinės padėties: beturčiai palaiko turčius, teistieji – teisėją, teisėjai – prieš teisėją. Viešai demonstruojama neapykanta, bet visi „gina“ mergaitės interesus. Labai nesinorėtų, kad su tokiu priešiškumu kada nors Lietuva gintų Lietuvą (kas galėtų atmesti tokią galimybę, juk pilietinės iniciatyvos kartais virsta pilietiniais karais).

Panašaus pobūdžio viešosios nuomonės kuriozų apstu: štai Lietuvos žmonės labiausiai myli prezidentę ir nekenčia premjero, kurį prezidentė visą kadenciją palaikė; kitaip sakant, kas ką veikia, visiškai nesvarbu, svarbu „myliu–nemyliu“, o pastaruoju metu, regis, liko tik „nemyliu“.

Dabar Lietuvoje pozicijų reiškimo metas: kas po medžiu, kas medyje (irgi pozicija, vieną žemaitį per „Jedinstvo“ mitingą prie Nacionalinės bibliotekos mitinguotojai iš liepos iškrapštė lietsargiais), kas „Žalgirio“ arenoje sausio 13 d. klausosi tinkamoje vietoje tinkamu laiku vis koncertuojančio atlikėjo. Andrius Martinkus („Šiaurės Atėnai“, VI.15) rūpinasi krikščionybe, konstatuoja, kad „visi paistalai apie „demokratiją“ ir „žmogaus teises“ tėra „zombinimas“, ir jei žodelį „visi“ pakeistumėme žodžiu „dažnai“, būtų galima sutikti. Nueina į koncertą, pasimėgauja tuo, kad pakeliui sutikta saujelė kitaminčių „tikrai apgailėtinai atrodė“, pasidžiaugia, kad iš Gruzijos atimta Pietų Osetija (Rusija, supraskite, kitaip negalėjo), kuo čia dėti krikščionių interesai, nepasako (Kosovas – ne argumentas). Oficialioji Rusija jam pritaria ir primena, kad 1940 m. SSRS taip pat kitaip negalėjo. Ir 1941 m. birželio 14–15 d. kitaip negalėjo, likus kelioms dienoms iki karo (o jį tuoj prasidėsiant žinojo net lietuvių valstiečiai) juk reikėjo išvežti „zombius“, kurie jau tuomet buvo teisingai suformuoti pasaulyje siautėjančio kapitalizmo. Ir teisybė triumfavo: zombiai buvo sudėlioti į vietas, kur „tikrai apgailėtinai atrodė“. Tiesa, jų kančios ir mirtys jau buvo realios, t. y. mirė ne zombiai, o žmonės. Gal ir per daug giliai kasu, tačiau tikiuosi, kad šio įdomaus, bet vienareikšmio tik paskutinėje pastraipoje teksto publikavimo data – birželio 15-oji – yra atsitiktinė. O paralelių tarp SSRS ir Rusijos nereikėtų nei sureikšminti, nei vengti, anuomet pusė gyventojų SSRS sėdėjo, o kita pusė prižiūrėjo sėdinčius; nebūkime naivūs – noras ką nors pasodinti, pavyzdžiui, apgailėtinai atrodantį kitamintį (mažą valstybėlę, žmogų, panašų į žydą, į gėjų, į teroristą ir t. t.), niekur neišnykęs (ne tik Rusijoje, ne tik pas mus, bet ir JAV). Suprantu, kad toks konstatavimas atrodo paranojiškai. Bet, ponai intelektualai, padėkite teorinius pagrindus, pasiginčykite, supainiokite sąvokas, sukeiskite vietomis prasmes, o visa kita padarys kiti, mažiau išsilavinę, bet linkę pašaudyti (kad ir iš nuobodžio).

Kažkaip keistai atrodo teisybės paieškos, o ypač – pasaulinės. Čia formuojasi dar vienas įžambus pjūvis: atsiranda simpatijos ir antipatijos atskirų valstybių atžvilgiu. „Myliu–nemyliu“, kalbant apie žmonių santykius, yra suprantamas, tačiau kaip gali patikti ar nepatikti tokie monstrai – mįslė. Pavyzdžiui: JAV – visų blogybių šaltinis, visi, kas prieš jas (tarkim, Rusija), – gerieji. Arba atvirkščiai. Gal pakaktų vertinti iš savų pozicijų? Mažos valstybės pozicijų ir iš savos patirties? Nes vertinant pasaulinėmis kategorijomis mes esame tik „pilkoji zona“. Laikantis Andriaus Martinkaus logikos, Atgimimas tebuvęs fikcija, tiesiog JAV praplėtė savo įtakos zoną (koks nors Paryžiuje siemkas, atsiprašau – keptus kaštainius gliaudantis antiglobalistas tuomet turėjo keiktis). Lietuvos žmonės, be abejo, buvo užzombinti, jie čia apskritai niekuo dėti. Belieka laukti, kada Rusija ištaisys klaidą, antiglobalistai triumfuos, kas nors ta proga nueis į koncertą (kuris vyks arenoje visom progom tinkančiu „Žalgirio“ pavadinimu), o Petro, Jono ir Marytės likimais pasirūpins atitinkamos institucijos.

Suprantu, kad naiviai skamba, bet esu linkęs manyti, jog mes (aš, Andrius Martinkus, Vardenis Pavardenis su savo didele šeimyna ir a. a. Jonas Jonauskas) patys šiek tiek prisidėjome prie to, kad gyventume po NATO naikintuvų sparnais. Saugu tai ar ne saugu – kitas klausimas.

Lietuvoje begalė reiškinių, kuriuos galima kritikuoti ar iš kurių galima šaipytis, ir tai daroma nuolat. Tarkim, iš europrojektų: pats mačiau „rekonstruotą“ geležinkelio pervažą, nauji bėgiai buvo pakloti tik pervažoje, kitur – žvalgykis kiek nori – jokių bėgių. Bet tikrai žinau, kad JAV čia niekuo dėtos. Galime kritikuoti bei šaipytis ir iš laisvės kiek tinkami, nelengva užduotis išmokti gyventi, kai reikia ne vykdyti, o nuolat rinktis ir budėti (mane patį – užkniso). Bet dar kartą prisimenu rusų disidentų atradimus tose pačiose JAV: po laisvės vėliava ne tik gėlytės žydi – piktžolės veši ne menkiau. (Anot dekonstruojamo mito trečiosios tezės, ši mintis yra klaidinga ir žalinga.)

Būtų gerai, jei pernelyg nesureikšmintume konstruojamų mitų ir neužsižaistume juos dekonstruodami. Galima teigti, kad laisvės projektas esmingai nukreiptas „prieš Dievą ir prieš Jo paveikslą žmoguje“, bet netikiu, kad man (Jo kūriniui) suteikta asmeninė laisvė gali būti nukreipta prieš Jį. Ar ne Jis man ją – valią pasirinkti – suteikė? (Žinau, kad šiam (ne)tikėjimui pagrįsti reikėtų mažiausiai šimto puslapių.) O nuolatos kuriami įvairių rangų ir mastų visuomeniniai projektai, kurie nurodinėja, kaip mes (aš, Andrius Martinkus, Vardenis Pavardenis ir t. t.) turime mąstyti ir elgtis, intelektualo neturėtų nei stebinti, nei piktinti (kada buvo kitaip?).

Laisvė – lietuviškas žodis, pirmąkart ištartas dar tuomet, kai Kolumbas nė gimęs nebuvo. Gal palikime šiam žodžiui žinomą ir aiškią prasmę, neužmėtykime jo negyvai nenuginčijamais faktais, kad ir kokie „kieti“ jie būtų. Jei laisvė – tik propagandinis šūkis, vadinasi, ji gali būti blogis, tuomet nelaisvė gali būti gėris ir t. t.; taip mąstydami galime nusiristi iki inkvizicijos laikų. Pasaulio istorijoje šimtai panašių atvejų, o paskui vien aimanos ir dantų griežimas.

„Protas niekada neišgalėjo apibrėžti gėrio ir blogio, net neatskyrė blogio nuo gėrio, bent apytikriai. Priešingai, visada gėdingai ir pasigailėtinai juos painiojo…“ (Fiodoras Dostojevskis, „Demonai“).