Griežtas sprendimas

VYTAUTAS GASPARAVIČIUS

Žinia, kad Baronkė kepa, nieko nenustebino. Tegu. Juk pati pasirūpindavo žaliava ir reikiamais, kaip ten jie – ingredientais. Jai buvo be galo malonus pats kepimo procesas: viską sudėti į krūvą, gerai išmaišyti, pagardinti pikantiškais prieskoniais ir įmantriai papuošti.

Tiesa, kartais gaminiui pritrūkdavo aštrumo, kartais išeidavo pernelyg saldus, bet apskritai Baronkė savo pastangomis likdavo patenkinta. Siūlė visiems išmėginti, girdi, pažiūrėkit, kaip man pasisekė. Vieni ryždavosi pabandyti ir net susiriesdami girdavo gaminį, kiti mandagiai nutylėdavo ir nusukdavo akis į šalį, bet nesakydavo – neskanu.

Bet štai vieną dieną suskambo telefonas. Anonimas iškošė: „Baronke, atsibodai! Liaukis pagaliau kepti!“

Pirmą kartą per dešimt metų literatė Baronkė susimąstė prie tuščio popieriaus lapo. Viena vertus – grasinantis anonimo balsas, antra vertus – sraunus kūrybinis šaltinis tyliai čiurlena į ausį: „Lygiai prieš trisdešimt metų kaimynų žąsinas ilgai vijosi būsimą literatę Baronkę ir pasivijęs skaudžiai įžnybė į sėdynę…“

Šalin abejones! Sprendimas galutinis ir neginčijamas – kepti!

Ir literatė Baronkė palinko prie naujojo romano…

___

Amžinai tavo

Kas nori likti vienas?!

Ir čiupo dvidešimtmetis Luokis bendraamžę Mielę net plaukų spalvos gerai neįžiūrėjęs. Tik vedus buitis tuoj pat pakišo koją: zyziantis mažas vaikas, apskretę puodai, kalnai neskalbtų drabužių ir dulkės, visur dulkės… „Už ką jūs mane šitaip?“ – pirmoji pasidavė Mielė, nunešė skyrybų prašymą.

Vėliau susipažino su Žasu, šis į pirmą pasimatymą atnešė glėbį gėlių ir eilėraštį apie snaigę. Kaip abu atrodė po vestuvių? Romantiškas, per balas šokinėjantis jaunuolis tapo nepajudinamu drybsuoliu, tarsi suaugusiu su sofa, o grakšti dama panėšėjo į bobulę apsmukusiais treningais, kasdien pasilipusią ant kėdės ir šveičiančią nuo virtuvės lubų suodžius. Kodėl tokia neteisybė?

Tuo metu Luokis taip pat nesnaudė. Iš verslo kelionės parsivežė Sabiną. Su giminiška siela kasdien išmaukdavo po bokalą alaus ir vieną pavakarę, neturėdami ką veikti, užklydo į Santuokų rūmus. Rodos, įsikūrė sėsliai. Bet kaip gyventi kartu, jei ta dvikojė būtybė kaip penki pirštai prieš akis kiekvieną dieną?! Po penkerių metų išsiskyrė.

Ne visi geriausi vyrai užimti! Mielė, palikusi Žasą, internetu susirašinėjo su gražuoliu Naubartu. Juk susitiko ne bulvių lauke: suveržta ir padažyta nukūrė į pasimatymą. Ir jis lyg iš madų albumo išplaukęs – suko verslą net čia, kavinėje, knibinėdamas delninį kompiuterį. Tik vėliau Mielė sužinojo, kad jos išrinktasis rašė net penkioms moterims ir savo kompiuteryje turėjo spec. internetinį našlikių puslapį – ką suokti tai ir anai… Bet Mielė, pati slėpdama savo nuodėmes, viską jam atleido ir ištekėjusi vedybinį vežimą traukė net septynerius metus.

Trečioji Luokio žmona Neta kaip tyčia buvo nelinkusi kuoptis virtuvėje ir terštis klozete. Vyras, neapkęsdamas musių, kandžių ir tarakonų, apsigyveno garaže. Kiek tai galėjo tęstis? Kol buitis pribaigė visai.

Ir štai po trisdešimties metų Luokis Mielę vėl susitiko. Abiem išklebo nervai ir atsidūrė valdiškuose namuose. Kokia palaima! Aplinkui zujo tarn… atsiprašau, ligoninės personalas, grindys išplautos, dulkės nuvalytos, maistas paduodamas tiksliai tą minutę. Ir į pasimatymą nei ruoštis, nei puoštis – atbindzenę į koridoriaus galą, mylimieji kas vakarą susikibdavo rankutėmis. „Amžinai tavo…“ – parašė Luokis pirštu ant sienos.

Bet kas bus, kai abu pasveiks? Tragedija, ne gyvenimas…

___

Po fakto

Jūs man buvot gražiausi. Tarsi prinokę obuoliai vasariniai. Kaip rudeniniai lapai. Lyg geležis, parūdijusi švelniai. Pusę amžiaus tarnavę atitarnavot man iki galo. Beje, niekam aš jūsų nerodžiau. Derinomės prie sunkaus laikotarpio: maža du sykius krimst ir sumuštinis pilve, reikėjo tyliai ir kantriai, savy užsidarius, taip sakant, įkąsti visas padidėjusias kainas ir iškentėti kitus vargelius. O kąsti jūs galėjot! Tarsi su žnyplėmis!

Juk prisimenat, kviečiau: brangsta šiluma butuose – kandam, brangsta kelionės – kandam, brangsta visas pragyvenimas – kandam. Kad ir žalia akyse, kandau jus – ištikimuosius savo burnos dantukus. Gyvenom šiltai ir laimingai.

Ir, kaip minėjau, nematėm jokios prasmės apsinuoginti. Ačiū jums!

___

Saldaus

Stebiu tave, mielasis, negaliu atsigėrėti. Buvai snaudalius, tiesiog lepšis, palyginti su savo broliu, o kaip pasikeitei į gera. Sakai, nebuvo reikalo… Tačiau dabar esi tikras šaunuolis: mano darbininkėlis, mano pirmasis talkininkas. Šviesoj tamsoj, bet kokiu oru, kad ir rūgšti nuotaika – miklumas tavo neapsakomas. Čempionas! Tuo pačiu metu esi tiesiog pasaulio centras: operatyvus ir nepriklausomas. Tiesa, kartais paišdykauji. Atleidžiu tau. Ir vėl nė žingsnio be tavęs. Juk tu protingesnis už mane: kai išsijuosęs dirbi, sugebi laiku sustoti.

Vėlu. Šalia fotelyje užsnūdęs vyras. Ir mano akys jau merkiasi, tuoj grimsiu į Morfėjo karalystę, bet laikausi. Tik jis, mano brangusis dešinės rankos nykštys, dar maigo pultelio mygtukus. Suprato mane – spust, išjungė televizorių…