Tenkinti savo aistras
PAULIUS NORVILA
Tenkinti savo aistras. Kad ir kokios jos būtų. Kad ir kokios spalvos ar dydžio bateliais kaukšėtų nesibaigiančiais valstybinių įstaigų koridoriais. Kaukšėtų ir sugebėtų kažką priminti. Pavyzdžiui, kapinių ramybę ir į pušį kalenantį genį, supainiotą su tuo, kuris antkapyje kalė raides. Kalė skaičius, kalė šviesius atsiminimus, kuriuos ilgainiui nuplaus lietus, jau tik iš blausių nuotraukų primindamas ašaras, riedėjusias vyriausiems šeimos nariams. Jauniausieji tuo tarpu skabys dekoratyvinių krūmų lapelius ir žaismingai šypsosis. Asociacijų ratas suksis ir sunkūs atokvėpiai nusineš visus aitvarus į dangaus karalystę. O ten jau stovėsime vienas greta kito ir plasnosime gulbių sparnais. Šauksimės ir prašysimės atleidimo už tuos, kurie liko žemėje. Už tuos, kuriems visa tai tebus nekalto ėriuko mekenimas. Mykimas. Makiažas, tepamas ant jaunos mergaitės veido. Paskui tą veidą bučiuos ir glostys berniukas. Vėliau tas berniukas virs nekilnojamojo turto ekspertu, o mergaitė – tik trumpu blykstelėjimu kažkur aukštai danguje, kai fotografas neperspėja, kad netrukus išskirs ne paukščiukas, o kamuolinis žaibas. Neperspėja, kad šis nusiris per kambarius ir atsiguls į lovą. Leisis, kad vanduo apsemtų ne tik krūtinę, pečius, bet ir smakrą, burną, nosį, galiausiai – ir akis. Viršugalvis liks boluoti tarsi sala vienkartiniame vandenyne, o šiam nutekėjus kanalizacijos vamzdžiais visi toliau gyvens kaip gyvenę savo žaisliniuose lėlių nameliuose ir spalvotomis kreidelėmis nupieštuose inkiluose. Veidrodžių karalystėse, kurios telpa mažiausiose iš rankinių, pudrinių, laikrodžių ar netgi lūpdažių. Mes telpame visur. Netgi radijo laidose, kai niekas jų nesiklauso. Netgi tamsiuose rytuose ir visą parą veikiančiuose gėlių turgeliuose. Priedangose ir padangose, ant kurių susėdę pensininkai žaidžia savo geriausias šachmatų partijas. Pasakoja geriausius anekdotus. Myli geriausias moteris, laukiančias jų namuose, virtuvėse, lovose. Tačiau lygiai taip pat – ir žurnalų viršeliuose, plazminiuose televizorių ekranuose ar reklaminiuose stenduose, spindinčiuose ne nuo mėnulio, o nuo ekologiškų lempučių šviesos, kuri visai kitokia negu stalinių lempų ar rusenančio laužo. Visai kitokia negu akių šviesa, su kuria nejauku susidurti reginčiajam, kai stingsta kojos ir šąla rankos. Tai jau nebe šviesa – tai kelias, kuriuo visi keliaujame ir kurio posūkiai dažnai suklaidina, nubloškia atgal į labirinto pradžią, pasiūlo pasirinkti tai, ką norėtume palikti po savęs šį kartą. Siūlą, ryžius ar žiedlapius. Alkio jausmą ar paprasčiausią norą rasti kelią atgal ir viską pradėti dar kartą nuo pradžių. Nuo pirmojo žodžio, žingsnio. Nuo pirmosios ašarų pakalnės, kurioje ganosi tokie pat kaip ir tu – avinėliai, šokuojantys iš vieno sapno į kitą, užmiegantys pagalvėse, čiužiniuose ar seselės rankose, kuri jau pati nesupranta, ką mėgina sustabdyti – niekaip nesiliaujantį kraujavimą, laipsniškai kylančius verdančio vandens purslus ar tiesiog baimę, nusėdančią dideliais ir sunkiai nuryjamais gumulais mūsų gerklėse. Tinstančiais ir spaudžiančiais vis labiau, sugeriančiais drėgmę, priverčiančiais prakaituoti, šnekėti nesąmones, apsimesti, kad esi geras, gražus ir protingas, o tuomet lipti į pačią viršūnę ir prisipažinti melavus. Atgailauti dėl to, ko nesi padaręs, o tik pagalvojęs. Atgailauti dėl to, kad tokia silpna tavoji atgaila, kad toks silpnas tavo tikėjimas tarpininkais, apsimetėliais ir pranašais, kurie pranašauja tave kiekvieną dieną erzinančiu žadintuvo pypsėjimu, šaltu dušu, karšta arbata, medžiais, išsprogdinusiais pavasarį tiesiai už virtuvės lango. Ten pat, kur patvinsta ir nuslūgsta geras gyvenimas, išdalinantis save tarsi labdarą ar premijas už puikius ketvirtinius ir metinius rezultatus, pavyzdinę drausmę ir puikius pažymius, o galiausiai – ir pagal poreikius, nuopelnus bei pasižadėjimus būti ištikimam, švelniam ir globojančiam. Neverčiančiam keltis ankstyvais rytais, išskleidžiančiam skėtį, kai lyja, ir paklotą, kai šviečia akinanti saulė. Glostančiam ir glostomam. Prisijaukinamam tarsi tie metalu tviskantys liūtai ar žalčiai, besirangantys mergaičių žodžiuose, – visų jų galvos pagelto, kūnai pailso, o vaikai, kurie fotografavosi šalia, užaugo ir jau nebeieško meilužių – jiems gera namuose. Ten, kur pro pravirą langą skverbiasi gaiva ir plaikstosi ant palangės auginamų gėlių lapai. Ten, kur šių žiedai patys sulipa į paveikslus, suknelių nėrinius ar kilimų raštus. Ten, kur tai kartojasi. Vėl ir vėl. Saugumo jausmas, nepaliekantis abejingų ar abejojančių arbatoje plaukiojančiais sieliais. Galėtum įsitverti ir išsigelbėti. Užtektų šauktis pagalbos ir plačiai mojuoti rankomis. Nepasiduoti begalinės jūros iliuzijai ar hipnoziniam bangų plakimui. Tačiau išsigelbėjimas yra kur kas daugiau negu paviršiuje plūduriuojantis raudonos spalvos ratas ar visą gyvenimą laimingos kortos laukiantis žaidėjas. Išsigelbėjimas yra kur kas arčiau negu tuomet, kai ištiesus ranką dar šiek tiek pritrūksta iki vaisių indo, sulčių ąsočio ar duonos lėkštės. Išsigelbėjimas yra tai, kas neleidžia sustoti, kas verčia judėti į priekį, kas pripila pilną baką benzino ir nuperka gaiviųjų gėrimų. Išsigelbėjimas dar nereiškia, kad mes išsigelbėjome ar išsigelbėsime. Išsigelbėjimas – tai viltis, kad nesame vieni, kad mūsų kūnais teka ne tik kraujas, bet ir srovės, kurioms užtvindyti nepakaktų užtvankų, netgi žodžių ir sakinių, mokyklinių sąsiuvinių tuščiais puslapiais ir nebaigtų spalvinimo knygelių. Užtvindyti neįmanoma paaiškinti. Ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Netgi čia, kur skyrybos ženklai dar ne viską nusprendžia už mus, dar palieka mažą galimybę pakeisti pranašystę. Mažą galimybę įkvėpti vandens ir pajusti dugną. Mažą galimybę, nuo kurios ir prasideda visas gyvenimas. Kam jis skirtas? Na, žinoma. Savo aistroms tenkinti.
Kad ir kokios jos būtų.
