Ne žingsniais matuotas gyvenimo kelias

DALIA BERNOTAITĖ-BELIAUSKIENĖ
ŽYDRĖ PETRAUSKAITĖ

Gerai būtų, kad galėtum palikti tą kultūrinį klodą, kurį sukaupei per gyvenimą. Tada kitas tobulėtų negaišdamas laiko, juk žmogaus amžius trumpas. Gal ir teisybė, kad buvimą žemėje įprasmina darbas, kūryba, be jų būtų baisiai nyku ir tuščia*. Taip rašė Akvilė Mikėnaitė (1912–2001), dėstytoja, muziejininkė, visą gyvenimą paaukojusi liaudies meno tyrinėjimui ir puoselėjimui. Šitie žodžiai nuskambėjo ir Vilniaus paveikslų galerijoje gegužės 30 dieną atidarant jos gimimo šimtmečiui skirtą parodą. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys sakė, kad A. Mikėnaitė beveik tuščioje vietoje sukūrė Liaudies meno skyrių: atėjusi dirbti rado vos pusantro šimto eksponatų, o išeidama jų paliko tūkstančius. Žinoma, dirbo ne viena. Paroda nedidukė, eksponuojama keturiose salėse, joje daugiausia atspindėti A. Mikėnaitės darbai muziejininkystės srityje. Pora liaudies skulptūrų mena pirmąsias jos darbo muziejuje dienas, kiti eksponatai įgyti ekspedicijų metu. Atrinkti labai įvairūs, didžiausios meninės vertės, nes tokio požiūrio komplektuojant Liaudies meno skyriaus rinkinius laikėsi ir A. Mikėnaitė. Tai geležinės kryžių viršūnės, baldai, vėliavos, raižiniai ir greta – jos šiomis temomis parengti ir išleisti katalogai. Didelį triūsą atspindi serijos „Lietuvių liaudies menas“ audinių ir drabužių tomai. Neskubrius parodos lankytojus gal sudomins ir ekranuose rodomos jos asmeninio gyvenimo ir ekspedicijų akimirkų nuotraukos, lydimos folkloro ansamblio „Vilnelė“ dainų.

Akvilė Mikėnaitė ekspedicijoje Vaivadiškių k. (Anykščių r.). 1948

A. Mikėnaitė nugyveno gražų amžių. Gimė 1912 m. balandžio 10 d. atokiame Skardupio vienkiemyje, Aknystos valsčiuje, Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Apie Skardupį iš jos tekdavo dažnai girdėti, ten nuolat lėkdavo jos mintys: Senatvė, vienišumas, nerimas gena grįžti į gimtąjį lizdą, bent mintimis pabūti jame. Brangūs prisiminimai nedyla – jie atmintyje ir širdyje. Tėviškėje viskas taip miela, pažįstama – laukai, miškas, pievos, vėjelis, kuris plauko po slėnius. Ypač brangus Skardupio židinys, šildęs ne vieną sušalusią širdį… Tėviškė – tai šventenybė, niekas neišdildys jos iš širdies. Tyrą jos šaltinio vandenį gėrė, prie jos židinio šildėsi ne viena Mikėnų karta. Tai nuostabi sodyba, apaugusi didelėm liepom, ąžuolais, klevais, žilvičiais. Senieji medžiai – kaip mieli draugai, kartu su jais išgyventa tiek liūdesio ir skausmo… Juose gyvena protėvių dvasia, jų širdyse susikaupė mūsų praeitis: audros ir sutemos, giedros ir saulėtos dienos. Jokūbo ir Teklės Mikėnų šeimoje Akvilė buvo jauniausia. Be jos, augo du broliai ir sesuo. Vyriausias Jonas buvo karininkas, lakūnas bandytojas, pokario metais – žinomas keramikas, Juozas – žymus skulptorius, sesuo Liuda – nuoširdi kaimo moteris, daug metų saugojusi Mikėnų šeimos židinį, puoselėjusi ir tvarkiusi tėviškę, į kurią vis sugrįždavo išsisklaidžiusi šeima.

Lietuvišką pradžios mokyklą Akvilė lankė Aknystoje. 1927–1931 m. mokėsi valstybinėje latvių gimnazijoje Subatėje. Artimiausia širdžiai buvo literatūra. Labai mėgo poeziją, ypač Janio Rainio eiles. Pati rašė romantiškus eilėraščius. Rygoje studijuoti išsvajotą literatūrą sutrukdė po tėvelio mirties juntamas lėšų stygius. 1932 m. pavasarį išvyko į Kauną pas brolius, pragyvenimui ten prisidurdavo dėstydama latvių kalbą Švietimo ministerijos organizuotuose kursuose, o rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, pasirinko visuotinės istorijos specialybę. Universitete klausėsi žymių kultūros veikėjų: Levo Karsavino, Pauliaus Galaunės, Igno Jonyno, Adolfo Šapokos, Augustino Janulaičio, Eduardo Volterio, Jono Puzino, Jurgio Baltrušaičio, Vosyliaus Sezemano, Prano Skardžiaus, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės – paskaitų. Lankė paminklų apsaugos kursus, juose susipažino su būsimu vyru Stasiu Vaitkumi, studijavusiu Kauno meno mokykloje. Dar studijų metais besilankydama M. K. Čiurlionio galerijoje pas studijų bičiulį Klemensą Čerbulėną susižavėjo liaudies skulptūra. Pirmasis įspūdis nulėmė postūmį šioje srityje nudirbti daugelį darbų. Su begaline šiluma visada kalbėdavo apie vadinamuosius dievukus: rūpintojėlius, jurgius, izidorius, agotas ir marijas, tokias panašias į Žemaitijos kaimo moteris, slegiamas sielvarto ar nuleidusias galvas, romiai sudėjusias rankas ant krūtinės… Neatsitiktinai ir diplominis darbas buvo skirtas liaudies skulptūrai. 1940 m., baigusi studijas, pasiliko dirbti Vilniaus universitete, nes, kaip darbščią, rimtą darbininkę, studijų metais parodžiusią didelį domėjimąsi menu ir tinkančią eiti Meno istorijos katedros jaunesniosios asistentės pareigas, ją rekomendavo P. Galaunė, J. Puzinas ir L. Karsavinas. Ji tvarkė įvairius katedros dokumentus, knygas, skaitė paskaitas, netgi valydavo dėstytojų kabinetą ir koridorių. Vėliau paskaitų krūvis didėjo, ypač 1951 m. iš Vilniaus universiteto atleidus P. Galaunę. Vadovavo studentų kursiniams ir diplominiams darbams, gamybinei praktikai – dirbo su studentais liaudies meno rinkimo ir tyrimo ekspedicijose, kartu su jais vyko į Leningrado, Latvijos ir Estijos muziejus. Kurį laiką dėstė ir Lietuvos dailės institute. Tuometinio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus direktoriaus L. Karsavino pakviesta, 1944 m. pradėjo dirbti Liaudies meno skyriaus vedėja.

P. Galaunė ir L. Karsavinas – jos dėstytojai, vėliau kolegos, ypač artimi jai pažiūromis ir gyvenimo nuostatomis. Aš laiminga, kad savo kelyje sutikau taurių, kilnių asmenybių. Visų jų, vienaip ar kitaip turtinusių mano dvasią, plėtusių akiratį, formavusių pažiūras ir įsitikinimus, neišvardysi. Ypatingą pagarbą jaučiu profesoriams Levui Karsavinui ir Pauliui Galaunei. Buvau jų mokinė, vėliau bendradarbė. Esu laiminga pažinusi juos kiek iš arčiau. Apie vieną iš jų, L. Karsaviną, A. Mikėnaitė spėjo parašyti prisiminimus. Apie P. Galaunę liko tik fragmentiški prisiminimai rankraštyje (jis buvo publikuotas po jos mirties). P. Galaunė ją stebino erudicija, jautrumu ir intuicija, žavėjo puikaus pedagogo savybėmis – buvęs labai santūrus, dalykiškas, kritiškas sau. Giliu ir plačiu dėstomo dalyko išmanymu Galaunė dalijosi su studentais ne tik skaitydamas paskaitas ar konsultuodamas. Pajutęs gilesnį susidomėjimą, jis galėdavo bet kada laisvesnę valandėlę daug ir įdomaus papasakoti. Aš gerbiamam profesoriui ligi šiol jaučiuosi skolinga – ne tik už meno istorijos žinias, bet ir už tėvišką globą, už pasitikėjimą manimi.

Gyvenimas nepagailėjo jai pažinčių ir su kitais įdomiais žmonėmis. Ypatingas vertinimas ir gražūs prisiminimai sugulė į straipsnius apie meno istoriką, filosofą, pedagogą, muziejininką Mikalojų Vorobjovą, lakūną, keramiką brolį J. Mikėną, muziejininką, fotografą jos vyrą S. Vaitkų, kurio ilgai laukė sugrįžtant iš Vorkutos lagerių. Apie M. Vorobjovą taip rašė: Vorobjovas buvo nepaprastai tylus, kuklus, santūrus žmogus. Jo laikysena buvo kaip kontrastas jo dėstymui. Visada kuklus, ramus, į auditoriją ateidavo nepastebimas, o prabilęs nustebindavo ir apstulbindavo, atrodė, kad kalba kitas žmogus. Iš jo vidinių gelmių liejosi turiningi, įdvasinti žodžiai, pateikti su didele meile ir susižavėjimu dėstomai medžiagai. Atrodė, kad tai liejasi neišsenkamas žinių šaltinis. O apie pažintį su rašytoju Kaziu Boruta, kuris dažnai su jos broliu J. Mikėnu, režisieriumi Juozu Grybausku ir kitais draugais užsukdavo į mažą butuką, pasakojo tik pažįstamiems. Juokdamasi prisimindavo, kaip kartą žuvų taukuose kepė miltinius blynus ir svečius vaišino turguje pirktu pilstomu vynu, kuris pasirodė besąs padažytas vanduo. K. Boruta padovanojo jai „Baltaragio malūno“ rankraštį ir pirmo leidimo (1945) egzempliorių, abu su įrašu: Akvilei. Eilėraštį „Pasaka apie Solveigą“, išspausdintą laikraštyje, atsiuntė su prierašu: „o gal apie Akvilę“. O kiek dar nugrimzdo užmarštin išgirstų įdomių pasakojimų ir prisiminimų apie žmones, su kuriais jai teko bendrauti prieškario Kaune, pokario Vilniuje ar kaimuose ekspedicijų metu.

Darbui muziejuje A. Mikėnaitė atidavė daugiau kaip penkiasdešimt metų. O pradėjo karo nuniokotose patalpose radusi 149 liaudies meno eksponatus. Dirbo viską, ko tik reikėjo muziejui. Muziejaus rengiamoms ekspedicijoms vadovavo 35 metus – nuo 1948 iki 1983 m. (nuo 1966 m. į skirtingas Lietuvos vietas kasmet vykdavo dvi ekspedicininkų grupės, vienai jų vadovaudavo A. Mikėnaitė, kitai – Aldona Stravinskienė). Skersai išilgai nenuilsdama išvaikščiojo beveik visą Lietuvą, džiaugėsi galėdama dirbti savo krašto kultūros labui, gėrėjosi kaimo audėjų, kalvių, medžio drožėjų kūrybingumu. Šio didelio darbo tikslas buvo rinkti, fiksuoti ir tirti liaudies meną. Griūvant senajam gyvenimo būdui reikėjo skubėti išsaugoti bent dalelę buvusiosios materialinės kultūros. Šiuo metu muziejuje saugoma daugiau nei 25 000 liaudies meno eksponatų, didžioji jų dalis surinkti ekspedicijose. Jose daug fotografuota, piešta, braižyta. A. Mikėnaitei talkino studentai – Vilniaus universiteto etnografai ir Dailės instituto keramikai, architektai, tekstilininkai. Jie rinko aprašomąją medžiagą, piešė memorialinius paminklus, skrynių, audinių raštus, braižė sodybų planus ir trobesius. Fotografai Antanas Šeduikis, S. Vaitkus, Antanas Lukšėnas skubėjo užfiksuoti ne tik dalelę dar gyvos senosios Lietuvos kultūros, bet ir linksmas ekspedicijų akimirkas. Ekspedicijose nuveikti darbai buvo surašomi ataskaitose. Jos prilygsta rimtiems straipsniams, dalis jų publikuota prieš kelerius metus pasirodžiusioje knygoje. A. Mikėnaitė stengėsi nuosekliai, metodiškai apibūdinti tyrinėtą vietovę, pradėdama nuo kraštovaizdžio, architektūros, apylinkės istorijos, aktualijų, žymesnių žmonių, daugiau dėmesio skirdavo amatams, tekstilei, baldams, skulptūrai, papročiams. Po ekspedicijos surengdavo parodėles. Pirmaisiais pokario metais organizuoti ekspedicijas buvo sunku. Trūko anketų, vatmano brėžiniams, lėšų eksponatams pirkti, fotografai nespėdavo visko aprėpti, paprasčiausiai stigo maisto – muziejaus direktoriui Pranui Gudynui 1955 m. net maisto krautuvės vedėjui teko rašyti prašymą mokslinės ekspedicijos dalyviams leisti be eilės nusipirkti duonos. Šie nesklandumai metams bėgant apiblanko, daugiau liko linksmų prisiminimų, pavyzdžiui: miesčionėms studentėms ekspedicijose būdavo taip sunku, kad miestelio vaistinėje nelikdavo valerijonų, o paryčiais iš vakaruškų parsiradę studentai aiškindavo neva skrynias piešę, kaip S. Vaitkus netoli Laukuvos ant Žemaičių plento studentes mokė šokti čarlstoną…

Grįžus iš ekspedicijų reikėjo tvarkyti, apibendrinti ir parodyti visuomenei sukauptą medžiagą. A. Mikėnaitė labai norėjo, kad muziejuje kuo greičiau būtų įrengta liaudies meno ekspozicija. Pirmoji, nors ir labai kukli, Rotušėje, dviejose nedidelėse Dailės muziejaus salėse, buvo atidaryta 1947 m. Kaupiantis skyriaus rinkiniams ekspozicija vis buvo keičiama ir papildoma, o 1975 m. perkelta į Visų Šventųjų bažnyčią, ten beveik be pakeitimų išsilaikė iki 1990 m. Svarbios jai buvo lietuvių liaudies meno parodos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – atrinkdavo joms kūrinius, dalyvaudavo eksponuojant, sudarydavo katalogus.

Įvairiapusis A. Mikėnaitės talentas ir plati erudicija atsispindi jos rašytiniuose darbuose. Vienas pirmųjų buvo straipsnis apie dievdirbį Vincą Svirskį ir jo sekėjus, išspausdintas 1943 m. tęstiniame leidinyje „Gimtasai kraštas“. V. Svirskio kryžiais, kaip ir apskritai visa liaudies skulptūra, A. Mikėnaitė labai domėjosi, vėliau ne kartą prie šios temos buvo grįžusi. Deja, jos viso gyvenimo darbas – katalogas „Tradicinė XIX–XX a. pirmos pusės lietuvių liaudies skulptūra“ – taip ir liko rankraštis. Gvildeno saulės simboliką lietuvių liaudies mene, sukaupė daug medžiagos apie saulės motyvus ir ornamentus, jų įvairovę atskirose liaudies meno šakose ir tradicijose. Parašė biografinę apybraižą apie grafikę Marcę Katiliūtę (1963), parengė muziejaus rinkinių katalogus „Juostos“ (1967), „Lietuvių liaudies raižiniai“ (1970), „Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės“ (1970), „Lietuvių liaudies baldai“ (1992). Nepublikuoti liko katalogai „XIX a. antrosios pusės siuvinėtos bažnytinės vėliavos“, „Kazio Šimonio liaudies meno piešiniai“. Drauge su kolegomis sudarė keletą serijos „Lietuvių liaudies menas“ albumų – „Audiniai“ (1957 ir 1962), „Juostos“ (1969), „Drabužiai“ (1974). Apie begalinį A. Mikėnaitės darbštumą byloja ir beveik trys dešimtys straipsnių, paskelbtų įvairiuose leidiniuose. Paskutiniais gyvenimo metais rašyti ir skaityti jai buvo sunku – labai nusilpo akys. Bet vis tiek nesiliovė galvojusi apie darbą, po kelis kartus perrašinėjo straipsnius, siekė tobulumo. Jos viso gyvenimo motto buvo žodžiai iš jos ypač gerbto ir mėgto prof. L. Karsavino veikalo „Apie tobulybę“: „Žmogaus gyvenimo tikslas – siekti tobulumo, nes tik taip žmonija įprasmina save.“

Dirbdama mėgstamą darbą, A. Mikėnaitė valandų neskaičiavo, savęs netausojo. Ji priklausė kartai muziejininkų idealistų, kuriems muziejus buvo šventovė…

___

* Ši ir kitos A. Mikėnaitės užrašų ištraukos skelbiamos jos dukterėčios ir asmeninio archyvo saugotojos Nijolės Murelės leidimu ir cituojamos iš knygos „Akvilė Mikėnaitė: gyvenimo prasmė – liaudies menas“ (sudarytojos Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Žydrė Petrauskaitė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2004). Šiame straipsnyje leidinio ištraukos pateikiamos kursyvu.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.