Bausmė turi keisti žmogų

Su Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonu, broliu pranciškonu ARŪNU PEŠKAIČIU kalbasi Erika Malažinskaitė

– Esate Bernardinų parapijos klebonas ir jau trejus metus Lukiškių kalėjime kalinčių nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas. Kokia jūsų patirtis? Apie ką, jūsų manymu, šiuo metu aktualu kalbėti?

– Yra labai daug aktualių dalykų. Pirmiausia, žinoma, tai, kad į nuteistuosius iki gyvos galvos mūsų visuomenėje žiūrima kaip į visiškai nereikalingus, kaip į atmatas. Netgi girdėjau tokią mintį, jog tai, kad nėra mirties bausmės, pateisinama tuo, kad įkalinimas iki gyvos galvos verčia žmogų ilgiau kankintis. Taip žiūrint, bausmė praranda savo prasmę, nes ji nekeičia žmogaus, kelia negatyvias reakcijas: tie žmonės pikti, jie nuolat reikalauja, sako, kad yra pažeidžiamos jų teisės, jiems blogai ir jie pyksta. Pyksta iš tikrųjų dėl to, kad neturi žemiškos vilties kada nors išeiti iš ten, kur dabar yra, vadinasi, nėra preteksto keistis. Aš manau, kad būtent tai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, dėl ko nuteistieji iki gyvos galvos labai dažnai yra depresyvios būsenos, atsiriboja nuo visko ir nemato gyvenimo pasikeitimo galimybių. Tuo tarpu daugelyje Europos Sąjungos šalių nuteisimas iki gyvos galvos reiškia, kad po penkiolikos ar kiek daugiau metų vyks perteisimas ir nuteistasis galės būti lygtinai paleistas. Jis visą laiką bus prižiūrimas, laisvė bus ribojama, bet nebus atimta. Perteisimas priklauso nuo to, kiek nuteistasis transformuojasi, kiek keičia save. Pagal mūsų įstatymus jokios vilties iš esmės nėra, tik vienintelė galimybė, kad po dvidešimties metų prezidentas suteiks malonę. Tai priklauso nuo paties prezidento ir nėra apibrėžta jokiais kriterijais.

– Beveik visi nuteistieji iki gyvos galvos, paklausti, ar vietoj įkalinimo rinktųsi mirties bausmę, atsako teigiamai.

– Tai siaubingas rodiklis. Vadinasi, nuteisimas iki gyvos galvos priimamas kaip lėta mirties bausmė. Vadinamoji prezidento malonė yra žmogiška malonė ir ji „neapskaičiuojama“. Gali kentėti dvidešimt metų ir būti visiškai negarantuotas, kad ji bus suteikta, nes niekas nėra įpareigotas peržiūrėti tavo bylos. O kiek mes turime nuteistųjų iki gyvos galvos, kurių bylos ir nusikaltimai kilę ne dėl kriminalinių paskatų, o dėl visiškai kitų dalykų, pavyzdžiui, šeimyninių traumų. Žmogus galėjo būti nuteistas dėl to, kad jam nebuvo garantuota normali teisė į gynybą, nes tuo metu nebuvo galimybės samdytis advokatus. Nuteistasis atėjo iš aplinkos, kuri buvo baisi, ir teismas pažiūrėjo labai formaliai – tu nužudei kelis žmones, ypatingų motyvų nėra ir esi nuteisiamas iki gyvos galvos. Ir žmogus sėdi kalėjime, bet perteisimas nenumatytas. Bausmė dar labiau žlugdo ir dar labiau slegia. Kitas dalykas – labai baisios kalėjimo sąlygos. Kalėjimas yra Vilniaus miesto centre. Jo pastatymo laikais, 1904 metais, tai buvo pats moderniausias Europos kalėjimas. Dabar – turbūt pats prasčiausias arba bent jau vienas iš prasčiausių. Kameros panašios į seifą, kameroje yra nuo gyvenamosios patalpos neatskirtas klozetas, vanduo tik šaltas, pasivaikščiojimo vieta be žolės, medžių… Ačiū Dievui, dabar kalėjime yra daugiau įvairių ir krikščioniškų, ir psichologinių grupių kaliniams, bet iš esmės žmogus gyvena nežmoniškoje aplinkoje. Ir jeigu jis gyveno nežmoniškoje aplinkoje ir iki kalėjimo, tai iš kur jam tada semtis jėgų keistis? Tai yra problemos, kurias aš pirmiausia matau. Vis dėlto žinau, kad yra naujo kalėjimo perspektyva, ir tikiuosi, jog jinai bus įgyvendinta.

– 1996 metais Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas. 1998-ųjų gruodžio 21 dieną Seimas mirties bausmę panaikino. Taigi mirties bausmė nevykdoma jau 12 metų. Bet naujausios apklausos rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų yra už jos grąžinimą. Dar prieš kelerius metus pritariančiųjų grąžinimui buvo 70 procentų. Vienas iš pagrindinių argumentų yra nenoras laikyti kalinius kalėjime už mokesčių mokėtojų pinigus, maitinti iki gyvos galvos. Juk kaliniams nereikia rūpintis buitimi, dirbti – net ir mokytis gali, jei tik nori, už dyką…

– Šis argumentas man yra juokingas. Jo motyvas turbūt yra gentinis, klaninis keršto jausmas. Reikia nužudyti tą, kuris žudo. Tai, kad ir šiandien tiek daug žmonių nori mirties bausmės grąžinimo, reiškia viena: jei, neduok Dieve, kokios nors pakankamai įtakingos partijos lyderis pradėtų aiškiai kalbėti apie mirties bausmės grąžinimą ir jeigu tai taptų valdančiosios partijos politika, atsirastų labai daug pritariančiųjų ir tai vestų mus atgal. Žmonės iš esmės nesupranta, kas yra mirties bausmė, kad tai – žmogaus nužudymas mūsų visų vardu. Ką ir kalbėti apie teismų klaidas, kurių irgi dažnai pasitaiko. Mes įsitikinę, kad žmogų reikia nužudyti, ir nužudome, nes teisėjas nuosprendį ištaria visų vardu. Suprantama, pavojingas žmogus turi būti izoliuojamas nuo visuomenės, nes reikia ir visuomenę apsaugoti, ir patį žmogų keisti. Bet tai, kad žmogus žudomas, niekuo nepateisinama, nes keršto jausmas yra būtent gentinis keršto jausmas, jisai neturi asmeniškumo, nes nieko asmeniškai tas žmogus mums nepadarė. Žiniasklaidos informacija ir įvairūs straipsniai mums jį parodė kaip monstrą ir mes norime jo kraujo. Žinomas atvejis, kai žmogus dar tik suimtas, ir iš karto parašoma, kad tai – žudikas. Kai apie tai pagalvoji, pasidaro gana baisu. O kalbos apie mūsų pinigus yra naujųjų laikų kalbos, tiesą sakant, jei žmonės taip rūpintųsi savo pinigais, tai kurtų daugiau pilietinių judėjimų, kuriais kontroliuotų valstybines institucijas ir žiūrėtų, kur tie pinigai keliauja. Tačiau kaltinimas pinigų eikvojimu yra tik gražesnis motyvas norint nuslėpti savo tikrąjį motyvą.

– Bet individualumą tarsi bandoma kurti reiškiant užuojautą aukos artimiesiems, kurie, manoma, turi teisę reikalauti atlygio už artimo žmogaus nužudymą.

– Taip. Vis dėlto būtent tai ir yra gentinė sąmonė.

– Galima girdėti aiškią poziciją, kad krikščioniškas iniciatyvas reikia palikti seneliams, ligoniams, o ne kaliniams, ir dar žmogžudžiams. Gal vis dėlto reikėtų atskirti žmogų nuo jo poelgio?

– Kovo 11-osios Akto signatarė Nijolė Oželytė per vieną radijo laidą labai gražiai sakė: „Kai įsivaizduojame kalinį, kuris žudė, mes įsivaizduojame, kad jis ir toliau žudo. Matome tik žudiką.“ Mes nematome, kad tai žmogus, dažnai labai nelaimingas, aišku, padaręs sunkių nusikaltimų, bet su savo gyvenimu likęs tarp keturių sienų ir tą gyvenimą dažnai vienokiu ar kitokiu būdu apmąstęs, susitikęs su tuo gyvenimu. Mes tada neturime jokio gailesčio žmogui, nesuprantame, ką išvis reiškia atimti laisvę, ir manome, kad būti nelaisvam yra labai lengva. Jeigu turėtume nors kokios patirties, tarkim, prarastume laisvę bent dienai ir visiškai niekur negalėtume išeiti be leidimo? O jei ta patirtis tęstųsi diena iš dienos? Koks tai yra sunkumas? Juk tai iš tikrųjų didelė bausmė ir kalbėti, kam labiau reikia pagalbos, kodėl krikščionys eina ne ten, kur jiems tariamai reikėtų eiti… Krikščionys eina ten, kur yra jų misija, kiekvienas krikščionis vienokiu ar kitokiu būdu girdi Dievo šaukimą ir negali kažko daryti pagal kitų pageidavimą. Vieni eina į senelių namus, kiti – į vaikų namus, treti – į kalėjimą. Jėzus labai aiškiai sakė: aš buvau ir kalinys, ir ligonis – jūs mane aplankėte. Ir tie „pageidavimų koncertai“ tiesiog keliami žmonių, kurie dažniausiai išvis niekur neina ir norėtų, kad kiti už juos padarytų visus gerus darbus, ir dar tokius darbus, kurie juos tenkintų.

– Ar gali kažką keisti tie, kurie galbūt neturi galimybės eiti į kalėjimus ir padėti kaliniams?

– Žinoma, gali. Pirmiausia turėtume mėginti suprasti. Juk yra išleista daug gerų knygų apie smurto priežastis: kaip jis gimsta, kaip yra palaikomas ir kaip gali būti įveiktas. Daugelis iš mūsų sakome esą katalikai, taigi galima ir Evangeliją paskaityti – tai irgi labai svarbus dalykas. Supratimas yra pirmasis žingsnis į galimybę kažką kartu keisti. Svarbu suprasti, jog pačiai visuomenei reikalinga, kad ta padėtis keistųsi. Žmonės, perėję pragarą ir jį savyje įveikę, gali padėti kitiems. Tai labai svarbus aspektas. Džiaugiuosi, kad Bernardinų parapijoje žmonės taip gausiai atsiliepia į du kartus per metus vykdomas akcijas ir perka dovanas. Ir iš tikrųjų kaliniai yra sušildyti šio dėmesio.

– Daug kas būtent kalėjime atranda santykį su Dievu. Galima sakyti: bepigu, jiems nėra ten ką veikti, tai ir skaito Bibliją. Artimieji mano, kad kalėjime žmogus išsikraustė iš proto, todėl ir kalba apie Dievą. Juk koks dar Dievas?!

– Jeigu žmogus yra priverstas mąstyti ir susidurti su savo gyvenimu, labai natūralu, kad pradeda ieškoti prasmės. Ir Dievas jį atranda, ir jis Dievą atranda. Kiekvienas šventasis praeityje buvo nusidėjėlis.

– O ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie skaitys ir galvos, kad šiuo pokalbiu nusikaltėlius bandoma pateisinti?

– Tegul galvoja. Tiesą sakant, man jie nelabai rūpi. Jeigu jie taip galvoja, jų galvojimas vieną kartą atves juos prie katastrofos. Mėginimas nuolat teisti kitus veda prie asmeninės katastrofos. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė: niekada neatsižadėk ligos, turmos ir ubago lazdos. Jeigu žmonės piktai galvos apie tai, sakys, kad žmogžudžius reikia ne teisinti, o teisti, tegul pagalvoja apie savo gyvenimus. Mes dažnai nustumiame savo gyvenimą į šoną ir įsivaizduojame, kad jis yra lygus, gražus, malonus ir geras. Visų mūsų gyvenimai yra sužaloti, visų nuodėmingi. Parodykit man teisųjį. Ir tai ne tik Biblijos žodžiai, tai – patirtis. Ir jeigu mes šito atsižadame, tada dingsta bet kokia empatija ir norime tik teisti. Todėl ir sakau taip paprastai: tegul galvoja, žmonės turi teisę galvoti, kaip jiems patinka. Bet jeigu jie įsiskaitys į tai, ką mes čia kalbame, supras, kad tai ne teisinimas, o tiesiog kalbėjimas apie labai rimtą problemą. Turėtų pirmiausia visuomenei rūpėti, kad žmogus nebūtų pūdomas, kad keistųsi. Net ir šiomis mūsų kalėjimo sąlygomis mačiau žmonių, kurie galėjo pastudijuoti, gal ir labai nedaug. Žiniasklaidoje buvo rašyta, kad kaliniai gali rinktis bet kokią specialybę. Tačiau yra vos penki žmonės, kurie iki šiol negali baigti studijų dėl lėšų stygiaus, nors jau gali padėti kitiems, ne vieną mačiau besistengiantį padėti kitiems išeiti iš tos situacijos, kurioje patys buvo atsidūrę. Vienas vaikinas man sakė: žinot, kai aš galvoju apie savo praeitį, galvoju, kad ten buvau ne aš. Visuomenei turėtų rūpėti žmonių pasikeitimas.