Šis tas apie tikrą gyvenimą

Vyras atsinešė iš garažo kastuvą ir atrėmęs į sieną pasakė: „Kieme priversta sniego. Dar tris dienas snigs. Jei nori, gali padirbėt savo mėgstamą darbą.“

Nulipu laiptais žemyn. Daugiabučio aikštelėje mašinų nedaug, nors jau tamsu. Varau nuo vieno krašto iki kito, stumiu sniegą kastuvu kaip buldozeris, lyginu ratų išmaltą aikštelę.

Iš gretimos laiptinės išeina žmogus. Matau, kaip tamsoje žybsi jo cigaretė.

„Kotoraja vaša mašina? – klausia. – Otkopaite peredneje koleso i pojedet.“ Sakau: „Kad aš nevairuoju automobilio, šiaip kasu.“ – „Aaaaaaaa…“ Cigaretė spingsi toliau. Jaučiu, žmogus įtemptai mąsto.

„A vy tiuknete po každoi mašine, – vėl girdžiu, – zasignalit, vse s lopatami vyskočiat i v mig raskopajut…“ Sakau: „O kam? Nereikia. Aš mėgstu kasti. Todėl ir kasu.“ – „Aaaaa… ochooch“, – girdžiu, kaip žmogelis sutrikęs juokiasi. Tada dar patrypčioja vietoje ir pradingsta tarpduryje.

Žanka gyvena aukštu žemiau. Jos plaukai šviesūs, vešlūs ir garbanoti, ji mėgsta išgerti, tačiau jos veidas, nors ne pirmos jaunystės, tebetrykšta sveiku raudoniu. Dar Žanka turi nevisprotį vaiką, kurio branda aplinkiniams akivaizdžiai ne į naudą – prasilenkdamas nesisveikina, tik iš padilbų žiūri taip, lyg norėtų užmušti.

Žanka keičia vyrus beveik taip pat dažnai kaip šunis. Kartais tie gyvulėliai (turiu galvoje šunis) jos bute gailiai sucypia – ten juos tikrai kažkas skriaudžia. Bet kartais kažkas skriaudžia ir pačią Žanką – sykį man pasiskundė, kad ją muša vyras.

Tačiau negaliu apie ją kalbėti blogai: ji vienintelė aplink savo buto duris nudažė išblukusią, nudryžusią laiptinės sieną, be to, ji iš tų, kurie įdėmiai stebi kitus ir kartais mąsto apie gyvenimą.

Vakar su šiukšlių maišeliu paskubomis lipau laiptais žemyn. Žanka kopė į viršų. Sunkiai kopė – buvo įkalusi ir kaip reta liūdna. Linktelėjau ir jau buvau prie pat laiptinės durų, bet ji staiga pasilenkusi per turėklus paklausė: „I kak vam udajotsa žit’ kak babočke?“

Šiandien žiūrėjau „Farus“. Ta laida man patinka, nes joje žmonės – tikri. Gal todėl, kad būna apkvaitę, netikėtai ištraukti iš tamsos ir ne visada žinantys, kad kažkas juos filmuoja.

…Bet prieš tai rodė dokumentinį filmą apie Indiją: kaip indai stebi gyvūnų elgseną plaukdami upe. Čia negalima trikdyti gamtos ir žmonės baiminasi, kad neįkyrus laivelio motoro burzgimas gali išgąsdinti dramblius.

Tuo tarpu kitame kontinente dygliauodegė raja taip nieko ir neišmokė. Nuo jos dūrio mirusio krokodilų gaudytojo vietą tuoj pat užėmė jo sekėjas: jis, kaip ir pirmtakas, labai myli gyvūnėlius, laikydamas juos prieš kamerą už gerklės.

„Faruose“ kažkas panašaus. Farai čiumpa naktinius gyventojus pasiviję arba prisėlinę: štai žmogus šlapinasi nuo tilto ant apačioje važiuojančių mašinų. Kitas, užvedęs vogtą automobilį, tik pajudėjęs rėžiasi į medį. Bando sprukti, bet nepavyksta, tada bando slėptis, bet kiekgi išgulėsi sniege…

Ši laida prevencinė, auklėjamoji, ir policininkai čia atrodo visai neblogai. Tik kažkodėl mane trikdo žinojimas, kad kiekvienas žmogus gali suklysti ir turi teisę pasitaisyti… Tačiau gyvename DIDŽIOJO VIEŠUMO LAIKAIS ir mums reikia REGINIO, todėl ne taip svarbu, kad nusikaltai pirmą kartą – TU JAU PROŽEKTORIŲ ŠVIESOJE. Be to, tu ne raja, neįdursi, o kaip tavo gyvenimas dėl to pasikeis, mums nerūpi. Laida juk vis tiek gera: ji apie tikrą gyvenimą…