Sutikimai. 2008 lapkričio 20

IEVA GUDMONAITĖ

I.

Viską pramiegojau ir pabudau apsunkusi nuo nesapnavimo. Pamačiau, kad buvau užmiršusi uždaryti balkono duris. Šalta. Susinervinu, nes pramiegojau pirmas svarbias pamokas, ir nesuprantu kaip. Atsikeliu ir išeinu.

Troleibusas. Prie manęs prisėda toks senelis balta barzda, ryškiai mėlynom akim. Žiūri į mane ir šypsosi. Ir aš jam šypsausi. Jis sako:

– Jau tuoj žiema ateis.

– Jūsų graži kepurė, – šypsausi.

– O ką, argi aš visas ne gražus?

– Gražus, kaip iš „Žiedų valdovo“.

Autorės nuotrauka

– Kokių dar žiedų? – juokiasi.

– Žiedų, žiedų…

– Žinai, nelaimė kosmose atsitiko.

Aš be galo nustebusi klausiu:

– Kas, kas atsitiko?

– Pakilo erdvėlaivis su žmonėmis į kosmosą ir pametė įrankių maišelį. Ir jis sklando dabar kažkur.

– Ooo, geeeras. Ir sklandys dabar… Žinot, kaip įdomu, kad jūs apie kosmosą. Aš dabar labai daug apie tai galvoju.

– O skaitei Koroliovą?

– Ne. O jūs jį pažįstat?

– Nu kaipgi, jis gi miręs. Būtinai paskaityk. Aš viską perskaičiau. Vien apie kosmosą skaitau.

– Aš noriu pasivaikščiot po ūką. Po Oriono.

Šypsosi.

– O kur tu mokais?

– Mokykloj, dvyliktokė…

– Tai pasiimk „biletenį“.

– Aš noriu į kosmosą.

– Bet, žinok, ten labai gerą sveikatą reik turėt. Ten neištvertum. O žinai, jei ten kas nors miršta… Įdeda į maišą ir paleidžia.

Stebiuosi. Jis toliau šneka:

– Jei galėčiau, tikrai skrisčiau į kosmosą… Ten daug gražiau.

– Bet ten tamsu.

– Ne, ten daug šviesiau – žvaigždės, Saulė šviečia.

– Bet toli iki žvaigždžių.

– Jei arti priskristum – sudegtum, čia taip Dievas viską sutvėrė.

– Noriu į kosmosą.

Juokiasi.

– Na, lipu jau. Geros dienos.

.

II. Čiurlionio menų gimnazija (aš ten nesimokau)

1.

– Galima pagroti šiuo pianinu?

– Ne. Atsiprašau, o jūs čia iš konferencijos?

– Ne.

2.

– O jūs kelintokai?

– Antrokai, – šypsosi.

– Žinot, sapnavau, kad esu čia buvus.

– Aš truputį išeisiu, – sako dailės mokytojas. – Nebijosit šitos tetos?

– Neee, nee, – šaukia vaikai.

Apstoja mane, akytėm žybt žybt.

– Bet kaip gražu čia pro langą. Tiek medžių.

– O žinai, už to kalno mes kartais pabėgam, ten turim štabą, – pasakoja.

– Ir matėm ten švirkštą!

– Ohooo… O ką čia piešiat?

– Čia reikia užrašyt savo vardą ir uždažyt tarpus.

Šypsausi.

– O kaip kitos pamokos sekasi – lietuvių, matematika? Na, ne dailės.

– Gerai, gerai! Man, pavyzdžiui, labai patinka lipdyba. Mes dabar tokius karalius lipdėm… Nori, parodysim?

– Noriu!

– Eime!

Žybt, žybt…

.

III.

Gulint ant Stalo kalno suoliuko:

„Dieve,

argi aš kalta,

kad į vandenis nukrito

kometa“

Troleibusas:

„Dieve, argi aš kalta,

kad į vandenis nukrito

kometa“

(staiga girdžiu:

Kometa. Kita stotelė – Ugniagesių)