Vilnius Pasaulio paveldo sąraše ir globalizacijos verpetuose

AUGIS GUČAS

Prieš metus, 2011 m. balandį, taip pavadintą pranešimą skaičiau Tbilisyje, tarptautinėje konferencijoje, skirtoje griūvančios ir dabartiniu metu negailestingai žalojamos šio miesto istorinės dalies gelbėjimo reikalams aptarti, taip pat padiskutuoti apie Gruzijos sostinės galimybes kada nors vis dėlto patekti į Pasaulio paveldo sąrašą. Kaip specialistas iš panašaus istorinio likimo šalies buvau pakviestas papasakoti apie sėkmingesnę vilniečių patirtį šioje srityje. Iš tiesų sėkmingesnę – pademonstravau, kad jau saugome ne tik Vilniaus senamiestį, bet ir istorinį Antakalnio priemiestį, ir kur kas vėlyvesnį Naujamiestį, parodžiau nedidelio gražaus namelio jame nuotrauką, pakomentuodamas, kad dabar jam niekas nebegresia. O bene pirmąjį vakarą grįžęs į Vilnių per televiziją pamačiau reportažą: griaunamas XIX–XX a. riba datuojamas vadinamojo plytų stiliaus namas Jokūbo Jasinskio gatvėje – mūsų neva saugomame Naujamiestyje… Vilniaus paveldosaugos vadovas žurnalistams nerausdamas aiškino, kad taip elgtis su šiuo paveldo objektu reikėjo, nes jis buvęs be pamatų… Supratau, kad Tbilisyje nusidėjau – pernelyg girtis negražu. Bet, nepaisydami šlyjančių pamatų, sėkmingą Vilniaus senamiesčio kelią į elitinių istorinių pasaulio miestų sąrašą vis dėlto dabar galime prisiminti.

Augis Gučas. Vilniaus panorama. 2011

Šis mūsų troškimas Paryžiuje įsikūrusiai UNESCO būstinei buvo pareikštas dar 1989 m. Tai per tuometinį Visasąjunginį UNESCO komitetą padarė Tarybų Lietuvos kultūros ministerija. Koks nors atsakymas tada negalėjo mūsų pasiekti, nes 1990 m. kovo 11-oji gyvenimą ir įvykius pakreipė kita linkme. Netrukus jau pati Lietuva tapo UNESCO nare, o 1992 m. atėjo ir žinia iš Paryžiaus. Buvo prašoma papildomos medžiagos apie miesto, ypač senamiesčio, istoriją ir aplinką – paryžiečius ekspertus glumino kai kurios nuotraukos, kuriose bažnyčių bokštai ir istorinių namų stogai atrodė tarsi ten pat stovinčių stambiaplokščių gelžbetoninių gyvenamųjų masyvų fonas.

Tai buvo būdingas tarybinis vaizdavimo metodas. Sena būtinai turėjo būti kartu su nauja, ir kai fotografuojant istorinę architektūrą buvo ieškoma atseit šiuolaikinio tarybinio fono, objektyvu dirbtinai artyn buvo pritraukiami tolimi planai. Nedelsdami parengėme naują, teisingą ir papildytą nuotraukų komplektą, adekvačią istorinės miesto raidos apžvalgą ir pažymą apie senamiesčio architektūros turinį, taip pat senamiesčio ir jo padėties mieste žemėlapius su numatomais urbanistiniais apribojimais. Intelektinį ir techninį darbą atliko tuometinio Paminklų restauravimo instituto vyriausiojo architekto Jono Glemžos vadovaujami specialistai. Vyriausybei beliko tik pasirašyti tai, kas parengta, ir apmokėti siunčiamų dokumentų pašto išlaidas.

1993 m. pradžioje savomis akimis pamatyti Vilniaus atvyko UNESCO siųstas istorinių vietovių ekspertas suomis Panu Kaila (prancūzai į tokią atkampią šiaurę, ypač žiemą, vykti, matyt, nesiryžo). Ekspertui buvo pristatytas ne tik miestas, jo architektūra, bet ir Gražinos Juknevičienės vadovaujamame miesto Paveldosaugos skyriuje surengtame susitikime ką tik parengtas, dar nepatvirtintas naujasis senamiesčio regeneravimo projektas. Ekspertas pasidžiaugė ir jį įvardijo kaip įrodymą, kad tikrai esame pasirengę išsaugoti istorinį miesto centrą. Taigi P. Kailos išvada apie Vilniaus senamiestį buvo palanki, tarptautiniai politikos vėjai tebepūtė į Lietuvos bures, ir 1994 m. rudenį iš Tailande vykusio metinio UNESCO komiteto posėdžio atėjo žinia, kad Vilniaus senamiestis įrašytas į Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą.

Patekti į šį sąrašą – kur kas paprasčiau, nei tinkamai šeimininkauti ir tvarkytis istoriniame unikalios architektūros bei urbanistikos mieste ir jį supančiame kraštovaizdyje. Akivaizdu, kad dabartiniai laikai šiuo požiūriu nėra nė kiek paprastesni nei ankstesnieji, sovietiniai. Greičiau atvirkščiai – vieni keblumai išnyko, bet vietoj jų atsirado kitų, kur kas įvairesnių. Anais laikais kankindavo lėšų ir medžiagų trūkumas, o šiais dažnai jų yra per daug, ir tai paveldui yra gerokai pavojingiau.

Nenagrinėsime istorinių ir neistorinių Vilniaus senamiesčio pastatų tvarkybos (taip dabar madinga vadinti), remonto, restauravimo ar perstatinėjimo reikalų – maždaug tos pačios problemos būdingos visam Lietuvos nekilnojamajam paveldui. Šalia gražiai ir kruopščiai atliekamų darbų dažnai (būtina ar nebūtina) keičiamos laikančiosios konstrukcijos, dingsta senos durys, laiptatakiai ir pakopos, unikalios langų staktos, ką ir kalbėti apie pačius kartais puikiai išlikusius langus, o bažnyčių grindys nuklojamos žvilgančiomis granito plokštėmis – tarsi geležinkelio stotyse. Vilniuje vis dėlto ne mažiau aktualūs ir kur kas įdomesni urbanistiniai procesai.

Vilnius, ypač per pastarąjį dešimtmetį, iš esmės pakeitė savąjį pavidalą arba, kaip dabar sakoma, įvaizdį. Dar tik pūstelėjus perestroikos, vėliau ir Sąjūdžio vėjams 1988 m. pradžioje buvo pradėtas rengti minėtasis senamiesčio regeneravimo projektas, ir tuo metu vykusiose viešose inteligentijos diskusijose, rašiniuose bei viešose kalbose, vėliau ir sociologinėse visuomenės apklausose vyravo noras ir valia atstatyti, atkurti apleistą, pokariu negailestingai išgriautą, suniokotomis bažnyčiomis šiurpinantį Vilniaus senamiestį – susigrąžinti legendinį Jano Bułhako, Mikalojaus Vorobjovo, Vlado Drėmos Vilnių. Tai atspindėjo ir projekto koncepcija, ta kryptimi netrukus buvo pradėta veikti, ir turbūt dabar mažai kas benorėtų, kad nebūtų atgijusi, nors ir pakitusiu pavidalu, prekyba, kavinės bei paslaugos pirmuosiuose išlikusių žydų geto pastatų aukštuose, kad vienaip ar kitaip nebūtų buvę atkurti (kai kur ir sukurti) užstatymo fragmentai Didžiojoje, Stiklių, Bokšto, Mėsinių, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėse. Tačiau globalus ateinančio XXI a. dvelksmas, sustiprintas vietine laisvosios rinkos apologetika, aplinkybėmis, kai buvo įvykusi negailestinga didžiosios dalies miesto gyventojų kaita, kai beveik neliko prieškario inteligentų, o itin svarbi žydų bendruomenė buvo sunaikinta, šiuos užmojus veikiai iš esmės pavertė utopija. Vilniaus senamiestis atgijo, bet galbūt, išskyrus tik bažnyčias, jau kitas. Nesuvaldomai kitas, net lyginant su nesenais sovietiniais laikais, tapo jo gyvenimas, lemiamas kur kas veržlesnio verslo, išoriškai ypač pasireiškiančio kovojant dėl vitrinų dydžio, o žvelgiant atidžiau – nekilnojamojo turto spekuliacijų. Prie to taip pat prisidėjo ir valstybės sostinės funkcijų sugrąžinimas su prezidentinių limuzinų kortežais bei uždaromis diplomatinių atstovybių valdomis, su įžūliai visiškai nauja vienuolynų ansamblių paskirtimi. Urbanistams planuotojams ir paveldosaugininkams liko tik galimybė kurti įvairius reglamentus bei specialiuosius planus, vis dėlto šiek tiek saugoti nacionalinės reikšmės paminklus, puoselėti senamiesčio gatvių ir aikščių erdves, bandyti ginti pastatų tūrius ir fasadus, itin retais atvejais – interjerus ar tik jų fragmentus. Kitaip sakant, šiek tiek rūpintis dekoracijomis, už kurių vyksta naujasis miesto gyvenimas. Pagalvojus ir tai nėra taip jau blogai.

Tačiau svarbiausi pokyčiai, darantys įtaką Vilniui kaip miestui, turinčiam pasaulio paveldo istorinį centrą, įvyko už jo senamiesčio ribų. Be abejo, nenorėdamas pernelyg plėstis visų pirma turiu kalbėti apie aukštybinės statybos darinį dešiniajame Neries krante. Jo istorija prasidėjo apie 1970 m., kai architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai pasiūlė architektūrinės kalvos idėją. Tris dešimtmečius snūduriavusi, ši idėja atgijo, nes 1990–1995 m. buvo kuriami senamiesčio aplinkos urbanistinių apribojimų žemėlapiai, o tuo pačiu metu ore, matyt, jau tvyrojo nekilnojamojo turto bumo nuojautos. Taip žemėlapyje numatytos architektūrinės kalvos vieta liko nenuspalvinta, balta – be urbanistinių apribojimų. Nors jos autorių buvo įsivaizduotas maksimalus maždaug „Lietuvos“ viešbučio, t. y. Aukštutinės, vadinamosios Gedimino pilies, Šv. Jonų bažnyčios varpinės aukštis, 2000 m. tokie parametrai daug žadančių politikų, kūrybingų architektų ir ypač ambicingų verslininkų jau toli gražu nebetenkino. Suprantama – juk pastaraisiais laikais regime vis labiau įsibėgėjančių pasaulinių dangoraižių aukščio lenktynių azartą, ir pasiekti bent laikiną rekordą, nors Baltijos šalyse, atrodė būtina. Maždaug per dešimtmetį išaugo daugiaaukščių ir šalia jų suręstų žemesnių pastatų grupė, aukščiausias iš jų yra bemaž 140 m ir iškyla į maždaug 250 m absoliutinę altitudę, kai Antakalnio kalvyno gilumoje esanti aukščiausia kalva siekia 220 m, o Trijų Kryžių kalnas – tik kiek per 160 m aukščiau jūros lygio. Naujasis centras, nors ir nepasižymi ypatingu architektūriniu bei urbanistiniu originalumu, gana įspūdingai atrodo iš šalies, ypač iš priešingo Neries kranto. Jis yra funkcionalus ir tapo svarbia miesto struktūros dalimi. Lokaliai žvelgiant, jis lyg ir pakankamu atstumu nutolęs nuo senamiesčio.

Esminė urbanistinė dabartinio Vilniaus miesto įvaizdžio (M. Vorobjovas sakytų – miesto pavidalo) problema išryškėja žvelgiant į jį iš aukštesnėse vietose esančių apžvalgos taškų, ypač nuo vadinamojo Gedimino bokšto. Fiziniais parametrais ir architektūros grafika naujasis centras yra toks galingas ir aktyvus, kad stebint centrinę miesto dalį darosi neaišku, kas dabar joje yra svarbesnis – senamiestis ar dešinysis Neries krantas? Kokia yra pagrindinė Vilniaus tema – istorinė karalių ir vyskupų metropolija, legendomis apipintas, baroko bokštais papuoštas miestas su jį supančiais šiuolaikinės sostinės pastatais ar modernus, gana veržlus, tačiau lokalus ir vis dėlto provincialus verslo centras su greta kažkaip išlikusiu gražiu senamiesčiu? Iš tiesų ironiška: dabartiniu metu pasaulyje besistiebiantys aukščiausi pastatai yra jei ne dešimt, tai bent aštuonis kartus aukštesni už mūsiškį rekordininką „Hannerį“. O iš inteligentiškos viešnios anglės, išvydusios Vilniaus universiteto pastatų ansamblį, teko išgirsti vertinimą, kad jis atrodąs įspūdingiau nei Oksfordo… Tačiau neišvengiamai tenka pasirinkti, nes bet kurioje kompozicijoje kažkas privalo būti svarbiausia, šiuo atveju tai žinia ir klausimas – apie ką byloja šis miestovaizdis? Kadangi daugiau renesanso ar baroko bokštų bei kupolų neatsiras, o panašių mini dangoraižių iškils dar ne vienas, atsakymas tampa aiškus. XXI a. Vilnius – jau visai kitas miestas. Mūsų visuomenės humanitarinės inteligentijos daliai esant apimtai, pasak žymaus XX a. gruzinų mąstytojo Merabo Mamardašvilio, želė, lietuviškai – drebučių, būsenos, kai, kitaip nei sovietiniais laikais, nesigilinama, nesidomima ir nebesikišama į urbanistinius reiškinius bei veiksmus, aktyvią poziciją pasirinko aktyvesnioji visuomenės dalis, nuvorišai ir provinciniai prasisiekėliai.

Pagaliau vis dėlto atsimerkta ir suvokta, kad pamėgti vadinamieji aukštybiniai pastatai, kurių vietomis Vilniuje pridygo ir be jokios strateginės urbanistinės minties, menkina bažnyčių bokštų vaizdą, užgriozdina slėnį, užstoja žaliuosius kalvynų šlaitus, grasinasi sutraukyti trapius vizualinius istorinio miesto centro ir jo aplinkos ryšius. Imtasi kai kurių reguliavimo veiksmų. Istorinis Vilnius, vadinamasis Vilniaus senamiestis, nėra ir net nebuvo kompaktiškas, tvirtovės sienomis kietai apjuostas viduramžių Europos miestas, o labiau kiek rytietiška, po priemiesčius laisvai dideliame plote pasklidusi struktūra su vienuolynų bei rūmų ansambliais aplinkiniame miškingų erozinių kalvynų ir upių slėnių kraštovaizdyje. Šie pagrindiniai kompleksai yra įstabiai vizualiai susiję tarpusavyje, taip pat ir su senamiesčiu. Ir ne tik ir su Lukiškėmis ar Šnipiškėmis ir jų Šv. Jokūbo ar Šv. Rapolo bažnyčiomis bei gretimais vienuolynais, bet ir su Antakalniu, net Kalvarijomis ir Verkiais. Jei įvykius būtų galima atsukti dviem dešimtmečiais atgal, būtent tokią „išblaškytą“ struktūrą būtų derėję pateikti UNESCO komitetui. Ar dabar neatrodo paradoksalu, kad net Šv. Petro ir Povilo bažnyčia nepateko į pasaulio paveldo vertybės teritoriją?

Laimė, kad, nepaisant pastarųjų laikų urbanistinės plėtros, šis tinklas ir dabar dar lengvai atpažįstamas, svarbiausi reginiai dar nėra pražudyti. Neseniai teko išgirsti A. Nasvyčio pasakymą: „Gadiname, gadiname mes tą Vilnių, o jis vis tiek išlieka pekliškai gražus.“ Todėl ir dabar nedera apsileisti. Vilniaus urbanistinio paveldosauginio planavimo srityje dirbantiems specialistams privalome padėti įtikinti visas įmanomas valdžios institucijas, kad net ir šiomis aplinkybėmis būtina itin kruopščiai ir įdėmiai tirti, permąstyti ir paveldo bei kraštovaizdžio apsaugos požiūriu baigti reglamentuoti absoliučiai visą miesto valdomą teritoriją. Tai nereiškia, kad šie apribojimai atsiras visur, bet bus tvirtai sužinota ir susitarta – kur ir kodėl jų tikrai reikia ar nereikia. Ar neverti mūsų visų pastangų paskutiniai išlikę natūralūs, pirmykščiai senamiesčio ir jo aplinkos reginiai, kokius, pavyzdžiui, matome nuotraukoje nuo Taurakalnio (Pamėnkalnio)? Medininkų aukštumų pakraščio, t. y. Liepkalnio, Pavilnio, Nemėžio teritorijų, kraštovaizdžio reikšmė ir santykis su senamiesčiu iki šiol beveik nenagrinėti. Tai rodosi esant lyg ir toli, paties Dievo duota ir tarsi egzistuoja savaime, bet kai nenumatytas, dar neįsivaizduojamas statytojas, įsigijęs žemių, netikėtai ir ten ateis su neprognozuojamais, politikų proteguojamais vadinamaisiais teisėtais lūkesčiais – jau bus vėlu.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2012 m. balandžio 18 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje paveldosaugininkų konferencijoje, skirtoje Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos 40-mečiui ir ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto įkūrimo 20-mečiui paminėti.