Anarchisto metamorfozė

SIMONAS NORBUTAS

Kai stebiu verkiančio imperatoriaus akis, visad jį užjaučiu – o! kaip jis kenčia, kokia sunki jojo dalia! Juk tiek globojamų gyvybių, tiek atsakomybės už imperiją ir josios didingą vaizdinį mūsų, dieviškos didybės ir tvarkos išsiilgusiųjų, smegenyse ir širdyse.

Mano artimas draugas, priešingai, skuba tokį imperatoriaus jausmų protrūkį matuoti froidistiniu matu. Nieko nelaukęs, jis diagnozuoja imperatoriui narcizišką didybės maniją, seksualinį susijaudinimą, regint jo fališkos kalbos galios sujaudintą ir ideologinio orgazmo ištiktą minią.

Tačiau reikia matyti, KAIP mano bičiulis žiūri į tą raudančio valdovo atvaizdą televizoriaus ekrane. Sukandęs dantis, glostydamas Molotovo kokteilį rankose, jis urzgia. Bet jo akys sklidinos… susižavėjimo, dangstomo mėgėjiškai suvaidinta panieka.

Kad esama glaudaus ryšio tarp mano bičiulio anarchistinių prakeiksmų pasaulio galingiesiems ir jo nekenčiamo imperatoriaus ašarų, įsitikinti galėjau netrukus. Vieną popietę mudu gėrėme absentą, parsivežtą iš Olandijos kemsynų. Mano bičiuliui šis gėralas buvo kur kas daugiau nei vien tik manieringas haliucinogenas. Priešingai, absento gėrimą jis laikė dvasiniu ritualu, vienijančiu jį, XXI a. anarchistą, su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Paryžiaus vargstančia bohema, arkliškomis dozėmis maukusia absentą ir savo fluorescenciniuose sapnuose svajojusia intelektualinėmis granatomis pakeisti pasaulį.

Taip, taip, mano draugužis manė esąs menininkas, skurdžių ir įpykusių genijų plejados palikuonis, dvasinių partizanų sūnus, kuriam lemta sugriauti esamą galios santvarką ir sukurti broliškos lygiavos utopiją.

Žinau, kad elgiuosi neetiškai, bet kitaip negaliu – rankos niežti pasidalinti su jumis tokiu atradimu. Paskelbsiu jums savo draugo anarchisto absentinį monologą, kurio ryte jis nė neprisiminė.

Pradžioje viskas gana proziška – litras absento kaip galinga banga pralaužia kontrolės pilies vartus ir mano bičiulį kaip skiedrą ima traukti magnetiškas pasąmonės sūkurys.

Žinoma, neišvengiamai jo monologą pateikiu redaguotą, mat abejoju, ar pajėgtumėte skaityti originalųjį variantą, atrodantį lyg trys dešimtys Dalí kamambero sūrių, išsilydžiusių karštoje beprotybės dykumoje.

Taigi, įsitaisykite patogiai (geriausia – prieš didelį veidrodį) ir mėgaukitės narciziškais šios haliucinacijos-išpažinties potėpiais, paversiančiais bet kokias jūsų čegevariškas granatas saldžiais eklerais, o Molotovo kokteilius – putojančio šampano purslais.

Ir kai kitą kartą piktinsitės kokio nuožmaus valdovo represijomis ir melsite pasauliui taikos ir brolybės, jūsų paširdžius šleikščiai kutens nuojauta, kad, minėtu tironu dėtas, elgtumėtės taip pat, gal rafinuočiau, neabejoju, bet ir kur kas brutaliau, sadistiškiau. Patikėkite.

O dabar metas mano žadėtam draugo monologui-sapnui, metas žvilgsniui į tą kerintį tykaus ežero veidrodį, slepiantį mūsų šimtagalves chimeras, kurios mus ne tiek baugina, kiek nenumaldomai žavi ir gundo:

„Nėra nieko šlykščiau ir absurdiškiau už tą gyvą lavoną, mojantį man ranka taip, lyg būtų gyvesnis už gyvuosius: taisyklingai išsiviepęs, krakmolytais žandais, pasitempęs ir be galo orus. Jis žingsniuoja alėja, parku, miesto aikšte, atkiša bučiuoti savo kojytę ar suglebusią nuo genialių pasažų rankytę. Tuo metu, kai koks vietinis apologetų su erekcijom kairėse smegenų pusėse būrelis unisonu laižo tokio genialaus miruolio plaštaką ar pėdą, šis užverčia smakrą į dangų ir ilgesingai atsidūsta, nežinia ko laukdamas, nežinia ko kentėdamas. Ir tik tokie cinikai kaip aš ir tu žinom, kad tokią trium-fališką akimirką mūsų mūzų pateptas karaliukas mąsto apie vieną vienintelį dalyką, tiesa, gana gėdingą: apie tai, kaip čia kuo ilgiau išsilaikius ant vienos kojelės ir nesitėškus į šalimais stovintį parko fontaną. Kitaip tariant, mūsų genialus miruolis nuolatos jaudinasi, kaip išlaikyti savo grakštų, manieringą ir originalų status quo, kuris laikosi tik ant vienos jo papuvusios kojytės ir kretančios plaštakos.

Būtų dar pusė bėdos, jei tas mūsų karaliuko statusas ant jo vargano puanto tesilaikytų. Situacija kur kas absurdiškesnė. Jo būtis laikosi vien apologetais, kasdien jo koją laižančiais padlaižiais ir bailiais prisitaikėliais. Jie ir sukuria tą keistą rokoko kompoziciją, kai karalius atrodo lyg „Gulbių ežero“ primarijus, o gerbėjai – bjaurieji ančiukai, tiesiantys savo kūnais, žvilgsniais ir liežuviais jam tiesų kelią per audringą ir ūmiai nepastovų laiko ežerą.

Kompozicija statiška iki koktumo, bet tik mums, cinikams. Likusiai genialaus miruolio palydai ji – teurgiško dinamiškumo apoteozė. Ten, kur aš įžiūriu tik nerangias pastangas imituoti šuolį, karaliuko šlovintojai regi metafizinį skrydį per visas egzistavusias, egzistuojančias ir dar tik egzistuosiančias astralines erdves. Sujaudinti iki ašaringų poliucijų, jie užsimerkia ir tuomet, jei įdėmiai stebėsi, gali išvysti, kaip juda jų akių obuoliai po trapiais vokais: skrieja, piešdami erdvioje kaukolės bazilikoje dieviškų emanacijų freskas.

Ir net jei tuo metu genialusis miruolis riebiai nusiperstų ar, kalbėkim be užuolankų, apsišiktų, ištikimieji hosana giedotojai net šią akivaizdžią banalybę pakylėtų iki sacrum lygmens, tvirtindami, kad toks karaliuko gestas yra ne kas kita, o šlovingas įrodymas, jog ši fekalinio silpnumo akimirka yra artumo mums, mirtingiesiems, išraiška – dieviškumo žinia, įsikūnijusi mums suprantama nuodėmingo ir silpno kūno kalba. Amen.

Tiesą pasakius, galiu mikroskopiškai tiksliai ir enciklopediškai išsamiai aprašyti mūsų genialių miruolių ir jų nekrofiliškų šlovintojų intymių santykių akimirkas, kai banalūs kūnai virsta genialiomis skulptūromis, o inkščiantys orgazminiai disonansai – tobulomis barokinėmis arijomis. Bet to nedarysiu. Verčiau eisiu pasiirstyti.

Nusispjovęs į savo tulžingą panieką prieš tai aprašytam karaliaus dvaro farsui, įstumiu valtį į ežerą ir mostelėjęs irklais žaibiškai tolstu nuo kranto. Pažadu sau medituoti irklų elipses – stebėti, kaip sizifiškai jie brėžia prieš mane nebylios visatos kontūrus: tylos, susitaikymo ir ramybės. Prisiekiu daugiau niekad neišlipti į krantą. Toks savižudiškas sprendimas akimoju mane pribaigia – matau save iš šalies: debilas vidury ežero, besionanizuojantis į valties kraštą, kaukiantis naktimis prieš nebylų mėnulį. Na jau ne, suskiai, neišdegs. Jūsų visų svajonė tokius piktus ir pagiežingus šunis kaip aš paskandinti ežere ar bent jau privesti prie savanoriškos saviizoliacijos. Nutildyti, kad mūsų urzgimas nedisonuotų jūsų dvaro orgijų giesmėms, kad mūsų kruvini snukiai negąsdintų jūsų damų, išėjusių nusišlapinti į ornamentuotus parkus. O visų svarbiausia, ko jūs bijote, tai mūsų pasiutligiškų žvilgsnių, kurie neleidžia jums susikaupti laižant mūsų genialaus miruolio-karaliuko klitorį, žvilgsnių, kurie išmuštų iš uolios aistros net užkietėjusius kazanovas.

Imu irkluoti atgalios, krantas artėja, įsiūtis auga aritmetine progresija, kol atsitrenkiu į kažką kieto. Atsigręžiu, o ten visu ūgiu prieš mane išsikėtojusi savo dvimetriniais sparnais gulbė. Ji tupi ant valties galo ir žvelgia į mane lyg kokia sfingė, nebyliai egzaminuojanti būsimą prakeiktą karalių. Esu pakerėtas jos grožio ir siaubingos galios. Tikra gorgonė Medūza. Sustingstu, kone primyžu į kelnes. Bet, kaip ir viskas, siaubo mitologizavimas turi pabaigą – po akinančios baimės ateina gyvybiškas poreikis išsaugoti savo kiaušus ir sveiką kailį. Griebiu irklą ir nieko nelaukęs užtvatinu juo gulbę. Taip sudoroju, kad po ežerą net pasklinda balti jos pūkai ir nukloja tolimiausias pakrantes. Ir staiga visiškai nelauktai virš manęs prasiveria debesys ir saulės spinduliai įrėmina mane ir šią tobulo grožio sceną. Idiliškas grožis, vertas didžiųjų Renesanso meistrų teptuko, – stoviu iki kaklo kruvinas, rankoje smaragdo žalumo plastikinis irklas, o aplink mane tyliai sklendžia plunksnų debesys. Ir kaip pasiutusios rieda ašaros, suvokus šios akimirkos dievišką grožį. Suvokus, kad tai pasikartoja tik kartą per šimtmetį. Ašaros liejasi kaip iš uolos vidury dykumos. Jos teka iš švaraus skausmo, skaidrios nevilties, žinant, kad šią genialią mizansceną regės tik mano ir žuvų akys. Kūkčioju it mažas vaikas, kuriam likimas iškrėtė piktą ironišką pokštą: šią akimirką aš pats tapau genialiu miruoliu, kuriam kojas bučiuoja žuvys, o kruvinas rankas ir virpančius iš susijaudinimo skruostus glamonėja saulės spinduliai. Taip neapykanta sugrįžta bumerangu ir įkalina mane savo paties susikurtoje nihilizmo ikonoje.

Sėdžiu parke, stebiu mūsų karaliuką. Eilinė jo garbinimo ceremonija. Pakylu ir einu link jo didenybės, prasibraunu pro parklupusią minią, prisiartinu prie karaliaus. Stoviu kaip lygus prieš lygų. Jis nenustemba, nepasipiktina, tik įdėmiai žvelgia. Staiga jo akys sudrėksta – genialusis miruolis atpažįsta mano vyzdžių paviršiuje save, gėrisi savo valingu smakru, putliomis jausmingomis lūpomis, toliaregėmis akimis ir maištinga plaukų sruoga, krintančia ant kaktos. Karaliukas prisiartina, apkabina mane ir susijaudinęs piano pianissimo pakužda: „Tu žinai, tu tai patyrei, eime drauge.“ Ir jis, švelniai paėmęs mane už gležnos rankutės, vedasi į geometriniais krūmais ir medžiais ornamentuotą parką. Mudu atsiduriame milžiniškoje proskynoje, lyg taisyklingoje šimtais liaunų ąžuolų kolonų paramstytoje salėje. Prie mūsų lėtai ir oriai artėja povas. Sulig jo atėjimu karaliukas ima mane glamonėti. Susirangome ant kvapnios žolės ir mūsų nuogus, trapų rokoko porcelianą primenančius kūnus uždengia gigantiška povo vėduoklė…“