Nematomas

RŪTA JAKUTYTĖ

Nebeturiu ką pasakyti. Apskritai nebeturiu balso, nes per ilgą tylėjimą jis dabar pasiekia tik tas mano dalis, kurių jau nejaučiu. Nusivyniojau nuo savęs kaip gyvatė, išsigandusi svetimumo, ir liko kažkoks atbukęs padaras, taip ilgai neglostytas, kad pajutęs žmogaus ranką tučtuojau jį papjautų. Iš baimės, iš baimės, kad kažkas galėtų atimti tą svetimumą. Kas už jo, už tos rankos? Vis tiek visi tik bandys apgauti ir ką nors iš tavęs išpešti. Glosto savimeilę, bet tai per daug kvaila, juk žinai, kad tikrai neturi ką duoti.

Atrodo, išnaudojau visus „nebūti“, visus „nedaryti“, šauniai atsisakiau beveik visko ir jau minu sau ant uodegos, neapsikęsdamas, kaip elgiuosi būdamas vienas, kaip elgiuosi būdamas šalia ko nors kito. Kažkoks teatras, teatras sau, žinau, koks reiklus mano nematomas žiūrovas, aš, ir vis kvailai paklūstu. Reikėtų jį išvaryti, sukurti kokį gudrų planą ir įmesti į kokią pelkę, bet kai tik apmąstau šį planą, jis bematant sužino ir mane mintyse terorizuoja. Dar neatsisakiau savo didžiųjų norų pakeisti ką nors šitoje sistemoje. Nematomas žiūrovas, tupintis susirietęs ant savo įprastos kėdės, kodėl jo nenumetus vieną kartą ir visko nepabaigus? Bet mes tokie susiję, kaip vienas kito nekenčiantys dvyniai, besivaržantys dėl mamos rankos sau ant pakaušio, jei jį pradanginsiu, pats stovėsiu ant bedugnės krašto, gal ir įtrauks mane. Tiek mažai liko manęs, kad prarasti nematomą žiūrovą būtų pavojinga, galbūt staiga liktų tik mano nešvarūs marškiniai ir suklijuoti per vidurį seni akiniai ant kėdės, jei neliktų to spaudiko, kas tuomet mane ragintų veikti? Kokį savo įvaizdį palaikyti? Ar tai būtų laisvė?

Rūta Jakutytė. Berniukas. 2009

Kažkas barbena į langą. Jis žaidžia, aš žinau, tyčia neatsisuksiu. Ryžtingai, piktai žiūriu į dulkes ant grindų. Uodžiu jų kvapą, aplinkui mėtosi sudžiūvę obuolių koteliai, kuriuos tingėjau išmesti šiukšliadėžėn. Jis nori, kad pažiūrėčiau pro langą, žinau, bet aš nepaklusiu. Kada jis pradėjo šitą žaidimą? Kada išmoko mane sekti parduotuvėje, skalbykloje, kai einu parūkyti? Aš nematau, bet jaučiu labiau nei patį save, jis ten, komanduoja man, kaip elgtis, nors aš ir visai gerai nesuprantu, žinau, kad už to slypi kažkoks mano paveikslas, kurį turiu įgyvendinti, kad patenkinčiau nematomą žiūrovą. Jis kankina, barbena man į langą, liepia susirišti plaukus taip ir ne kitaip, liepia nulenkti galvą, kai pamatau praeivį, liepia žiūrėti sau į rankoves, kai pro šalį praeina graži dama, liepia mikčioti, kai reikia kalbėti, kaip aš to nekenčiu, jis nori mane sužlugdyti, pakenkti man. Bet aš daugiau nieko neturiu.

Pakeliu nuo žemės vieną obuolio kotelį ir įsidedu į burną. Mąstau taip tyliai, kad nė žiūrovas negirdėtų. Kodėl jis yra laisvė? Kodėl aš negaliu būti laisvė?

Kažkas skambina į duris. Įkyriai, tarsi ranka netyčia būtų prilipusi prie skambučio. Aš žinau, kad ko nors prašys arba bus supainioję numerius, ko jiems reikia? Kodėl mano butas, kodėl ne kokios nors kitos durys, juk jos visame koridoriuje vienodos? Žinau, kad mano žiūrovas viską sugadins, vos tik praversiu duris, mane sugėdins svečio akivaizdoje, paversdamas visišku mėme. Atsistoju, paeinu kelis žingsnius link durų, kad žmogus manytų, jog tuoj atidarysiu. Atidarysiu? Nežinau, įnirtingai vartau tarp lūpų obuolio kotelį ir lakstau akimis po grindų dulkes. O jei tai kas nors svarbaus? Tu turi atidaryti, žmogus jau žino, kad tu viduje, gal paskui pradės kumščiais daužyti duris, ką nors rėkti, nėra kitos išeities, tik atidaryti, tarsi niekur nieko, tvirtu balsu pasisveikinti, juk tu savo namuose, o jis kažkoks pašalietis, čia tu padėties šeimininkas, nagi, atidaryk greičiau, jis pastebės, kad delsi, greičiau prie durų, skambutis nenutrūksta, išeikvos visą tavo bateriją, jei dabar neatidarysi, nebūk mėmė, bailys, nebūk tu, neversk niekieno laukti, gal tai koks paštininkas, kuris turi labai daug darbo ir dėl tavęs gaišta laiką, gal tai koks senas žmogus, kuriam sunku stovėti, gal ten kam reikia pagalbos, ir tu švaistai jo sveikatą, nagi, greičiau, judink tas savo medines kojas, dabar, viskas.

Nedrąsūs, atsargūs žingsniai, penkios sekundės, dešimt sekundžių, tyla, kvėpavimas, greitas ir negilus, tyla, atodūsis, užraktas.

Kažkokia senutė su puodu rankoje, apsivilkusi purvinu rudu chalatu, atrodo, dėvimu visą gyvenimą, išpampęs pilvas ir dvi juokingos lyg pagaliukai blauzdos, aš sutrikęs, žiūriu į tas blauzdas, ko ji nori, nagi kalbėk, jei jau tiek laukei, moterie, aš neturiu laiko.

Tame puode sriuba? Kopūstienė, sakote? Ir dėl šitos kopūstienės, kurios per neapskaičiuotą savo apetitą norite man įgrūsti, šitiek skambinote ir trukdėte? Kokia nesąmonė, kokia niekšystė, pamatau tą puodą ir man pasidaro baisu, šitas puodas, jei paimsiu tą puodą, paskui turėsiu grąžinti ir padėkoti, ir vėl pamatyti tą rudą chalatą ir tas varganas kojas su mėlynais dryžiais, aš nenoriu jokios sriubos, man nieko iš nieko nereikia, kodėl turėčiau imti, juk ji ir taip seniai ataušo, dar turėsiu bėdos šildyti, ir greičiausiai ji visai neskani, nesvarbu, kad šiandien nieko nevalgiau, man nereikia kažkokios senės išmaldos, nevalingai purtau galvą, ne, palikite mane ramybėje, aš jau noriu uždaryti duris, o ji vis dar kažką sako, ji kalba, visą šį laiką kalbėjo, bet aš nesiklausiau, vis tie žodžiai „sriuba“ ir „pone“, kaip juokinga, koks absurdas, ji sako „pone“, koks aš ponas, aš niekas, ir net ne visas, aš tik pusė nieko, menkiau nei benamio šuns kaulas, kokia kvailystė, vis bandau užverti duris, bet ji stovi prieš mane, šita senė, ir akivaizdžiai nori bendrauti su manimi, turėtų būti tikrai desperatiška belstis į kieno nors butą ir siūlyti savo šaltą sriubą, kokia absurdybė, bet aš negaliu, ji turi suprasti, kad aš negaliu, ak, jei tik pasitrauktų per pusę metro, man pavyktų uždaryti duris ir viskas būtų baigta, reikia žengti lemtingą žingsnį, reikia ją kaip nors pastumti, tik truputį, ji neturėtų būti tokia sunki, kaip atrodo, nagi, ištiesk rankas, tik atsargiai, juk ji sena, nagi, išdrįsk, kitaip tai niekada nesibaigs.

Durų trinktelėjimas, užraktas. Greiti žingsniai link stalo, sunkus klestelėjimas. Viskas, tu pasielgei teisingai, sako nematomas žiūrovas, jis viską matė, jis liepė man taip pasielgti, šlykštynė, nekenčiu jo. Pažiūriu sau į rankas, ir jos tirta, tirta, lyg man būtų šalta, aš pradedu visu kūnu po truputį siūbuoti pirmyn ir atgal, kodėl, kas čia dabar, aš ne koks beprotis, staigiai pakišu rankas po užpakaliu, lyg neklusnūs padarėliai po kelių minučių turėtų liautis tirtėjusios. Viskas, tyla, nebėra skambučio, nebėra sunkaus tos moters kvėpavimo, mėlynų dryžių ant kojų, maisto kvapo, kuris mane verčia beveik alpti, lyg nieko nebūtų buvę. Kai pastūmiau senutę, ji nieko nesakė, tiesiog stovėjo išsižiojusi toliau nuo durų ir nieko nesakė, ir žiūrėjo į mane keistai, su nuostaba, jaučiau jos žvilgsnį sau tarpuaky, ant skruostų, ant lūpų, jis buvo visur, kaip kažkas, ką reikėtų tučtuojau nusiplauti, nes gali uždžiūti ir visą laiką ten likti, ji žiūrėjo, o aš užtrenkiau duris prieš pat nosį, sukilęs vėjas sutaršė jos žilus plaukus, staigiai užsirakinau ir buvau saugus, ji dingo. Bet tai dar ne viskas, senutė niekaip nenori nuo manęs atsikabinti, akylai klausiausi, ar išgirsiu, kaip nueina, bet ne, stovėjo ten ir nejudėjo gal kokias trisdešimt sekundžių, jei ne ilgiau, paskui atsiduso, kodėl atsiduso, čia aš turėjau atsidusti, kad sukėlė man tiek nemalonumų, ir, negaliu patikėti savo ausimis, pastatė tą savo puodą man tiesiai prie durų ir nušlepsėjo koridoriumi, paliko savo sriubą, puodas dabar užtvers man kelią, ir turėsiu jį pasiimti arba išmesti, turėsiu bet kuriuo atveju liestis prie to kvailo puodo, kodėl man šitaip padarė, turbūt norėjo atsikeršyti, kad taip atžagariai uždariau duris, ką dabar daryti?

Atsiverčiau knygą ir įbedžiau akis į puslapį, bet nesugebėjau perskaityti nė eilutės, tas puodas už durų nedavė ramybės, jis ten, stovi, mano šlykščių instinktų simbolis, galvoju apie sriubą, ar skani, gal visai nieko, jei ne per rūgšti, atrodė, kažkur namie dar mačiau mėtantis kelias duonos plutas, gal išeitų neblogi pietūs, jei tik išdrįsčiau vėl atidaryti duris ir paimti, o gal dar ten stovi ir laukia, kad atsiprašyčiau už savo chuliganišką elgesį ir padėkočiau, gal net pakviesčiau užeiti, pasiūlyčiau ko nors išgerti, kavos ar arbatos, bet aš neturiu cukraus, visi seni žmonės nežmoniškai mėgsta cukrų, o Dieve, aš neturiu nei kavos, nei arbatos, aš nieko neturiu, o mano virdulys verda gal pusvalandį, kaip ji galėtų pagalvoti, ne, aš išsigalvoju, turbūt.

Ištempiau ausis ir klausiausi, gal išgirsiu jos kvėpavimą. Ne, atrodo, nieko nėra, tik jaučiu, kaip sprande pašėlusiai tvinksi kraujas, ir visas šis jaudulys tik dėl tos prakeiktos sriubos, kokia kvailystė, staigiai pasileidau link durų, žaibiškai atidariau, stvėriau puodą ir įtraukiau į savo nejaukų būstą. Viskas, ji čia, pagaliau čia, ir man nereikėjo vėl išvysti tos senės, greičiau, greičiau viską pabaigti, susiradau šaukštą ir sugrūdau šaltą skystimą sau į burną, sriuba buvo visai be druskos, kopūstai ištižę ir beskoniai, bet nesvarbu, sudorojau gal per minutę ir akimirksniu pajutau, kaip skauda pilvą, net išsipūtė po ilgo nevalgymo, viskas baigta, mano širdis nuo per greito plakimo pradėjo mausti.

Net nepajutau, kaip užmigau. Nežinau, kiek laiko taip tysojau ant grindų, bet kai pabudau, aplinkui jau buvo sutemę, ant stalo stovėjo tuščias kaimynės puodas. Kažkas buvo prie durų, jaučiau tai, gal prieš tai skambino, bet aš negirdėjau, gal nuo to ir pabudau. Staiga suvokiau, kad tai ta pati senutė, tikriausiai atėjo savo puodo, pamačiusi, kad jį akiplėšiškai pasisavinau. O ne, aš sudorojau visą paliktą sriubą, dabar turiu padėkoti, tai aišku, turiu atidaryti duris, o Dieve, aš neišploviau puodo, turiu prieš tai išplauti puodą, bet neturiu ploviklio, riebalai vis tiek liks ant dugno, ir ji pastebės, pastebės, kad aš toks nedėkingas, ką daryti, ji ten, už durų, laukia manęs.

Taip, aš buvau teisus, po kelių sekundžių išgirdau barbenimą į duris. Vėl ir vėl, jai būtina pasiimti savo velnio puodą, ar negalėjo palaukti iki rytojaus? Ką daryti, negaliu atiduoti tiesiog taip, gal rytoj padėsiu prie durų su padėkos rašteliu, taip būtų paprasčiau, aš juk rašau kur kas geriau, nei kalbu, taip, taip ir padarysiu, tik reikia sulaukti, kol nueis. Stengiausi nekvėpuoti, bet ji žinojo, kad aš namie, aš juk niekad niekur neinu vakarais, aš visada čia, ir dabar barbens be paliovos.

O Dieve, o jei atidarys duris ir pamatys mane tamsoje klūpantį? Juk aš pamiršau užrakinti duris! Pagalvos, kad aš koks nesveikas, koks beprotis, ir kam nors pasiskųs, esu tuo tikras. Negaliu to leisti, turiu viską kaip nors užbaigti, ką daryti, ką daryti? Ji gali praverti duris bet kurią akimirką, koks aš kvailys, kad neužrakinau, koks neatsargumas, ir viskas per tą prakeiktą sriubą, nuo kurios man lyg priekaištas vėl pradeda mausti pilvą. Vienos bėdos, ir dar tas garsas, dar blogiau nei skambutis, užsidengiu ausis, bet vis tiek girdžiu ritmingą krumplių tuksenimą į mano varganas duris, nenustoja, atrodo, garsas darosi vis stipresnis, ir iš kur ji turi tiek jėgų, tuoj neiškęs ir imsis rankenos, negaliu leisti tam įvykti, tai neįmanoma, spaudžiu rankomis galvą ir ieškau išeities, dairausi po tamsų kambarį, galėčiau pasislėpti už lovos, bet tada ji mane išgirstų ir pradėtų ieškoti, ir būtų dar gėdingiau, kad aš slėpiausi nuo kažkokios prakeiktos senės. Pamatau pravertą langą, nuo jo sklinda vėsus oras, jau beveik naktis. Susiraukiu nuo savo kvailų minčių, juk čia trečias aukštas, ką aš sau galvoju, tai būtų visiška nesąmonė, kvailystė.

Netikėtai barbenimas liaujasi. Gal ji pavargo, tuoj nueis ir visa ši kankynė baigsis? Bet ne, ji ne iš tų, kurios lengvai pasiduoda, be abejonės, tuoj čiups už mano išklerusios rankenos, atplėš duris ir demaskuos visą mano menkystę. O varge, kas dabar bus, aš turiu ką nors daryti, negaliu šitaip klūpėti, kai ji mane pamatys. Koks absurdas, ir kas mane vertė įsivelti į šitą istoriją? Atrodo, pastebėjau, kaip puodas niekšiškai sublizgėjo tamsoje, lyg tyčiodamasis iš mano neapdairumo. Bet jau per vėlu, negaliu leisti savęs pažeminti, vėl pažiūriu pro langą, gal ir ne taip aukštai, tada senė manęs tikrai nerastų, ir pati įėjusi pasiimtų, ko jai reikia, nagi, judinkis, greičiau, nėra kitos išeities.

Įkaitusiu skruostu jaučiu šaltą nakties orą, turbūt tai viskas, ką jaučia mano menkutis kūnelis. Gal ir gerai, kad negaliu pajudinti galvos ir pažiūrėti, kaip viskas ten žemiau persisukę. Bet viskas gerai, man jau ramu, pakeliu akis į viršų, puikiai žinau, kad ant palangės sėdi mano nematomas žiūrovas ir šypsosi, privertęs mane taip mergaitiškai pasielgti, koks dramatiškumas! Žinau, ir jis akimirką išsigando, kad gali išnykti, bet čia tik trečias aukštas. Užmerkiu akis ir stengiuosi sulėtinti širdies plakimą.