Kirkiliškių Jorės stovykla
AGOTA ZDANAVIČIŪTĖ
Visa savaitė gamtoje, kai savomis akimis regi vėl atgimstančią ir į dangų besistiebiančią žalumą. Lietus, saulė, vėjas, rytinis rūkas, o galiausiai ir žvaigždėtas dangus naktį. Tokioje aplinkoje betarpstančioje tarpdisciplininio meno stovykloje buvo pristatyti jaunųjų menininkų projektai, instaliacijos, jie įkūnijo Jorės mitą, simbolizuojantį gamtos atgimimą, išsivadavimą iš blogio pančių, iš įšalo, lyg iš kiaušinio kevalo – dalyvavusieji jį kartu suskaldė ir tarsi atgimė nauja gamtos gyvastimi.
Autorės nuotrauka
Projekto organizatoriai Žilvinas Danys ir Vytautas Lukšas – Vilniaus dailės akademijos studentai. Jaunuoliai subūrė įvairių sričių studentus (ir ne tik), kurie ryžosi savaitę (balandžio 23–28 d.) sutapti su gamta Kirkiliškėse (Zarasų r.), ją pajusti ir įgyvendinti projektą. Pirmąją dieną suvažiavo dvylika dalyvių, vėliau juos papildė kiti, o šeštadienį buvo sukviesti visi, kas norėjo pamatyti visą savaitę brandintą vaisių – Jorės šventę. Kad rezultatas nenuviltų ne tik stebėtojų, bet ir pačių dalyvių, reikėjo gerai suvokti lietuvių mitologijos esmę, išmokti šiam metų tarpsniui tinkamų liaudies dainų. Pakviesti lektoriai: menotyrininkas-etnologas Vytautas Tumėnas, mitologas Dainius Razauskas, muzikos grupių „Atalyja“ ir „Skylė“ narys Gediminas Žilys, garso menininkas Andrius Rugys, Kriaunų ragana ir kraštotyrininkė Algimanta Raugienė ir bioenergetikas Domas Čiapas – dalyvius supažindino su atitinkamomis dvasinės raiškos sritimis. Projekto siekis buvo Jorės mitą pristatyti ir pritaikyti gyvoje aplinkoje. Remdamiesi stebuklinių pasakų kataloguose esančiais pasakos variantais, projekto organizatoriai rekonstravo Jorės mitą. Jis buvo suskirstytas į dvylika pagrindinių stotelių: „Seserų pagrobimas“, „Žvėrių karalystė“, „Paukščių karalystė“, „Žuvų karalystė“, „Požemių, šalčio, pelkių, tamsybių ir mirusiųjų karalystė“, „Kūdikio čiūčiavimas“, „Pavasario dievo sukapojimas“, „Pabudimas“, „Kopimas į mirusiųjų kalną“, „Slibino nugalėjimas“, „Šventosios vestuvės“. Dalyviai išsiskirstė po stoteles ir jose kūrė menines instaliacijas ar performansus, o visa tai buvo apibendrinta lietuvių liaudies dainomis ir sutartinėmis, atliekamomis grupių „Kaukoras“ ir „Sen Svaja“.
Autorės nuotrauka
Jorė – gyvulių išginimo į laukus šventė. Į Kirkiliškių kalvas susirinko žmonės, ištrūkę iš miesto dūmų karalystės: išėjo į laukus, basomis pėdomis vėl pajuto žemės vėsumą ir švelnų dygstančios žolės kutenimą, o gal ir pernykštės ražienos dūrimą. Paskutinę balandžio savaitę atvykusiuosius gamta dar šventino lietumi ir apgaubiančiu ryto rūku, bet vėliau linksmino saule ir giedromis žvaigždėtomis naktimis. Rytą prie stalo visi bendra daina pagerbdavo maistą, o pavalgę išsiskirstydavo prie darbų. Vėl visi susirinkdavo į paskaitas ir, alkio vedami, per pietus ir vakarienę. Vakarais, kad nupraustų darbo pažymėtą kūną, susiburdavo pirtyje – ji net linguodavo nuo vingrių lietuvių liaudies dainų melodijų, – vėliau naktinėdavo sugužėję į vigvamus ar naktišokius kluone. Tokią jaukią atmosferą susikūrė patys stovyklos ir šventės dalyviai.
Šventės metu, šeštadienį, atvyko stebėtojų, norinčių patirti šiuolaikinę Jorės šventės interpretaciją. Jie buvo tarytum pats pagrindinis mito herojus Joris, kuris eidamas iš vieno svetimo pasaulio į kitą lyg pasakoje turėjo įveikti nepaprastas kliūtis. Pirmoje stotelėje trys Jorio seserys obelyje giedojo sutartines, vėliau viena po kitos buvo pagrobtos. Keliaudamas pas seseris Joris atsidurdavo vis kitoje karalystėje. Girdėjosi įspūdingi žvėrių karalystės garsų žaidimai, po jų – kariavimas su žuvų valdovu, kuris pakrantėje lentomis mušant ritmą anapus pelkės išniro ant kojūkų, apsigobęs ilga skraiste. Žiūrovai stebėjo akrobatišką atlikėjos šokį eglės viršūnėje, leidimąsi į pragarą, kur riaumojo velniai ir cypavo raganos. Išgyvenę pragaro siaubą, visi vėl kilo viršun, vėliau žengė kalnu pro sargybinius, kuriems nevalia pažvelgti į akis, kad pasiektų kiaušinį, kuriame paslėpta slibino siela. Norint sulaukti pavasario žalumos, reikia nugalėti slibiną – sunaikinti jo sielą. Kiaušinis (10 m aukščio medinė skulptūra) buvo uždegtas, slibinas žuvo, o jo slėpta karalaitė, pavasario nešėja, išlaisvinta… Jorės mitą vainikavo vestuvių apeigos. Taip žemė buvo atrakinta ir ėmė džiuginti nauja gyvastimi.
Kiekviena stovyklos diena, kūrybiniai procesai, paskaitos ir visi renginiai buvo fiksuojami vaizdo kamera – bus sukurtas dokumentinis filmas. Organizatoriai ketina tęsti švenčių ciklą. Artimiausias renginys numatomas rugpjūčio mėnesį – Rugiapjūtės šventė bus rengiama bendradarbiaujant su latviais.
