Pikulo laiškai (6)
JURGA ŽĄSINAITĖ
Uolusis pinčiuk!
Nėra abejonės, kad auklėdamas Rūpintojėlio garbintoją darai ryškią pažangą. Tačiau leisk paraginti tave akylai stebėti ne tik globotinį, bet ir jo sėbrus. Ar atkreipei dėmesį, kad jie neturi vardų. Pasirodo, vardai jiems nereikalingi. Meilikauja ar keikia, vieni kitus jie vadina „mielaisiais“. Gyvenimas – kančia, bet jis irgi vadinamas mielu, tai švarraštis, į kurį perrašomos juodraštinės mintys, ir ne taip svarbu, ar jos švarios. Tavo mokinio bendrai daug žino. Jie rankioja lotyniškas sentencijas ir šitaip skanina iki šleikštumo prozinį gyvenimą: concordet sermo cum vita. Dedasi suprantą dzenbudizmo principus ir kartais, išplėšę taip brangaus savo laiko, susikaupia meditacijai. Jie geidauja pasiekti satori, net neabejoja, kad įstengs perplėšti materialaus ir dvasinio pasaulių ribas. Tiki, kad šventoji beprotybė nušvies jų tikrąjį kelią, jų bevardžių asmenybių vertą kelią. Viliasi, kad jis bus visiškai kitoks nei dauguma prieš juos mintų – be senų stabų, pelėsiais dvokiančių mitų, be archajiškų tautinių herojų liekanų, kiek galima kosmopolitiškas, valantis praeities morfijaus pripampusią sąmonę. Genami to tikėjimo ir vilties, auklėtinio broliai domisi kognityvine elgesio terapija ir pritaria minčiai, kad mažiausiai mirties bijo tie, kurių gyvenimas turi didžiausią vertę. Laimingi Rūpintojėlio garbintojai mirties rimtai nereflektuoja. Nepaliaudami skelbauja kažin kur girdėtą frazę, kad gyvenimas yra Nedraugo sapnuojamas sapnas, o sąmoningas nusigręžimas nuo Jo – pragaras (suprask, mūsų buveinė). Laimei, sąmonės (ir kokių tik nori rūšių!) jie turi per akis. Be to, globotinio bendrai negali pakęsti vienatvės. Jie žino, kad pasaulis buvo sukurtas, dievams išsigandus savo vienišumo, žino, kad vienatvė nėra ir negali būti narciziškas manojo aš pokalbis su pačiu savimi, žino, nes kiekvieną dieną klausosi žinių ir jas nuodugniai aptaria. Taigi klausosi žinių ir numano, kur yra Belizas. Kodėl Belizas? Ogi todėl, kad jis toks panašus į jų pirmykštę sakralinę žemę, tik aplink jį vietoj mitinių girių driekiasi faktiniai vandenys. Netrukus per juos bus išplauta pirmoji nuodėmė, praeities erezijos, patriotinės choleros. Tą skelbia žinios ir tavasis mokinys drauge su savo broliais jomis tiki. Tiki, nes jos išvaduoja sielą iš kančių, išjudina iš nevilties, padeda įprasminti ištikusią egzistenciją. Atkreipk dėmesį, kad Rūpintojėlio garbintojai gyvena Pascalio dilema – statyti už Nedraugo egzistavimą, nes jei Jis yra, už tikėjimą bus atlyginta, o už netikėjimą nubausta, o jei Nedraugo nėra – tikėdamas nieko neprarasi. Visi tie įstabieji Kūrėjo kūriniai mano gyveną visavertį gyvenimą, vykdo įsikalbėtą misiją ir generuoja jos didžiulę svarbą. Jie neabejoja sulauksią savojo laiko. Nelabai nutuokia, koks jis bus ir kaip jį atpažins, tiesiog viliasi, kad jis tarsi koks perimas plunksnuotis ims ir išsiraks. Štai kodėl rūpestingieji Homo sapiens vis kažin ką tempia į savo namus, tarytum dieną naktį ruoštųsi karui, marui, badui. Nereikia tuo stebėtis, mat šitai nuo pradžių pradžios yra užprogramuota paties jųjų Tėvo. Nesiimsiu spekuliuoti šios nutarties priežastinėm teorijom. Tenka pripažinti, kad iki jų mes nepakilsime. O ir kuriems galams – verčiau darsyk palukštent veliuoką džiuginantį globotinio būdą. Taigi einam toliau. Rūpintojėlio garbintojas myli savo artimą ir priešą, tiesa, savaip. Globotinis prėską meilę gardina sūriu pavydu, aitria neapykanta, saldžiu melu. Beje, atmink, kad mokinys šių gardėsių perniek nedalija. Jis žino: visa, kas gausinga, kenkia, todėl neklysta dėl lotyniškojo omne nimium nocet. Prie jo lyg kokį desertą krauna savąjį per didelės laimės kaip išspjautos seilės atgal nenurysi. Beje, tavasis auklėtinis pasirodo besąs nepralenkiamai originalus, kai imasi žlugdymo planų. Tiesa, šis atsakingas darbas ne visuomet mielėmis plaukia. Būna, kad negelbėja nei žinios, nei geismai. Tuomet globotinis skelbia intelekto stygių ir neria į nepažinius mokslus. Jų gelmės, kaip numanai, beribės, ir iš jų išpult sunku. Palaimintas Rūpintojėlio garbintojas ima skęsti. Pamiršta net sergančius savo vaikus – jie žiūri pro mulve užakusius langus, neliečia dubenyse palikto maisto. Tas mitalas bekvapis, šaltas ir be žiupsnelio atminties, toks, kokį išmeta priklydusiems kačiukams. Maži klajūnai prie jo niekad nesugrįžta. Tarytum skaudulius išlaižo takus atgalios. Tavo globotinio vaikai lyg pamestos medinės lėlės, kurias be didelių nepatogumų gali pakeisti naujomis. Žinai, net man graudu. Betgi iš šito graudulio gyvas velnias naudos. Tad vėjais tokio labo neprašvilpk, savo raguotosioms reikmėms pajunk ir carpe diem, carpe hominem!
Tavo mokytojas Pikulas
