„Kiekvienas žemės riebusis valgys ir garbins Jį“

Laiku ir nelaiku

Ps 21 (22), 26–28. 30–32

Išplėštos iš konteksto, šios psalmės eilutės skamba panašiai beprasmiškai kaip meilės prisipažinimas kažkam, kam žmogus esi visiškai abejingas, žodžiai skamba tuščiai ir neskoningai egzaltuotai. Bet gal šis nuobodis tėra nuovargio ženklas? Ne fizinio, ne egzistencinio, bet religinio entuziazmo kaip religinės pozos, vaikymosi religinių potyrių ir pojūčių kaip vienintelio dalyko, geidžiamo iš santykių su Dievu. Tuščias ir beprasmis, vergiškas garbinimas dėl paties garbinimo kažkokios būtybės, gal net ir susigalvotos, įsivaizduotos, su kuria siejami visi emociniai lūkesčiai, kurių negalime sudėti į ką nors konkretaus ir žemiško, žmogiško, kai vienatvė tampa nepakeliama, kai nerandama artimos ir suprantančios sielos ar ištikimybės. Kažkas, apie ką nuolat religiniai reklamos agentai suokia, „yra Vienas, kuris tave supranta kaip niekas kitas“, „yra Vienas, kuris tave myli, koks esi, kaip niekas kitas“, „yra Vienas, kuris tavęs niekada neišduos“. Kitiems tą vaidmenį atlieka šuneliai. Ir graudinamasi, žiūrint pasakas apie išmintingesnius, supratingesnius už žmones, ištikimiausius padarus iš visų padarų – leses ar komisarus reksus. Net širdies gilumoje įtariant, kad tai tik miela saviapgaulė, tik „opiumas liaudžiai“…

Bet ką aš čia rašau? Lyg žmonėms nepatiktų iliuzijos ir vasalinis žeminimasis! Kita vertus, galima juk skaityti šią psalmę visą, ne šią ištrauką, paimtą iš lotyniško ar graikiško vertimo.

Tai ta pati psalmė, kurios pirmąją eilutę evangelistas buvo įdėjęs į mirštančio ant kryžiaus Jėzaus lūpas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“, o kai kurios kitos, kaip šios: „Jie pervėrė mano rankas ir kojas“ (eil. 17), „drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“ (eil. 19), panaudojamos kaip pranašiški žodžiai, kadaise psalmininko ištarti apie būsimąją „Žmogaus Sūnaus kančią“. Ir jos (bent jau kai kurie vertimai) iš tiesų labai primena evangelinius pasakojimus. Taigi neaišku, ar nebus pastarųjų autoriai pasinaudoję šiais psalmės žodžiais savo pasakojimams įprasminti. Bet tolesnis psalmės herojaus likimas ima skirtis nuo evangelinio Jėzaus. Jis kaip vargšas buvo išgelbėtas nuo bėdų, suspaudimo ir patyčių, dėl kurių jautėsi Dievo apleistas, ir dėl to – ir jo šlovinimo gyrius, ir vaišės vargšams, kurių širdims linkima gyvuoti amžiais. Reikalas visiškai konkretus ir apibrėžtas. Ši psalmė – gyrius Galingajam ne šiaip iš vergiško nuolankumo ar iš sentimentalių emocijų, bet kaip pagalbos prašymas ir dėkojimas už išgelbėjimą. Ne abstraktų iš neaišku kokių ir kieno nuodėmių ar pomirtinių sielos kančių, bet visiškai žemišką, kūnišką. Kūnas yra ta vieta, kur patiriamas gyvenimas ir išgelbėjimas. O sotus ir riebus kūnas, klestėjimas lyg ir galėtų būti toks išgelbėjimo simbolis. Nors vargstančius vargu ar tokių kūnų reginys labai jau guodžia. Nebent kaip galimybė. Tačiau šioje psalmėje yra eilutė, kurioje riebus kūnas labai jau dviprasmiškas. Kiekvienas vertėjas ją verčia vis kitaip, rodydamas visą savo kūrybingumą. Verčiant pažodžiui (filologiškai) iš hebrajų kalbos, būtų: „Kiekvienas žemės riebusis valgys ir garbins Jį, prieš Jį nusilenks kiekvienas, žengiantis į dulkes, ir jo siela neišgyvens“ (eil. 30). Ir kokių tik vertimų variantų rasime! Štai viename iš aramėjiškų skaitome: „Pasisotins ir garbins Jį kiekvienas žemės riebusis, lenksis priešais jį kiekvienas, žengiantis į kapą, ir piktavalio siela neišgyvens.“ Graikiškai: „Valgys ir garbins visi žemės riebieji / turtingieji, nusilenks Jam visi, besileidžiantys į žemę, o mano siela yra gyva Jam…“

Angliškuose vertimuose daugiau ar mažiau išlaikomas bendras variantas apie valgančius riebiuosius ar klestinčiuosius, tik vietą apie nelaimingą sielą vieni vertėjai verčia: „ir niekas negali išsaugoti savo sielos gyvos“, kiti: „net ir tie [lenksis], kurie negali išsaugoti savo sielos gyvos“. Panašus ir rusiškas sinodinis vertimas. Prancūziškoje Jeruzalės Biblijoje verčiama: „Taip, tik Jį garbins visi žemės galingieji, priešais jį lenksis visi, žengiantys į dulkes, ir tam, kuris jau nebėra gyvas, jo palikuonys tarnaus, jie skelbs Viešpatį amžiams.“ Lotyniškai taip pat vietoj „sielų, kurios neišgyvens“, matome: „mano siela gyvens“ ir „mano sėkla tarnaus“… Tik dabar Lietuvoje Katalikų bažnyčios priimtas A. Rubšio vertimas skiriasi nuo visų kitų ypač akivaizdžia kūrybine fantazija: „Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi, kurie miega žemėje; prieš jį lenksis visi, kurie žengia į dulkes. Ir aš jam gyvensiu.“ Taigi riebieji, galingieji, klestintieji gerbiamajam A. Rubšiui – tiesiog miegantys žemėje. Ir akivaizdu, kad daug kam strigte strigo ir tebestringa „jo siela neišgyvens“, – tai manant, kad tai bus piktavaliai, tai filosofiškai pasvarstant, kad savo paties pastangomis jokia siela negali išgyventi, tai išmetant šiuos žodžius, pakeičiant visiškai priešingais: „Mano siela gyvens Jam.“ Gal ir teisingai. O kam tas pesimizmas, kad siela neišgyvens? Juk hebrajiškai „siela“ – nefeš – tai ir gyvybė, gyvastis, individas, asmuo. Tegul išgelbėtų vargstančių širdys gyvuoja amžinai, kaip sako psalmė… O kas atsitinka varguolio sielai, kuri nutunka, niekas nežino… Ar ji užmiega žemėje kaip sėkla ir išauga palikuonyse, ar nutukimas – tiesiog gyvenimo pilnatvės metafora? Kas žino… Bet skamba labai katalikiškai.

Puiku, kad yra tiek daug kūrybinės laisvės verčiant Bibliją, kad kiekvienas ją gali pritaikyti prie savo įsitikinimų! Ir skaitykim, ir kurkim, ir mėgaukimės srūvančiais jos žodžiais kaip smėliu tarp pirštų.

-akp-