Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lėjos (ir be kelių kapeikų 4000 km autostopu) (7)

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Į nakties pakraštį

Tik nereikia bijoti nakties, net lapkričio mėnesį Rumunijoje. Ak, pamenu, kai buvome jauni ir nepatyrę ir keldavomės pusę šešių ryto, kad tik nesutemtų keliaujant autostopu. Žingsniai treška į smėlį po kojomis, cigaretė smilksta Oradios degalinių nuspalvintoje juodumoje. Paskutinis manosios Rumunijos miestas, šalis liko nepatirta, bet mane jau šaukia žiema, naktis ir šiaurė. Kitąkart – magiškas, niekšiškas, bet labai išlaisvinantis žodis. Iš visų trijų mažiausiai reikia bijoti nakties, nereikia skubėti, jei jau nusprendei atsiduoti gyvenimui ir keliui, kas mėnesį, kas metus išmoksi atsiduoti vis besąlygiškiau. Pats save imsi stebinti neregėta ramybe, kaip lengvai, saldžiai ir išdidžiai it koks Céline’as eini į nakties pakraštį, kaip lengvai, aiškiai ir nemykdamas tari „taip“ ir „ne“ nepažįstamiems gerų žmonių vaiduokliams, kaip nebe gėda belstis į svetimas duris ir slėpti parazitizmą po pagaliau pradėjusia dygti, tegul ir ryža, barzda. Lengvai varva dulkėmis pravažiuojančių sunkvežimių kraujas, vìsa į nebūtį, jokių neiššautų patrankų, jokių neišrėktų raudų, nei laidotuvių, nei vestuvių, švilpt pašvilpt.

Štai ir paskutinis mano rumunas, vakarieniauja katafalkiniame „Volvo“. Prieinu, į langelį pabilsnoju. Nerandam nė vienos bendros kalbos, bet randame bendrą šnektą: nusibraukia trupinius nuo lūpų ir parodo į užpakalinę sėdynę – sėskis. Jis į Budapeštą, aš į Debreceną. Ko į Debreceną? Kaži ko! Gana jau to Budapešto, ten viskas ir taip vyksta, mano naktis reikalauja tikrųjų pakraščių: žiupsnelio vengriškos paprikos ne nuo Balatono ir Budapešto jūrų pakrančių. Ar rasiu ten to aštrumo daugiau nei žiupsnelį, bus matyti. Paskutinė sienos patikra – tokia menkutė, kad net pradedu ilgėtis ukrainietiškosios korumpuotos sistemos. „What is your purpose?“ – „Travel in Europe.“ – „Alone?“ – „Alone.“ – „No safety.“ – „More fun.“* Nusišypsau pasieniečiui, nusišypsau vairuotojui, penkiolika minučių apleistoje pagrindinių kelių kryžkelėje prie miestelio kapinių ir aš – Vengrijos Kaune, lenkės Alinos ir vokietės Annios bute, prie pilnos paslaptingų grybų lėkštės. Tokią akimirką truputį neramu: sotumas, nuovargis, šiluma ir šeimininkių paprastumas ima ir po truputį, bent jau nakčiai, užmuša kelionę, bent jau nakčiai užmuša naktį, priverčia iš nežabotos laisvės ir egocentrizmo grįžti, bent jau saldžiai nakčiai atsigręžti savosios Maslow piramidės link.

Neveikime nieko

Alina spinduliuoja šypsena, energija ir ryžtu už artimą paaukoti paskutinį kopūstienės šaukštą. Suderinamumo su gamta skalėje ji tikrai netoli viršaus, iš tokių labai mėgsta pasijuokti – vien tam, kad galėtų pajusti penkiolikos minučių didingo normalumo ekstazę, – įvairiausi geras mašinas (riestinis ant pirmosios a) vairuojantys visuomenės komentatoriai. Alinos natūralumą išduoda įspūdingas stotas, apvalūs raustelėjantys žandai ir ta plaukų spalva, kurią dainiai ir kiti romantinės istorijos niektauzos priskyrė lietuvaitėms. Veganė, dviračių fanatikė ir Poznanės universiteto ekologinės žemdirbystės studentė, tiesiai iš Lenkijos kaimo nužengusi atlapaširdė. Atrodytų, širdis tokiame mieste kaip Debrecenas turėtų uždainuoti, ir vis dėlto…

Veiklos paieškos tiesiog paniškos, net kaimo vaikui. Šimtus kartų jau apsuko Alina šitą antrume paskendusį miestą – ir nepasakytum, kad nuotykių vėjas prasisuko pro šviesius plaukus. O kur dar neregėtas lapkritiškas šaltis. „Bandžiau atsilaikyti prieš Erasmuso vakarėlius, bet ištempiau vos porą mėnesių ir garsiai trenkiau durimis – žiema, Debrecenas, viskas.“ Erasmus Marasmus Orgasmus, taip jau nutinka su visais kitose šalyse lengvai gyvenančiais užsieniečiais: būriuojasi kaip tarakonai, laka kaip šunys, tarpusavy ištvirkauja kaip kovo katės ir katinai. Ypač tokiuose miestuose, kuriuose pastangos išeiti į žmones iš užburto rato, tuo labiau kam nors įkalbėti savo keistas idėjas ir pasaulėžiūrą peržengia galimybių ribas, nebent esi antžmogiškai socialus individualistas. Dviračių takai, akmeninis grindinys, oranžiniai žibintai, didžiulė bažnyčia ir vienas prospektas: tai jau net ne Kaunas ir ne Klaipėda, tai geriausiu atveju Šiauliai. Kaip Budapeštas sugebėjo taip neregėtai, palygintinai nebent su Latvija suryti visos šalies resursus, man galva neišneša. Išneša tik kad į Debreceną, ypač lapkričio šaltyje, galėčiau grįžti nebent labai karštos širdies vedamas.

Į Alinos ir Debreceno dvikovą, kurioje netyčia atsidūriau ir aš, įsitraukia ir Csilla. Visą gyvenimą su trumpomis pertraukomis Budapešte ir jo priemiesčiuose praleidusi, Debrecene – antrajame mieste! – ji pirmąkart gyvenime. Išnyra štai taip iš šalčio ir traukinio garų ir sako: „Šiandien turėjo būti šeimos susėdimas, bet aš pasakiau, kad važiuoju į Debreceną.“ Labai panašu į ją, jau aprašytą vengrę-vokietę, kurios vidurio europietiškas gaivalas kuo puikiausiai įkalintas logikoje ir racionalume. Bet vėl aš pernelyg griežtas: kad ir kaip besiveržčiau į gyvųjų gretas, atrodo, Csillos jausmų pasaulio durys reikalauja mažiau vyno nei manosios. Nėra valkties penki metrai už akių ribos, nėra tos vyriškos sienos, per kurią kai kam taip ir nepavyksta visą gyvenimą perlipti, nėra begalinio prisirišimo prie žodžių ir išgyvenimo: galėtume šito pasimokyti. Genialus, jautrus paprastumas. Tik ar neprarastume to kažko, kas verčia mus barškinti klaviatūras ir taip mielai, it mažiems spanieliams, lakstyti aplinkui, be galo įtikėjus, kad viskas ne taip paprasta, kaip atrodo?

Skaistyklos ir mormonai

Iš vyno ir virtuvės, iš draugų ir gerų, bet pernelyg vienadieniškai normalių pažįstamų esu išmestas į padūmijusią, rūko nusėstą Debreceno šalikelę. Viena detalė, kurią praleidžia kelionių gidai, o dažnai labai utilitaristiškai į ją žiūri ir patys autostopininkai, yra priemiesčiai, nuo kurių galima iškelti nykštį. Pilkai gelsvos kelio dulkės, apsiniaukęs dangus, greitkelio apčiuopos, autoservisai, padangų parduotuvės, pabyrėjusios šaligatvio plytelės ir asfalto kvortos, keistais žvilgsniais tave ir kuprinę palydintys žmonės, skriejančios „jau čia ar dar truputį paėjėjus?“ mintys, neaiškūs sąžalynai, didžiuliai prekybos centrai, zuikiavimas parpiančiais priemiesčio autobusais ir aiškios, lengvos vietos pamyžti: štai kur tikroji romantika! Per kelią nuo „Maximos“ bazės lengviausia peršokti tvorą – prieš tai ją palenkus; paskutinė žalia Berlyno degalinė prieš greitkelį; pakrokuvės smulkiųjų verslininkų kvartalai, į kuriuos nubirbens baltas autobusas; paskutinė autobusų stotelė Budapešte, visai šalia degalinės; viadukas pora kilometrų už Garliavos; pirma mokesčių būdelė už Skopjės į Serbijos pusę. Čia mūsų skaistyklos, čia slaptavietės, kurias žino tik išrinktieji, vietos, kur gali nusipirkti paskutinę alaus skardinę prieš kelionę ir išlenkti ją su kiek nuo proto nušokusiu danu, šveicaru ar vokiečiu.

Ta šalikelė akimirksniu, be nereikalingų pašnekesių – kitaip nei vengriškai niekas vis tiek nešneka – meta mane tiesiai į neaiškų, bet akivaizdžiai istorinį Vengrijos pasienio miestą Miškolcą. Šlapdešrė, majonezas, batonas ant suoliuko, lesinant balandžius ir stebinant vietinius. Trys kilometrai pėsčiomis ne į tą pusę, kol galiausiai šiek tiek vokiškai šnekantis degalinės klerkas paaiškina, koks paklydęs avinas aš buvau. Visas kelias atgal per sekmadieniui užmigusį Miškolcą ir paskutinė viltis: mormonai. Pasistatę staliuką, apsikrovę knygomis, jie, vargšeliai, daro tai, ką turi daryti pagal prisakymus: skelbti gerąją naujieną, nori jie to gerumo ar nenori. Kaip bebūtų keista, jokių pranašavimų: puikiausiu amerikietišku akcentu išaiškina man, kaip turiu eiti ir eiti palei geltonas dviračių tako linijas, tada – pro tramvajų depą ir išvysiu pažadėtąjį greitkelį.

Išganymas laiptinėje

Pro neaiškius miestelius, pro prieblandos valandas kasuosi aš per Slovakiją. Mano sąmonėje ši šalis egzistuoja ne ką labiau nei Padniestrė. Taip, ji yra, bet didžioji jos dalis – kalnai, neaiškūs kalnakasių miestai, greitkeliai, upės, čigonų lūšnynai ir tiesiog ore tvyrantis, paprasčiausiai užuodžiamas kompleksas prieš Čekiją, istoriškai, kultūriškai ir ekonomiškai svarbesnę sesę. Stoviniuoju po degalinių stogais, klausinėju pravažiuojančiųjų angliškai, rusiškai ir vokiškai, dairausi į žemėlapius ir per brangius sumuštinius, teisiu per greitai, o ar aš čia, išskyrus naktį kitą Bratislavoje ir kuo skubesnį pervažiavimą ten, kur civilizacija ir kultūra, buvau? Ar nebūsiu tik svieto perėjūnas, neįvertinantis kultūros, stabiliai brangstančios ekonomikos ir kalniečių užsispyrimo?

Kuo toliau į šiaurę ir į kalnus – tuo šalčiau. Tikra, negailestinga naktis ir šaltis užklumpa mane jau visai Tatrų papėdėje. Nesu visiškai tikras, ar tai teisingas kelias (kaip vėliau paaiškės, ne pats teisingiausias), bet man reikia nusigauti bent jau iki Zakopanės, bent jau į Lenkiją, ten, kur jau iš esmės namai. Tai bus viena keisčiausių mano naktų: kai nebelieka vilties, reikia juokinti žmones. Ateinu prie šviesoforo, nusilenkiu sustojusiam automobiliui ir atverčiu sąsiuvinį: Poprad? PL? Vairuotojai juokiasi, bet važiuoja ne į tą pusę. Galiausiai likimas nusviedžia mane į Aukštuosius Tatrus. „10 eurų nakčiai, žinau nakvynės namus čionais“, – sako man vairuotojas. Negaliu atsakyti neigiamai: palaikys bepročiu, užsisėsiu jo žmoniškumui ant sprando – bet puikiai žinau, kad sąskaitoje tų dešimt eurų nėra. Apžiūriu kambarį, padėkoju, pasisakau einantis paieškoti bankomato ir… Atsidūstu ir nesutepęs valkatos garbės išeinu.

Ekstremaliose situacijose logika ima veikti ne itin logiškai. Per šaltį ir tamsą išeinu kone džiugiai: žinau, kad kelionę pėsčiomis į niekur – iki Lenkijos nusigauti nepavyks jau niekaip – pakelsiu kur kas laimingesnis nei naktį steriliame kambaryje su tuo pačiu birzgiančiu „Discovery Channel“. Veikiausiai nugriūsiu kur nors patogesnėje, vėjo neužpučiamoje atsitiktinėje vietoje, užtat miegas bus tikras, be abejonių, svarstymų, praeities šešėlių ir sąskaitų suvedinėjimo kelios minutės prieš palaimingą užtemimą. Gyvuliškas, gelbėjantis ir iki panagių žmogiškas, tikras.

Eiti serpantinu – savižudybė. Patraukiu girgždančiais turistų takeliais, vienintelė šviesa – neįtikėtinai ryškios žvaigždės virš galvos ir senas mobiliakas. Miško viduriuose ima lengvutis šiurpas: susiduriu su vienišumo praraja, o kur dar visi tie lokiai miestelių herbuose… Ką daryčiau sutikęs lokį arba vilką? O jei pasiklysiu? Ir vis tiek viduje ganėtinai ramu. Kelią kartkartėmis apšviečia iš už uolos išlendantys pavieniai automobiliai, artėja naujas miestelis, nauja žmonių gyvenama vieta, pasitaiko pora medžiotojų būdelių, bet, stervos, užrakintos.

Taip pražygiuoju trejetą miestelių, ir ateina kelio galas. Iki kito miestelio, sako vokiečiams ir nuo Zakopanės pavargusiems lenkams pritaikytas žemėlapis, 15 kilometrų. Iki Lenkijos – vis dar apie 40. Metas spręsti esminius klausimus, ponai prisiekusieji tarėjai. „Pasėdėti – prašom, tik miegoti čia negalima“, – viešbučio fojė maloniai, bet griežtai paaiškina apsauginis. Pasėdžiu, atšylu nosį ir kojas ir patraukiu tolyn. Vietiniame restoranėlyje švenčiamos vestuvės, penkiasdešimtmetis ar kita neprotinga šventė. Pastoviniuoju po langais, apsvarstau netikėto pasirodymo pačiame įkarštyje galimybę: ne, šįvakar tostų skelti aš nenusiteikęs. Mintyse atsižegnojęs patraukiu tikrinti laiptinių ir pašiūrių. Sužiedėjęs turistinis regionas: belstis į duris nepriimta, dar apmokestins. Laiptinės aklinai užbraklintos devyniais užraktais, pašiūrės pilnos šunų, kastuvų, žvejybos įrankių, inercijos ir testosterono. Paskutinei vilčiai beplevenant, paskutiniame miestelio daugiabutyje, tiesiog kalno papėdėje, randu atpirkimą: kažkoks šventasis slovakas pamiršo užtrenkti laiptinės duris!

Pirmame aukšte nuo plytelėmis išklotų grindų kyla kaulus geliantis šaltis. Toliau automatiškai užsidega šviesos. Tyliai užlipu į trečią, surandu tylią ir ramią, nuo pašalinių žvilgsnių apsaugotą aikštelę, kuo randu, pasikloju, kuo randu, užsikloju ir padrebėdamas palaimingai užsnūstu. Praeina vos pora valandų, artėja aušra, tampa vis šalčiau ir šiurpiau: nebesimiega. Dėl nuovargio pavyksta pleventi savotiškoje limbo stadijoje, kuri – taip ir nenusprendžiau – arba apvalo mintis, ištraukdama dienos demonus, arba dar labiau jas sujaukia. Su pirmaisiais spinduliais ima busti ir namas. Trinkteli vienos durys, trinkteli kitos ir… atsidaro vienos šalia manęs.

Sulaikęs kvapą apsimetu miegąs: kaip šviesos apakintas tarakonas laukiu nuosprendžio. Taukštels šlepete ar pasigailės? Ims rėkti? Pakvies arbatos? Iškvies policiją? Praeina minutė, antra. Iš buto sklinda šiltas pasibaigusios nakties aromatas, kepintų saulėgrąžų, prakaito ir omleto kvapų derinys: matyt, pagyvenusi. Neišmiegojusi nematoma moteris sunkiai atsidūsta. Durys užsidaro, šlepetės nušlepsi gilyn. Labas rytas! Markstydamasis išlekiu laukan. Baltas, gaivus, pasakiškas kalnų žiemos rytas. Baigėsi gilioji, kelias dienas trukusi naktis, ta, iš kurios kilę į kurią pulsim, ta, kurią vis dėlto, padedamas pažįstamų ir nepažįstamų geradarių ir prašalaičių, savomis kojomis perėjau. Štai ten – sniegenų lizdai, ten – kalnuose snaudžia meškos, o ten, už nugaros, už iškelto nykščio, jau kvepia zapiekankomis – istorinė gimtinė, sielai it skolinti marškiniai artima Lenkija!

___

* „Koks jūsų tikslas?“ – „Keliauti Europoje.“ – „Vienas?“ – „Vienas.“ – „Nėra saugumo.“ – „Smagiau“ (laužyta anglų k.).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.