Kinas, kurio nėra

JONAS KIRILIAUSKAS

Rolandas Rastauskas vienoje esė parašė tarsi sentenciją: „Kapitalizmas mažose valstybėse pirmiausia sunaikina futbolą ir kiną.“ Gal ir ne visai tiksliai cituoju, bet esmė tokia.

Apie futbolą, ko gero, būtų atskira tema, bet papildant RoRa teiginį galima pridurti, kad futbolo tarsi ir nėra, nes nei klubai, nei rinktinė tarptautinėje arenoje nėra iškovoję laimėjimų, kuriais galėtume didžiuotis, kurti himnus, panegirikas ir kitokius futbolą ir futbolininkus šlovinančius opusus.

Kinas tarsi ir yra, mūsų vaidybinių ir ypač dokumentinių filmų režisieriams pavyksta prasimušti į tarptautinius kino festivalius, parsivežti iš ten vieną kitą apdovanojimą, pelnyti tarptautinį pripažinimą.

Tik viena bėda, kad tas „festivalinis“ kinas praeina kažkur „aukštai“, kaip yra su Š. Barto, A. Matelio ar A. Puipos filmais – nedaug kas žiūri, dar mažiau kas supranta. Arba tas kinas praslysta kažkur „žemai žemai“ kaip Vėlyvio zeroiada arba naujausias blindianos opusas. Be to, su Holivudu mes nepajėgiame galynėtis, neturime tiek lėšų, patirties ir galimybių.

Todėl kinas tarsi yra, nors niekaip neįkuriamas kino institutas, tokio Europoje neturi gal tik Albanija ar Kosovas.

Galbūt kino institutas nėra būtinybė. Futbolas turi federaciją, bet jo vis tiek tarsi nėra, negana to, pačios federacijos tai „majonezo“, tai kitokia „politika“ dar ir žlugdo žaidimą.

Norisi kalbėti ne apie tai, o apie kiną, kurio nėra, vis dar nėra, kuris turėtų kada nors atsirasti. Kalbu apie kiną, kuris užkabintų ne „viršuje“ ar „apačioje“, bet pereitų per „vidurį“, pereitų per visų mūsų savimonę ar mentalitetą, jeigu norite. Nereikia nieko išradinėti, seniai žinoma, kokį poveikį tautos identitetui daro kinas.

Užuot desperatiškai ieškoję šalies įvaizdžio, nedrąsiai atradinėdami „drąsios šalies“ miražus, geriau parodykime sau ir pasauliui, kokie buvome, ir remdamiesi praeitimi tapkime tokie šiandien.

Parodykime, kad drąsiai kimbame į atlapus krepšinio aikštelėje, nepaisydami, kiek milijonų turi kuri supervalstybė, ir užmėtome savo tritaškėmis „bombomis“. Parodykime savo pergales kine: nepavyko to padaryti su Žalgiriu („Geležies diena“ ar kaip ten tas sužlugęs (?) projektas vadinosi), parodykime Oršą arba Salaspilį, parodykime savo savanorius ties Radviliškiu, Širvintomis ar Giedraičiais.

Mūsų tūkstantmetėje valstybingumo istorijoje pergalių yra daugiau negu pralaimėjimų, jomis turime ir privalome remtis, ne Pilėnais, Vorskla ar 1940 metų gėda.

Pasauliniame globalizacijos procese, kuris grasina sunaikinti pirmiausia mažas tautas, reikia veikti per „ekraną“, jeigu jau tas „ekranas“ darosi toks visagalis.

Įdomiausia, kad kaimynai latviai, suomiai, lenkai tai yra supratę, ką ir kalbėti apie rusus, kurie net klastodami istorinius faktus savo pralaimėjimus parodo kaip pergales (kad ir visa gausybė filmų apie 1941 metų katastrofą, kur parodoma vieno kareivio, nedidelio dalinio pergalė). Bet rusai kine „eksploatuoja“ ne tik Antrąjį pasaulinį karą. Jie rado, ką parodyti ir apie 1612 metus bei kitus istorinius laikotarpius, svarbius šalies identitetui.

Suomiai rodo Žiemos karą, latviai sukūrę filmą apie nepriklausomybės kovas („Rygos sargai“), beje, turi ir apie 1940 metus. Lenkai į trimatę erdvę perkelia savo kovas dėl nepriklausomybės – „Varšuvos mūšis 1920“.

Ne į „Tadą Blindą. Pradžią“ mokytojai turėtų vesti vaikus, bet į panašius filmus, kokių jau turi pasistatę kaimynai. Manau, toks kinas duotų pelno ir verslas nebijotų investuoti į kitus kino projektus, nes, suprantama, istorinis kinas yra labai brangus.

Kitados profesorius Edvardas Gudavičius televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ kalbėjo, kad jam vienas 1918 metų savanoris yra vertingesnis už visus mūsų kunigaikščius, girdžiusius kažkur ten žirgus… Drastiškai pasakyta, bet čia didelė dalis teisybės. Negi kinas negali atsigręžti į tuos laikus? Kultūros ministerija paskelbtų scenarijų konkursą, Vyriausybė skirtų pakankamai lėšų ir, kaip sakė paskutinis SSRS prezidentas, „procesas eina“.

Atsirastų ir pas mus lietuvių Jerzy Hoffmanas, imtųsi kino, pasakojančio apie pergales, kurias pasiekė mūsų protėviai nepaisydami priešininkų skaičiaus ir ginkluotės.

Kita tema turėtų būti mūsų televizinis kinas.

Kur mūsų iki sartriško šleikštulio „nusišokusios ir nusidainavusios“ televizijos, kepančios muilo operas vieno kambario bute ar vieno kaimo gryčioje ir natūroje?

Visa ta produkcija, sklindanti iš ekranų ir varanti į depresiją, atrodo skirta namų, kurių duryse nėra rankenų, žiūrovams, televizijos paskendusios pigiuose pokalbių šou, neįgalinčios sukurti nieko, kas prie „ekrano“ sutrauktų „visą Lietuvą, kiek jos ten dar liko“.

Mėgdžiojame kaimynų televizijos projektus, todėl grįžtu prie Rusijos. Viena rusų televizija pastatė serialą pagal M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, žiūrimumas buvo per 70 procentų. Paskui pasipylė kiti klasikos pastatymai: pagal F. Dostojevskio „Idiotą“, „Brolius Karamazovus“, pagal V. Šalamovo kūrybą.

Dabar klausimas televizijos prodiuseriams: manote, kad, tarkim, V. Mykolaičio-Putino romanų „Altorių šešėly“, „Sukilėliai“, B. Radzevičiaus, J. Kunčino, V. Bubnio, pagaliau R. Gavelio ir daugelio kitų kūrinių ekranizacijos nesulauktų žiūrovų dėmesio, nepritrauktų reklamos, neatsipirktų?

Tik visa ta lėkšta „Moterys meluoja geriau“, „Naisių vasara“ ir kita panaši televizijos produkcija, kur tokia skurdi personažų kalba, be vaizdo ir be jokios fantazijos, be gyvybės, pagaliau nei personažo ten jokio nėra, kad nei juoktis, nei verkti nesinori, tik perjungti kanalą…

Žiūrovai jau seniai pasiilgę tokio kino, kokio nėra. Pirmosios kregždės buvo „Balkonas“, „Duburys“, pamaniau, kad mes kaip rumunai atsisuksime į sovietinę praeitį, parodysime, kaip „anuomet irgi dirbome Lietuvai“.

Lieka tikėtis, kad greit padėtis keisis, nes ilgai laukti nebeturime laiko, be to, gal jau pavargo mūsų glamūrinis elitas šokti ir dainuoti, gal užsinorės patogiai atsisėsti prie televizoriaus ir pasižiūrėti, kaip V. Šapranauskas vaidina kokį smulkų niekšelį, kaip kitados lietuvių televizijos filme „Aušros sūnūs“ apie knygnešius, – ir jam, ir A. Sakalauskui ten visai neblogai sekėsi.