VYTAUTAS J. STRAIŽYS. Eilės

Vanduo kelintą parą

Vanduo kelintą parą,
ištirpinti pėdsakai,
ėjimas ties krantu
kaip paslaptinga valios šventė.

Lengvai alsuojamas pušynas
nusviręs iki žemės,
smėlis, virtęs
vyniojamu sunkiu paklotu.

Jūros ir dangaus vanduo
viens kitą traukdami
šaltai ir atkakliai myluojasi.

Keleivis, jiems kliūtis,
negailestingai plakamas
žemyn, kur akmenukų
ir žolių ženklai
kažką beprasmiškai
ir pretenzingai rodo.

Taurimos Bunkutės nuotrauka


Saulė į vakarą

Už laiko nugrimzta saulė
į vakarą
ir lieka didelėmis vėžėmis
subraukyti laukai
prariedėjusio jos vežimo.

Eina palinkę žmonės,
ištįsę savo šešėliais
ir viltimis.

Spindintys skruzdėlių kiautais,
drugelių sparnais vėduodami,
bičių geluonimis apsiginklavę.

O dangus rašo knygą,
registruodamas visa, kas keičiasi,
gimsta, auga ir išsipildo,
sensta, nyksta ir susilieja
su juo.


Atvirumas

Atsipirks atvirumas,
per ilgas sėdėjimas
vienas prieš vieną

per spindintį stiklą,
per įtemptą nervą –
bežengiant į kitą etapą,
į aukštį ir gylį, –

su medžių šnarėjimu
vasaros popietėj,
aukšta kilme
nuo kalvų ir krūmynų,
nebaigtu mokslu,
nerimstančia širdžia,
sendaikčių virtine,
velkama paskui,

ilgu laiku,
iš kurio nebėra sugrįžimo,
saulės atklydusio
spindulio perdurta
vilna nakties.


Nesibaigianti pradžia ir pabaiga

1

Iš šviesos pasigirsta fuga
ir mintis tarsi trūkžolė trūksta,
kai pakyla į orą vanduo.
Pirštai čiuopia natas
ir suskambę akordai prašnenka.

Gal dar budi svetys,
atsirėmęs į stalą alkūnėmis,
kol vanduo ten aukštai
plaukia tiltais ir bokštais
ir pasakų raiteliais.

Praeitis sklidina paslapties,
ateitis – keliskart tiek.
Stiklas trapus, bet jis
kalba geriau nesuduždamas.

Įvyniok savo akmenį,
slėpk jį gilyn, bus balastas,
kai vėjo vilkai iš tamsos atšuoliuos.

Žemėj valdo šviesa,
ji augina vitražų spalvas
ir kitokią gyvybę,
ji yra dabartis, atidaranti
langą į ateitį – žvilgsniui,
ir žingsniui – duris.

Kai sustos karieta
ir įlipus motoras sugaus,
kur važiuosim?

Ar į sapną, kur prieblandoj
skendi apgriautos tvirtovės,
ir į nežinią driekiasi tiltai,
pakibę virš jūros?
Ar į šilko pagalvių namus,
kur silpna dabartis ir dirbtinė šviesa,
dar trapesnė už stiklą?

2

Šiltame vakare
besiliejančios pasakos
bus galia, kuri jungia
per šimtmečių bėgsmą.

Karalaitis narsus,
jis per amžius atjoja
išvaryti mirties
ir atkurti rytojaus.

Dūla bokštuose akmenys,
eina patamsy vaiduokliai,
kariai, pakaruokliai,
kol šviesa juos ištinka
ir slepia į savo užgintąją pusę.

Marienburgas rūstus,
nors pro lapų šiurenimą
spalvos praslysta,
virš laukų su kardais
šviečia saulė geltona,
o į vakarą plinta raudonis,
užliedamas žalumą.

Šitoje alsoje
mes išnyram iš dugno,
iš pelkių ir balų,
vaivorais apsikarstę,
ir matuojam kelius
būsimiems savo žygiams,
kol virš mūsų galvų
sklendžia gervės,
praradusios taką.

3

Viskas praeina
kaip saulės riedėjimas
mėlyna toluma,
sapnas, kurio
nepavyks pakartoti,
svajonių rūkai
virš pažliugusios žemės,
oro virpėjimas
vasaros karštyje,
grožis – valdovas
visų karalysčių.
Dėmėta istorija
rangosi vingiais,
skaičiuodama savo aukas
ir laimėtojus, tampančius –
kančiai ar laimei –
jos kūnu.

Bet žodis plevena aukščiau, –
net virš grožio,
net virš tiesos, –
žvilgsnio šuolis,
blyksnis, nušviečiantis
daiktus dangaus ir pasaulio,
garsas, atsiejantis
tylą nuo triukšmo,
meilę nuo pykčio,
prasmę nuo klyksmo.

Mirga prieš saulę
pavidalų bangos,
gaudžia ragai
ir medžiotojai grįžta,
varnos iš tolo
juos sveikina medžiuose,
dūmai iš krosnių
vingiuoja aukštyn –
bus puota,
laikinumas bus
tęsiamas.

4

Šviesa neleidžia užmigti
ant laiptų,
kur ritosi kruvinos galvos,
o pasiekę viršūnę
kilo į dangų
ar smego
į amžiną skausmą,
nes metas yra pasibaigęs.

Aplytas granitas
skaičiuoja metus
savo datomis,
šešėlių išryškinti profiliai
aštrūs lyg laiko mašinos,
įkirtusios prasmę į akmenį
ir sustabdytos.

Palauk dar,
kol gilė nukris
ir medis pavirs lentomis.
Paskui
kol daigas suskaldys uolieną,
kur samanų žalsvos žvaigždutės
saugo išnykusią šlovę,
kol sparnas
riaumodamas pjauna
aukštyn nusidriekusį kupolą.

Galia traukia galią,
vėjas išjudina vėją,
o šis susimoko
su vandeniu, ir
pasiduoda net akmenys.

Kas nenuspręsta – nusprendžiama,
ko nepakeisi – pakeičiama,
kas neišnyks,
tas gyvens.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.