Moteris vyrišku vardu

TOMAS VAISETA

Jei jau Gavelis išvadino Gedimino bokštą buku falu, tai kalnas, aplink kurį vyniojasi visas Graco miestas, tikrai panašus į klitorį. Išbrinkusį klitorį. Austrai jį vadina Schlossbergu. Didžiojo ketvirtadienio vakarą jo viršūnėje mušė varpai, tad nesunkiai galėjai įsivaizduoti, kad tai – virpėjimas iš susijaudinimo. Ding. Ding. Ding.

Aplink spiečiasi šakumas raudončerpiais stogais. Tik viena vieta akiplėšiškai juoduoja. Bet čia ne vulgarusis anatomijos pradžiamokslis, todėl tas juoduojantis objektas – ne kas kita, kaip širdis (Kunsthaus). Žiopčiojanti šimtais vožtuvų. Sakyčiau, natūralu. Netgi tokioje erogeniškai įsielektrinusioje terpėje privaloma rasti bent kuklią vietą tokiam tvarkingam jausmui kaip meilė. Kas mes be jos, tąsomi geidulių ir spazmų.

Gal tas Schlossbergas ir nėra stebuklingas, bet užkopti verta. Neprilygsta jis žydiškajam stebuklui (Mosadui, tik ne šauniajam saugumui, o citadelei, nors tam tikrais istoriniais tarpsniais jie atliko tas pačias funkcijas), užtat, apžiūrėjęs laikrodį, liūtą ir įgriuvusias landas, gali užmesti akį į kalnais iškarpytą horizontą ir galutinai įsitikinti, kad šitas Gracas – moteris vyrišku vardu. Aistringai į glėbį ją gniaužia kalnai. Todėl ir čerpės tokios įraudusios, ir Schlossbergas išbrinkęs. Ir tas – ding, ding, ding. Sutapimų dievo rankose laikoma japoniška muilinė iš susižavėjimo cakteli. Pirmą kartą palikus gimtąsias vietas matau jį susidomėjusį: „Sakai, 475 metrai virš Adrijos jūros?“

Gracas atstovauja mano mėgstamiausiam moterų tipui. (Ne dėl vyriško vardo.) Iš pažiūros – santūrios drovuolės, kurioms koketavimo viršūnė – plaukų sruogos nubraukimas nuo kaktos arba vyptelėjimas puse lūpų. Nuo viso kito jos rausta kaip čerpiniai stogai. Bet kai tik prisieki joms amžiną meilę, į jų širdžių vožtuvus taip pliūpteli kraujas, kad jos praranda sąmonę ir nebesusivokia, ką daro rankos, kojos, lūpos. Galvoje – vien ding, ding, ding, ding.

Mūras – upelis neplatus, bet sraunus. Teka pro pat širdį. Taip, taip, droviąją gražuolę vyrišku vardu kalnai begėdiškai suviliojo. Spaudžia į glėbį ir lenkia bučiniui kaip aname ant saldainių dėžučių nutrintame Klimto paveiksle. Šituo drovos ir geismo deriniu Gracas smarkiai skiriasi nuo Vienos. Vyro moterišku vardu. Psichopatologiniai sostinės statiniai paaiškina austriškąjį friclių sindromą. Bučiniui prisirpusi Gracas – ding, ding, ding – dudena, kad kartais aistrą galima suderinti su meile.

Schlossbergo papėdėje ant sienos užkeverzota: „I love my vagina.“ Visa sienų kultūra čia pavaldi feminizmui. Naktinis gaivalas – amazonių rankose (sakytum, tarpkrūty, bet žinote, kaip su tom nelemtom amazonėm). „Smash sexism.“ Arba: „Fight sexism.“ Ir tik balzgana kreidute nuslopintojo vyriškojo pogrindžio atstovas įterpė: „for“. Rezistencija dažnai pasižymi švelnia ironija.

Adaptacijos laikotarpiu žmogus nesusidoroji su absurdiškiausiomis smulkmenomis, pavyzdžiui, kuriuo laiku gyventi – Vilniaus ar Graco. Skirtumas – vos valanda, o dar prieš savaitę ir to skirtumo nebuvo. Bet dabar įsispitriju į laikoženklius ir neapsisprendžiu – valandą pirmyn ar atgal dėliotis dienotvarkę. Absurdiška dilema po truputį pradeda kelti šizofrenišką savijautą: aha, jiems dar tik vienuolika, o laikrodis štai jau rodo pietų metą, bet pala, valgysiu pagal jų pietus, aha, Vilniaus laiku jau įvakarėjo, bet pala, saulė dar aukštai, dar tik įdienojo. Aha, pala: ar skirtumas tikrai tik viena valanda?

Agnė Litvinaitė. 21 valandą mūsų laiku. 2010

Prisitaikymo stresui įveikti geriausiai tinka visuotinai paplitęs metodas – pirkimas. Nesi tikras, ar reikėjo, ar norėjai, ar galėjai, bet knygyne išsirenki Wittgensteinų šeimos istoriją (visi buvo psichai, neurastenikai, hipochondrikai), videotekoje – filmą apie Capotę (tebuvo vienas – užtat koks užkietėjęs narcizas). Tarp visokio mėšlo – reti krisleliai. O pirkti – nurimti – taip norisi: žiūrėkite, biurgeriai, perku jūsų daiktus, vadinasi, esu toks kaip jūs. Kol eilė prie kasos ištirpsta.

Sutapimų dievui visai prasti popieriai. Ką jam daryti šitame nepažintame moteriškosios lyties mieste vyrišku vardu? Negirdėti placai, klaidinančios štrasės ir gasės, įkyriai kėpsantis šliosbergas, nauji menšenai, frauenės. Ypač frauenės. O blogiausia, kaip prisispaudusi prie sienos rašė Radvilavičiūtė, svetima kalba – kaip žvyras burnoje. Kur dėti spąstus, kada dėti – Vilniaus ar Graco laiku dėti? Kaip numatyti, ką ir kur koks žmogus planuoja, jei jų mintys – svetima kalba. Subtitrai net S. dievui nepasileidžia. Sutapimams nepritaikytas erdvėlaikis, kad tave kur.

Todėl smulkusis viešpatėlis daugiausia laiko praleidžia ant kriauklės, tabaluodamas kojomis ir žaisdamas su tekančiu iš čiaupo vandeniu: „O kas man? Bene mokėti reikės?“ (Neklausė bestija, „Iltinį dantį“ vis tiek pažiūrėjo.) Anąvakar jis iš tiesų atrodė prislėgtas. Visą valandą prakiurksojo ant palangės, stebėdamas, kaip du neaustriškos išvaizdos jaunuoliai rūsiniame aukšte žaidžia krepšinį. Aš žiūrėjau „Kill Bill II“. „Eikš, – sakau, – Uma Thurman tuoj traiškys akies obuolį tarp kojos pirštų.“ Atsisuka. Akmeninis veidas. Tuščios akiduobės. Lyg obuolius Uma ką tik būtų išlupusi jam. Varge: Juodosios mambos kirtis jam šitie pasikeitimai.

Mano moteris susitylėjo visą savaitę. Sutapimo dievui tai ūpo nepridėjo. Dabar galėtų ką suregzti. Bet dieviškasis GPRS iš čia nepagauna jos tvinksnių Vilniaus skersgatviuose, plikbariuose, nuobodaukščiuose. „Nepagauna, nepagauna, – replikuoja man nuo kriauklės šniokščiantis vanduo iš čiaupo: – šviesoforų geltonoje šviesoje, tiltų tarpturėkliuose, medžių šaknyse, prekybcentrių kasose, biurų ventiliacinėse angose, padangų įlomėlėse, kaimynų kvėpavimo takuose, butelių kakliukuose, S. dievo suknežintuose akių obuoliuose.“

Vienatvė išseilina laiką ir jis tįsta lyg prakaituotame delne išsilydžiusi kramtomoji guma. Valandos skirtumas tarpupirščiuose raizgosi voratinkliais. „Apmąstyk savo ateitį – kas darytina toliau“, – bolševikine retorika Sutapimų dievui ieškau receptų. Bet susizgrimbu: dievai neturi nei praeities, nei ateities. Laikas jiems – viena didelė seilė. Skreplys, išspjautas trečią Kūrimo dieną. Didžiojo Seiliaus nutylėtas faktas. Todėl S. dievui nuobodulį kelia ne laiko tąsa, o veiksmo stoka. Susitylėjimai.

Atleisk, Viešpatie, kad burnoju Prisikėlimo dieną. Bet šiemet aš ją skipinu.

Ant išblyškusio klozeto bakelio tupėjo drugys. Išpampusia galva, striukais sparneliais. Pilkšvas, nesimpatiškas. Rūšies ir porūšio neišmanau. Kai nuspaudžiau svirtelę ir sukliokė vanduo, jis nesukrutėjo. Man tapo aišku, kas kiekvieną vakarą prirūko tualete ir pakampėj ant rudų plytelių palieka sušluotą pelenų krūvelę. Atsiprašau, Sutapimų dieve, kaltinau tave be reikalo. (Sugrįžk!) Paskui sparnuotis suburbia, ir kai aš grįžęs kambarin darau duris, pro atlapotą langą išgirstu malūnsparnio plerpimą. Bakelio niekdarys paliko nusikaltimo vietą. Tapo aišku ir iš kur tas nuolatinis motoro gausmas padangėje. Lyg karo būklė.

Militarines nuotaikas šiandien sustiprino sirenų verksmas. Ne, nemetaforizuoju, jokia moteris manęs, deja, neviliojo. Tiesą sakant, kai taikiau į tą patį klozeto apskritimą, už atsiknojusios langinės, – o vėdinti tą siaurą lyg žirnio ankštis patalpą privalu, – ėmė žvygauti karo aliarmas. Vilniuje jau nebeimi į galvą – patikra. Bet čia – velniažin, ir dar šeštadienį. Gal jie taip pagerbia Lenkijos auką? Bet kam austrams tatai? O gal priešingai – į šunybes linkę vokiečiai nusprendė pasinaudoti situacija ir blickrygišku greičiu atkartoja Antrojo pasaulinio karo scenarijų: Austrijos anšliusas, Sudetų paėmimas, o tada – nach išsvajotąją Lenkiją. Be savo prezidento, kariuomenės vadų, saugumo šefo. Tik verkiantis premjeras. Gardus kąsnelis. Vieniš(k)as šnicelis, nesaikingai išvoliotas trupiniuose ir patiekiamas tik su bulvytėmis free. Na, jau ne visai – free. Per vieną nusičiurškimą gali įvykti kas tik nori. Politinės pervartos – tai jau tikrai. Grįžčiau į kambarį, bet vietoj ausiai įprasto plerpimo kažkur padangėse išgirsčiau žvyrą burnoje ir išvysčiau keletą porų nublizgintų aulinių. „Nehmen sie ein Buch und raus!“ Iš strioko tikrai neišsirinkčiau, kurią knygą griebti. Stverčiau moters atsiųstą geltoną voką. Mėlyna etiketė tiesiog prašyte prašosi: prioritaire.

Neperdedu: ta Elisabethstrasse ypač nerami. Komendanto valanda čia būtų neprošal. Praėjo tik gera savaitė, o aš jau turėjau progą susipažinti su visomis emergency tarnybomis: greitosios skuodžia reguliariu grafiku, kaip mūsų kraštuose mikriukai, patį pirmą vakarą gatvėje blykčiojo migalkos ir šmirinėjo policijos patruliai, vos už kelių dienų jau nuo šaligatvio mane vijo gaisrininkai, kažką vokiškai nurodinėjo, mandagiai palinkčiojau, o vakar vienas policininkas net išėjo iš mūsų Panoptikono. Tada kilo įtarimas, kad klozeto bakelio mėgėjas gali būti ne šiaip smulkus kipšas, o stambi šiška (šišką minim, šiška čia – už lango vėl plerpia malūnsparnis), ieškoma visų specialiųjų tarnybų, o tokią fekalinę žirnio ankšties patalpą išsirinko ne dėl kokių nors ypatingų savo dvasios perversijų, o grynai iš konspiracinių sumetimų. Kas čia jo ieškotų? Rūkymas, be abejo, išduoda netramdomą nervingumą.

Galiausiai man tai visai kitoje šviesoje atskleidžia netikėtą Sutapimų dievo sprendimą. Tą naktį sapnavau įvairiausių keistenybių, pavyzdžiui, kad viename vilnietiškame mikrorajone, skersai išilgai išbetonuotame ir stichiškai apstatytame nepaaiškinamos paskirties pastatais, aš sutinku popiežių ir prašau, kad jis mane palaimintų. Iš pradžių pontifikas lyg ir su Jono Pauliaus II veidu, bet tada dingteli, kad tas jau – pakeliui į šventuosius, ir jį pakeičia Benediktas. Pakrapija porą lašų, o aš atsidėkodamas dar noriu su juo nusipaveiksluoti. Ne bet kaip. Šventasis Tėvas turi pavirsti velykiniu zuikučiu – na, žinote tą šposą: nupieštas koks nors paveikslėlis, o tau tereikia įkišti savo veidą į iškirptą ovalą. Benediktas patenkintas pozuoja žaliame fone, su kailiniuotu kūneliu ir krepšiu, apypilniu margučių.

Todėl iš pradžių sunku buvo atsikvošėti, ar nesapnuoju toliau: ant lovos krašto užsikeberioja S. dievas ir – nepasakyčiau, kad nuliūdusiu balsu – praneša: „Grįžtu Lietuvon.“ Štai šitaip. Kaip šaltakraujė kalė, išgėrusi visą kraują, nučiulpusi paskutinį kaulelį ir užspyrusi duris iš kitos pusės. Abejingai. Net nespėjau susigraudinti. Jau po pusdienio iš Vilniaus mane pasiekė žinios, kad Sutapimų dievas grįžo į aktyvią veiklą. Į vakarą gavau iš jo žinutę: „Palikau tau siurprizą. Jis ant klozeto bakelio.“