Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS

Labas, sapne,

šio žodžio šerdyje glūdintis graikiško skambesio priebalsių derinys pn – itin sapniškas. Ir dėl to, kad kažkoks negyvenimiškas, buityje nepravartus, ir dėl to, kad miego dievas Hipnas turi tą pačią šerdį. Lašo kirtis į skardą. Pnnn.

Kai rašai, kad sapnai tau paveikesni už knygas, galvoju apie sapnų autorystę. Ar esame jų (bendra)autoriai. Nes kartais sapnai kartojasi, sapnuojasi ne vienam, kartais girdėdamas pasakojant sapną pagalvoju: aaa, šitą aš jau sapnavau. Kaip ir knyga: šitą jau skaičiau. Geras knygas norisi skaityti vis iš naujo, kai kuriuos sapnus irgi mielai persapnuotum. Retsykiais pavyksta. Ar tai liudija kažkur kolektyvinėje pasąmonėje glūdint sapnoteką? Ar mūsų sapnai ją papildo? Knygos turi autorius, o geriausios jų juk irgi yra savotiška sapnų atmaina, tik popierinė. Diapazonas – nuo popierinių aitvarų iki popierinių tigrų.

Sapnuose taip pat pilna tigrų ir aitvarų, kartais vieni mus nuneša, kad kiti nesuėstų, kartais sapnuose mes patys tigrai ar aitvarai. Tarkim, aš neretai skraidau, tačiau pakilti aukščiau nei penkis metrus man baugu, jei pakylu aukščiau, išsyk krintu žemėn, virstu tigru ir einu ko nors suėsti, kad ir tavęs.

Kaip gerai, kad sapnai apskritai egzistuoja. Didelei daliai žmonių tai vienintelis susidūrimas su nebanalia realybe. Tu nepatikėsi, bet yra mūsuose tipelių, kurie neskaito poezijos ir nežiūri Fellini. Gyvena kažkokiuose sudešrelintuose pasauliuose, kur visas gyvenimas – burbėjimas, o staiga užmiega naktį ir štai visas gyvenimas – sapnas. Kiekvieną naktį mums kažkas skaito Rilkę, perkoduotą pn-taine sistema. Įstabiausia, kad skaito ir tipeliams, ir jie priversti klausytis. Atrodo, kad be sapnų seniai būtume virtę akmenimis, dešrelėmis, kuo tik nori.

Kad visas gyvenimas – sapnas, rašė ispanų dramaturgijos dramblys Pedro Calderónas de la Barca y Barreda Gonzálezas de Henao Ruizas de Blasco y Riaño, kuo puikiausiai tai įrodydamas savo pavarde. Toksai Sigizmundas jo pjesėje sako visai kaip tu: mane gyventi mokė sapnas, ir aš dar ir dabar bijau pabusti. O kam busti? Aš apskritai nepabusiu, esu amžinas sapnų mokyklos antrametis. Man ten gerai, realybė mane domina tik kaip medžiaga mano sapnams.

Žinoma, reikia sekti ir ją, kitaip ji mane išduos, nueis su kitu. Bet ir čia yra išeitis, nes tas pats Hipnas kadaise suteikė tokiam Endimionui galimybę miegoti atmerktomis akimis, kad šis galėtų visada matyti jį baisiausiai įsimylėjusią Selenę. Miegoti atmerktomis akimis yra savaip produktyvu, nes štai Endimionas su Selene net bemiegodamas susilaukė penkiasdešimties dukterų. Endimionas labai visiems patinka. Tavo draugelis Johnas Keatsas apie jį sukūrė eilėraštį, prasidedantį chrestomatine eilute: A thing of beauty is a joy for ever. O man joy for ever yra ir tai, kas Keatsui, ir pati galimybė sapnuoti atsimerkus.

Sapnas jau savaime – thing of beauty, todėl realybė kuo greičiau perkurtina jo pagrindu. Žinoma, individualiai, nes vienas visuotinis sapnas reikštų, kad jau sulaukėm Paskutinio teismo.

Realybė atrodo pernelyg suaugusi, tarsi koks pašto viršininkas. Ji niekad nenori žaisti, kiek jai prisispyręs besakytum pn. O tai, kas atsisako žaisti, man yra netikra, mirę, priklauso jau nebe Hipnui, o jo broliui dvyniui – mirties dievui Tanatui. Todėl realybę reikia įsapninti, kad ji nebūtų tokia arogantiška. Visi menai tuo ir užsiima, bet galima ir be menų. Jei aš ir taip sapnuoju atsimerkęs, tai kam man čia dar ta Mona Liza?

Gyvenimo sapne net gimtosios gatvės namai atrodo lyg vaikystėje skaitytų knygų citatos, o gyvenimo gyvenime jie tik nuobodžio pilnos lentinės / plytinės būdos, kurių vienoje štai praeitą savaitę numirė kaimynas Metodijus. Gyvenimo gyvenime mergina gali išeiti ligi išnaktų smagintis su kitu, gal net italu, o gyvenimo sapne ji išsyk grįš, pasakys su italu norėjusi vien pavalgyti šaltibarščių, ir jūs sėdėsite susiglaudę, o už lango Philipo Glasso tuo pat metu sapnuojamas paukštis jums deklamuos nesibaigiančius minimalistinius trigarsius. Trigrašius.

Tiesą sakant, ir savo noveles aš vadinu sapnais. „Šiaurės Atėnuose“ jų buvo, šis laikraštis sapnams palankus. Sapniška tuose mano tekstuose pati atmosfera, be to, esama elementų, itin būdingų sapnams – nutylėjimų. Sapnai nieko neaiškina, ypač savęs pačių. Jei sapną įsivaizduotume kaip knygą, matytume, kad paaiškinimai joje buvo, tik visi tie puslapiai išplėšti. Juos galima tik mėginti atkurti pagal likusius, savaip našlaujančius.

Tačiau tavo tekstai dar labiau sapniški, ypač pagarsėjęs ciklas „Fotografijos“. Nuolatinis fragmentavimas, pasikartojimai, nenuoseklumas, improvizacija, drąsios, net chuliganiškos detalės, svaigaus netikrumo pojūtis ir iš visur srūvanti energija – tai sapno bruožai. Aš savo tekstų sapnuose daug nuoseklesnis, verpiu vieną siūlą, tik mano siūlas turi ne du galus, o neribotą jų skaičių. Ir kur tik galas, ten ir nutylu, kad galo nesimatytų. Siūlai siūlai, susivykit, kaip rašei, man nelabai tinka, praktikuoju vieno siūlo metodą, nes tas siūlas man paprastai driekiasi Minotauro labirinto koridoriais. Tau vienas siūlas dar nebūtinas, atrodo, kad dar neapsidairei, tarp kokių sienų keliauji, na, čia, žinoma, jaunystės džiaugsmų elementas.

Todėl tu man sapnas, o aš tau knyga. Jei tau sapnas paveikesnis už knygą, tai ir pasiveik pati save, o aš tau tuo metu puslapiais pačežėsiu.

O tada parašyk man apie gyvenimą. Girdėjau, toks egzistuoja. Kažkas pasakojo. Pilna ten tipelių, amžinai klykaujančių: gal aš sapnuoju? įgnybkit man, įgnybkit!

O štai man – prašom negnybti. Parašyk apie gyvenimą. Tu gali, nes irgi puikiai žinai kiekvieną gyvenimo atvejį turint savąjį pn kodą.