Daugiau nei mirštantys kūnai

IEVA TOLEIKYTĖ

Kadras iš filmo "Gilyn į prarają"

Naujajame Wernerio Herzogo dokumentiniame filme „Gilyn į prarają“ užfiksuotos paskutinės Teksaso valstijoje mirties bausme nuteisto jaunuolio gyvenimo dienos. Istorija girdėta, bet vis tiek glumina – dėl brangaus automobilio žiauriai nužudomi kelis žmonės, dėl automobilio, kuriuo buvo giriamasi baruose ir kuris greitai tapo nebenaudojamas (per metus kitus surūdijo tarp kitų policijos konfiskuotų daiktų, jo dugną net perplėšė išdygęs medis). Herzogas kalbasi su nuteistaisiais (antram iš jų paskirta bausmė iki gyvos galvos), jų ir aukų artimaisiais bei žmonėmis, dalyvaujančiais užburtame teisėsaugos rate, – policininku, kalėjimo kapelionu, buvusiu šiuolaikiniu budeliu. Pastarajam tereikėdavo suveržti nuteistąjį diržais, o viskam pasibaigus išnešti iš bausmės vykdymo vietos, bet vieną dieną, įvykdęs apie šimtą dvidešimt (?) egzekucijų, jis palūžo, atsisakė palankių perspektyvų, pensijos ir nusistovėjusios gyvenimo tvarkos.

Filmų apie mirties bausmę yra daug, bet retai pamatysi tokį sąžiningą, žmogišką ir blaivų, nemanipuliuojantį žiūrovu. Visų pirma Herzogas geba prakalbinti žmones, jo santykis su jais pagrįstas pagarba, matyt, todėl jie pasako tiek netikėtų dalykų – kad ir apie susidūrimą su vovere; apie drebulį, apie paukščių stebėjimą. Skausmingi, kertiniai žmogaus patyrimai pokalbiuose atsiskleidžia per konkrečias, daiktiškas detales, kas pasakojimui suteikia autentiškumo ir neutralizuoja banalybę. Režisierius nė karto nepraranda blaivaus egzistencinės žmogaus situacijos jausmo. Nors ir pasako esąs prieš mirties bausmę ir filme tiksliai atskleidžia paties fenomeno absurdiškumą ir jo pasauliui pridedamą naštą, nuteistieji čia netampa nei aukomis, nei bejausmiais ne-žmonėmis (kaip sako vienintelė likusi gyva aukų giminaitė: tiesiog yra žmonių, kurie neverti gyventi). Iš tiesų visų padėtis ta pati – gyvenimas yra baigtinis ir nuolat artėjantis prie pabaigos, prie antrosios datos antkapio įraše. Nenatūrali kito žmogaus mirtis, žmogžudystė – tiek žiauriai, padrikai nušaunant įsiviliojus į mišką dėl automatinių vartų pultelio, tiek pagal nustatytą tvarką suleidžiant mirtiną injekciją – yra tik šiurkštesnė to paties forma. Šitą filmą reikėtų pažiūrėti visiems, nes jis visų pirma ne manipuliuoja žmogaus savisaugos instinktais, sukeldamas baimę, siaubą, ašaras, bet primena, kad mirtis bus ir bus greitai; filmas išblaivo, išvalo santykį su gyvenimu dažnai persmelkiantį infantilumą ir paprasčiausiai skatina atsiverti būčiai.

Kadras iš filmo "Laimingi žmonės: metai taigoje"

„Laimingi žmonės: metai taigoje“ (rež. Dmitrij Vasiukov, Werner Herzog) tarsi rodo antrąją pusę – atvertį pasauliui, gamtai kaip gryniausią gyvenimo būdą. Filme užfiksuotas metų taigoje ciklas – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema – toks, kokį jaučia ten gyvenantys, spąstais žvėris gaudantys medžiotojai. Rodomi metų laikų diktuojami darbai: kaip ruošiama medžioklės trobelė ir spąstai, kaupiamos maisto atsargos, plaukiama milžiniška, plačia, visą ekraną užtvenkiančia Jenisiejaus upe ir keliaujama rogėmis jau užšalusiu jos paviršiumi. Pūgos, pusnys, lietus, drėgmė, mašalų spiečiai, dervos smarvė… gamta čia net ne arti – žmogus visu kūnu ir dvasia pasinėręs į ją. Filmas rodo žmogų, nuolat išgyvenantį tiesioginį santykį su pasauliu (pažiūrėjus šį filmą net šiurpas nukrečia prisiminus „Klipo“ (rež. Maja Miloš) distancijas), nepasimetusį žmogų, kuriam viskas paprasta ir aišku, kad svarbiausia – darbštumas ir ištvermingumas. Gyvenimo pagrindą sudaro ne malonumai ar migloti tikslai, bet grynas darbas, darbas drauge su gamta. Kita vertus, filmo kūrėjai nutyli tamsiąją taigos pusę – prasigėrusias (ar nugirdytas rusų) vietos tauteles, kurios nieko nebemoka ir nieko nebeturi (vis nepaliko mintys apie Šarūno Barto filmą „Mūsų nedaug“). Šie žmonės ekrane pasirodo visai trumpai, nors tai suprantama – filmas koncentruojasi į taigos žmonių gyvenimo pozityvumą, įkvepiančią energiją, tekančią šalta, atšiauria, didinga taiga. Pažiūrėjus šį filmą natūraliai kyla klausimas: kaip man, sumišusio, tiršto pasaulio žmogui, šitaip būti. Ar tai išvis įmanoma.

Kadras iš filmo "Tamsoje"

Kitas, labai svarbus „Kino pavasario“ filmas – Agnieszkos Holland „Tamsoje“ – nukelia į praeitį, holokausto laikus Lenkijoje. Apie holokaustą, kaip ir apie mirties bausmę, pastatyta daug filmų, kažkuriuo metu tai net buvo madinga tema. Vis dėlto „Tamsoje“ labai ryškiai išsiskiria – filmas aprėpia nepaprastai daug, jis pilnas skausmingų prieštaravimų, kelia daug moralinių klausimų ir nesiūlo lengvų kelių. Man atrodo, šis darbas toks stiprus visų pirma todėl, kad žydų tema čia virsta žmogaus tema ir paliečiamas pats skaudžiausias būties aspektas – jos kaina. Emmanuelio Lévino klausimas – „Ar esu skolingas būčiai? Ar, būdamas, tverdamas būtyje, aš nežudau?“ – čia tampa klausimu, kiek aš žudau savo buvimu. Filme pasakojama apie kanalizacijos tuneliuose besislepiančius žydus ir jiems padedantį „poną Sochą“, kuris iš smulkaus vagišiaus ir gyvuliško, instinktų valdomo personažo virsta žmogumi, tarsi atranda turįs sielą ir išgirsta vidinį kvietimą prisiimti atsakomybę už kitą nesitikint atpildo. Drįsiu pasakyti, kad šitą filmą pamatyti būtina; atrodo net nepadoru jį aptarinėti lyg objektą, nes „Tamsoje“ yra labai intymus išgyvenimas, įpareigojantis permąstyti pamatinius dalykus.

„Kino pavasaryje“ paliesta ir kita skaudi tema, vadinamoji mūsų laikų liga – sekso ir (sekso) vaizdų manija. Majos Miloš filme „Klipas“ rodoma vieno Serbijos užkampio paauglių kasdienybė, kurios pamatą sudaro seksas, alkoholis, narkotikai ir svarbiausia – mobilieji telefonai, kuriais viską galima užfiksuoti ir taip iš naujo patirti. Filmavimo momentas labai svarbus – tiesioginis ryšys su pasauliu prarastas, paauglių sąmonėje gyvenimas suprantamas kaip aktyvus veiksmas, o dar tiksliau – to veiksmo vaizdas. Ko nematau, to nėra. Galų gale viskas daroma tik tam, kad būtų galima tai pamatyti mobiliojo ekrane; viską užpildžiusi nejautri būtis.

Kadras iš filmo "Klipas"

Tarsi nieko ypač naujo, bet filmas šokiruoja, nes šįkart parodoma tikrai viskas (man regis, daug scenų būtų galima pavadinti metapornografinėmis). „Klipas“ yra šiurpiai realistiškas, kyla įspūdis, jog žiūri dokumentinį filmą, ypač dėl to, kad rodoma daug mobiliaisiais pačių aktorių nufilmuotų patyčių ir sekso vaizdelių. Svarbu paminėti, kad vaidinantys vaikai iš tiesų vaidina – tikrovės jausmą jiems reikėjo sukurti. Po filmo seanso režisierė sakė norėjusi pastatyti filmą, kuris nesmerktų ir neteistų, bet paprasčiausiai parodytų sąžiningą, nepagražintą realybės vaizdą ir sukeltų rūpestį dėl dabarties ir ateities. Režisierei buvo įdomu ieškoti, kaip tokioje žiaurioje realybėje pasireiškia jausmai; nors daug kam gali pasirodyti, kad čia kažkoks vaikų porno, filmas išties labai jausmingas.

Stambūs planai gali sukelti atmetimo reakciją (kodėl turėčiau žiūrėti? ar nebūtų padoriausia išeiti iš salės? išvis – kokią teisę tai kurti turi režisierė?). Šių vaikų gyvenimą yra užvaldžiusi baimė ir gėda jausti, atrodo, kad jie dvasiškai mirę, bet režisierė sugeba šitomis baisiomis sąlygomis vaikus pamatyti kaip gyvus, jaučiančius žmones, kurie totaliai sutrikę ir nežino, ką daryti su nesutampančiomis realybėmis – ta, kuri buvo prieš seksą, ir sekso realybe, dėl to pagrindinė veikėja pradeda verkti sakydama, kad jai šiurpu prisiminti laiką, kai buvo maža – atrodo, tarsi to nebūtų buvę. Čia labiausiai stulbina tėvų aklumas, nors tėvas miršta, o motina palikta kapstytis viena, jie atsisako matyti, kaip atrodo ir ką savo kambaryje veikia dukra. Todėl norėti „Klipo“ be pornografinių scenų iš esmės būtų lygu ignoruoti šitą tragediją.

„Gėda“ (rež. Steve McQueen) kalba apie tą pačią problemą, bet suaugusio vyro akimis. Paaugliai mėgdžioja, ką mato, o „Gėdos“ pagrindinis veikėjas Brendonas jau yra sutapęs su tuo vaizdiniu. Jis serga priklausomybe nuo sekso ir jo gyvenimas – lyg užburtas ratas, kurio varomoji jėga – mechaniškas įprotis. Brendonas mano, kad kontroliuoja savo gyvenimą, bet kontrolės iliuzija, stimuliuojama dažno sekso, pradeda byrėti, kai į jo butą tiesiogine šio žodžio prasme įsiveržia sesuo. Jos pasirodymas į sterilią, tvarkingą tuštumą įneša chaoso ir nerimo. Brendonas jaučia seserį kaip grėsmę nusistovėjusiam gyvenimo būdui, nepakeliamai lengvai malonumų (?) vienatvei, ji yra jo gėdos šaltinis. Sisė desperatiškai ilgisi artumo, žmogiškų santykių, bet nebeturi dvasinių jėgų ką nors duoti kitam.

Kadras iš filmo "Gėda"

Nesiliaujančių malonumų gyvenimo būdas remiasi nuostata, esą kiekvienas atsakingas tik už savo kailį arba, kitaip tariant, kad gyvename pasaulyje be atsakomybės. Geismui būdinga savinaika – noras pasisavinant sunaikinti geismo objektą, ištirpdyti veiksme, kad jis netektų galios, išdegina ir patį „geidėją“. Dėsninga, kad, augant Brendono jaučiamai gėdai, jam reikia vis daugiau sekso. Jis tarsi kviečia pasaulį jį sunaikinti, tačiau per kulminaciją labiausiai nukenčia sesuo. Skaudžią akimirką jis nušvinta, savo kailiu pajunta, kad kenkdamas sau netiesiogiai kenkia ir pasauliui. Bet įveikti įprotį slėptis sekse ir plaukti pasroviui (kur tu tariamai renkiesi, bet iš tiesų viskas parenkama anoniminės jėgos) neužtenka blyksnio, net noro neužtenka, reikia kažko daugiau, galbūt tikėjimo. Niūrus „Gėdos“ veidrodis tiksliai atspindi globalaus, anonimiško pasaulio žmogaus akyse plytinčią tuštumą, jo vienatvę. Atgal kelio nėra. Simptomiškas ir Brendono praeities idealizavimas. Jis įtikėjęs, kad „mūsų laikais“ beprasmiška tuoktis ir viltis meilės, kitaip tariant, yra pasidavęs, atsisakęs laisvės rinktis, kurti, gyventi. Užtat kai paklausia bendradarbės, kur ir kuo, jei galėtų, pasirinktų būti, taip viltingai nuskamba blaivūs jos žodžiai: čia ir dabar.