Pavydas

JONAS VAICEKAUSKAS

Tūkstantmečių ūkuose skendinti žmonijos praeitis atneša mums vieną tikrą žinią – visada gyventa taip, kad būtų galima išlikti. Šitai įrodo ir mūsų pačių egzistencija dabar. Kartais neįsisąmonintą vienokią ar kitokią būseną lemia, ko gero, tolimi laikai. Būna situacijų, kai sunku įvardyti, kodėl jaučiamės būtent taip, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms.

Kai į mano mašiną buvo įsilaužta, po kurio laiko pats stebėjausi savo reakcija į tą įvykį. Nežinau, ar taip nutikus – įsibrovus į jų butą ar mašiną – ir kiti jautėsi panašiai, bet aš pajutau aštrų kartėlį, nesaugumo jausmą, nepelnytą ir netoleruotiną skriaudą, visai nesusijusią su pavogtų daiktų verte. Buvo įsiveržta į mano intymią erdvę (toks tampa ir mašinos salonas, praleidžiant jame nemažai laiko) ir tai sukėlė stiprią pavojaus nuojautą. Atrodė būtina tuojau pat pašalinti bet kokią galimybę tam pasikartoti arba palikti tą vietą. Ji tapo nepatikima, lyg išniekinta, svetima.

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Kalbant iš vyro pozicijos, tikėtina, kad visiems mūsų padermės atstovams yra tekę atsidurti ir kitoje nesmagioje padėtyje – tapti raguotam. Gal ir nerimtai skamba, bet galima pasakyti, kad abiem atvejais savijauta būna kažkuo panaši. Kur kas skausmingiau išgyvenama, bet neabejotinai panaši. Kažkas įlindo ten, kur turėtum būti tik tu. Šiuo atveju jausmas įvardijamas pavydu, paprastai nemėginant jo skaidyti į kokias nors sudedamąsias dalis, kurios daugeliu atvejų sutaptų su anksčiau minėtos situacijos išdavomis. Traktuojant vadinamąją neištikimybę kaip išdavystę, suprantamas darosi ir kylantis pavojaus, nesaugumo pojūtis. Negalime dabar sakyti, kad štai mano moteriškė pergulėjo su kitu, nes ji negali būti kieno nors nuosavybė. Neištikimybe tai vadinama turbūt todėl, kad, pradedant bendrą gyvenimą, buvo pažadėta taip nesielgti, to paties tikintis ir iš partnerio. Tokiu atveju viena pusė sulaužo duotą žodį, išduoda bendrą reikalą, siekius. Pavojai mums nuo to lyg ir ne per didžiausi – galima įsitaisyti venerinę ligą, gali tekti užauginti ne savo kraujo, bet gal visai ne blogesnį vaiką. Na, dar gali tekti iškęsti kokią aplinkinių pašaipą.

Atvejį su mašina galima susieti su pirmykščio žmogaus reakcija į įsibrovėlio pabuvimą jo būste, oloje. Realus pavojus, bet jei už nugaros yra tikra gyvenimo draugė, reikiamu momentu stojanti greta, paduodanti į ranką ginklą, tai vyras jo nepaisys. Juk ir sužeistas neliks be pagalbos. Bet jeigu ištiesta ranka pajus tik tuštumą, o gal ir smūgį į nugarą… Išdavystė, ypač jos nesitikint, jau yra baisu.

Toks atavizmas gali glūdėti jausmo, vadinamo pavydu, kontekste. Galima kalbėti ir apie savininkiškumą, esant nelygiateisiams tarpusavio santykiams. Arba pažiūrėti kitaip: saugumas yra žmogaus siekiamybė visada dar ir todėl, kad gyvenimo vyksme visiško saugumo niekada nebūna. Būstas, partnerė-užnugaris labai sustiprina šį jausmą. Kiek tai reikšminga ir tinkama paaiškinti, kodėl mus dažnai „tarsi rūdys geležinės…“ kankinamai graužia pavydas – skausmingas diskomforto pojūtis?

Žmogus trokšta bent kur nors jaustis saugus. Įlindo į tavo būstą, mašiną? Bet į moterį! Ten, kur tu jauteisi saugus įsčiose!

Gal yra vis dėlto ta gemalinė atmintis, išsaugojusi tokį tikėtiną jausmą iki gimimo? Gal yra ir seksualiniame potraukyje dalis šio siekio apraiškų? O juo mes siekiame daugiau negu saugumo – siekiame išsaugoti save amžinybėje. Per savo palikuonis. Kaip galima ramiai priimti žinią, kad tai nėra užtikrinta?

Kažin ar moteriškam pavydui turi reikšmę tai, kad vyro galia pradėti palikuonis tenka kitai? Juk tos galios gali užtekti daugeliui moterų, o ir seksas dabar siejamas dažniausiai tik su maloniais pojūčiais. Jų gali tekti patirti kiek mažiau.

Ieškant sąsajų su praeitimi, vertėtų prisiminti mainų reikšmę žmonių bendravime. O jie neabejotinai svarbūs nuo neatmenamų laikų. Padedantys išlikti mainai turi būti lygiaverčiai. Jeigu bus kitaip, tai jie neturės prasmės, nes rezultatas gali būti priešingas – prarandant ir negaunant svarbaus ekvivalento galima ir neišgyventi. Atsiranda pinigai. Altruizmas egzistuoja kaip išimtis. Žmogus tiesiog spontaniškai siekia lygiaverčių mainų visur ir visada.

Negalima statyti į vieną gretą materialių dalykų ir jausmų sferos, bet galima paieškoti sąsajų. Turi štai musulmonas keturias žmonas, o jos kiekviena – tik jį vieną. Ir kaip ten jos su tuo susitaiko? Kažin ar mums tai įmenama paslaptis, todėl geriau imti įprastesnį atvejį: turi moteris vyrą ir meilužį. Sakykim, kad vyras šiuo atveju monogamiškas, taigi bet kokius santykius, jausmus, resursus ir visa, kas egzistuoja tarp vyro ir moters, nukreipia tik į vieną asmenį – žmoną. Ši savo jausmus ir kitką dalija abiem, taigi vyras jau gauna gal pusę. Štai ir yra ryškiai nelygiaverčiai mainai – vienas ir pusė. Į tai mes gaivališkai skausmingai reaguojame. Manau, tai galioja ir atvirkštiniame variante – kai ištikimos žmonos vyras turi meilužę. Ar čia gauna peno ir moteriškas pavydas? Juk manoma, kad moterys racionalesnės ir už rūšies išlikimą daugiausia turėtume dėkoti joms, nors geriau jas pažinti tai mažai padeda.

Visai nenustebintų pasakymas, kad kalbant apie pavydą dėmesį reikėtų kreipti į kitus dalykus.