Gyvenk mano gyvenimą

MATAS BYTAUTAS

Atsisėdu ant suoliuko, pradedu stebėti. Suoliukas parke, bet yra ir reklaminių stendų. Visos reklamos man sako: „Domėkis mumis“, visi gretimų suoliukų pasakojimai man sako: „Gyvenk mūsų istorija“, visi žmonės sako: „Taip, dabar atsisuk į mane ir gyvenk mano gyvenimą, suprask mane, mylėk mane, štai mano tiesos, gyvenk jomis, matyk pasaulį mano akimis.“ Kurių galų žiūrėti tuos serialus? Juk ten ne mano gyvenimas. Ir išvis, ar yra žmogus, kuris gyvena savo gyvenimą?

Persėdu ant kito suoliuko, kitas suoliukas – tai kita mintis. Parkas tas pats. Ant atlošo išraižyta: „Sąmoningumas – tai tokia proto savybė, kai žmogus pradeda atpažinti, ką daro automatiškai, o ką pasirinktinai.“ Peržvelgiu savo gyvenimą, turbūt užrašą Dievas paliko. Kai kas nors mane keikia, aš dažniausiai atsakau tuo pačiu, iš čia išeina, kad kiekvienas veiksmas provokuoja panašų atsaką. Pyktis – pyktį, džiaugsmas – džiaugsmą, o jei atsakai taip pat, vadinasi, sąmoningumo nėra, bet tai nereiškia, kad nereikia juoktis iš anekdotų. Žiūrėdamas iš šios perspektyvos suprantu, kad sąmoningumas veikiau svajonė nei tikrovė. Nesirinkau nei kas mane trauks, nei ko nemėgsiu, nei daugybės „nei“. Ir šitame automatiniame gyvenime viskas, ką sutinki eidamas link kapinių, tau sako: „Gyvenk mano gyvenimą, pažiūrėk į mane, pasidomėk manimi, išklausyk mane.“

Dangus – tai gyventi savo gyvenimą.

___

Žmogus, kuris žino, ko nori

Žmogus, kuris žino, ko nori, ne svarsto, o daro. O jei svarsto, tai svarsto ne ką daryti, o kaip daryti. Jis eina, jo draugai – tai tie, kurie irgi eina. Mąstau aš taip. Viskas sistematizuota, jokio spontaniško laiko, o spontaniškas laisvalaikis turi savo valandas. Gyvenimas pagal dienotvarkę. Gražu.

Gražu kaip ir dievas, kuris nežino, kad yra dievas. Klausiu savęs: „Kodėl teisini, kas nepateisinama?“ Apsimetinėjimas, kad nežinai, – baisiau už patį nežinojimą.

Nusirenk ir pažiūrėk į nuogo kūno nuogą širdį. Širdis visada nuoga. Ji neturi kaukių. Keli klausimus tam, kad pabėgtum nuo atsakymų.

Kam? Pažvelk į gilumą ir atsakyk. Tu netgi nori daryti tai, ką reikia. O gal labiau „nori norėti“?

Juk norėdamas norėti save apgauni teisingumu. Jeigu nori teisingų dalykų, save apgauni, kad esi geras. O jei jau savo akyse esi geras, kam ką nors keisti? O jei ir kitų akyse esi geras? Tai net ne keisti, o stengtis išlaikyti! Baisus stabdys tas gėris. Baisus. Bet nepavojingas tam, kuris žino, ko nori.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.