Vinco Žilėno muziejus

ONA MAŽEIKIENĖ

Vincas Žilėnas (1907.XII.31–1982.X.24) – vienas žymiausių Lietuvos muziejininkų, ilgametis Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus direktorius (1947–1973), žurnalistas. Apie jo nuveiktus darbus ne kartą esu rašiusi spaudoje. 2007 m. nemažą straipsnį „Vinco Žilėno devizas – dirbti Lietuvos kultūrai“ įteikiau Lietuvos nacionaliniam muziejui, kur V. Žilėno 100-ojo gimtadienio proga žadėta išleisti knygą (ją iš „amžinojo pažaduko“ Antano Staponkaus, pralaikiusio 7 metus, atsiėmė ir į muziejų atnešė V. Žilėno dukra). Knygoje sudėti jo straipsniai apie žymiausius Lietuvos kolekcininkus, turėjusius didžiulius kultūros meno lobius, Lietuvos asmenybių memorialinių daiktų, apie senuosius muziejus, Lietuvos bažnyčių meno kūrinius ir jų likimus uždarius bažnyčias. (V. Žilėno parašyti straipsniai remiasi ne nuogirdomis, ne perrašymais iš knygų, o bendraujant su daugeliu iškilių asmenybių jo paties sukaupta autentiška medžiaga. Juose gausybė faktų, bet jie nevargina, skaitomi lengvai, nes autorius rašė gyvu stiliumi. Po jo mirties tik keli kupiūruoti straipsniai buvo išspausdinti „Kultūros baruose“, o visa kita vertinga istorinė ir kultūrinė informacija jau daug metų dūli archyvų užmarštyje.) Knygoje taip pat turėjo būti įdomių duomenų apie Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų, bendradarbius bei įgytą muziejininkystės patirtį, prisiminimų apie V. Žilėną. Tada tai nebuvo padaryta, tačiau buvo pažadėta, kad knyga išeis pirmosios muziejaus ekspozicijos (atidarytos 1968 m. lapkričio 5 d.) sukūrimo 40-mečio proga. Praėjo ir ši data – ir vėl nieko nesigirdi…

Mano muziejininkystės mokytojas V. Žilėnas gimė ūkininkų šeimoje Ignalinos krašte, Vaišniūnų kaime. Mokėsi „Ryto“ draugijos išlaikomoje pradinėje mokykloje, įsikūrusioje tėvų namuose, vėliau Švenčionių ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijose. 1930–1936 m. studijavo istoriją Vilniaus Stepono Batoro universitete. Dar studijuodamas pradėjo bendradarbiauti Vilniaus lietuviškoje periodinėje spaudoje: žurnale „Vilniaus šviesa“, savaitraštyje „Vilniaus žodis“, nuo 1935 m. buvo jo redaktorius, be to, iki sovietų okupacijos dar dirbo „Lietuvos žinių“ korespondentu. Vėliau, kaip pats mėgo sakyti, laikraštininku nebedirbo. Tai patvirtino ir žurnalistas Rapolas Mackonis, teigęs, kad „prasidėjus karui V. Žilėnas „sulaužė plunksną“ ir daugiau spaudoje nebendradarbiavo“. Karo metais jis dirbo administracinį darbą ūkinėse organizacijose.

Reikšmingiausias V. Žilėno gyvenimo tarpsnis prasidėjo 1947 m. sausio 1 d., kada jis buvo paskirtas vadovauti Lietuvos mokslų akademijos Etnografijos muziejui. Po kelerių metų prie šio buvo prijungtas ir Istorijos muziejus. 1963 m. V. Žilėno vadovaujamas muziejus perėjo Kultūros ministerijos priklausomybėn ir vadinosi Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus (LIEM, nuo 1992 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus, LNM). Muziejininkystei V. Žilėnas atidavė 36 metus. Pagrindiniai jo vadovauto muziejaus darbai buvo: eksponatų paieškos ir kaupimas, jų apskaita, tvarkymas, ekspozicijos sukūrimas, parodų rengimas ir mokslinis darbas.

V. Žilėnas, pradėjęs vadovauti muziejui, iš įvairių muziejų ir draugijų paveldėjo 15 221 eksponatą (daugiausia jų buvo surinkta iš Vilniaus krašto, tarp jų netrūko ir atsitiktinių daiktų), o išeidamas jų paliko 234 224. Muziejaus ekonominė padėtis buvo sunki, nes neturėta nuosavų patalpų. Dalis eksponatų buvo Istorijos institute (Antakalnio g. 6), kiti – universiteto patalpose (Pilies g.). Darbo kabinetų ir salių ekspozicijai nebuvo. Darbuotojai (pradžioje jų buvo vos keli, o ir ilgokai – nedaug) sėdėjo tarp eksponatų. Pradėjęs vadovauti, V. Žilėnas pirmiausia ėmėsi eksponatų paieškų ir kaupimo. Organizavo ekspedicijas po visą Lietuvą ir joms vadovavo, ieškojo eksponatų visur, kur tik jų galėjo būti. Ekspedicijų metu stacionarius dalykus arba daiktus, kurių negalėjo įgyti, pats fotografavo, o pasitelkti studentai tuos objektus piešė ir braižė. V. Žilėnas bendravo su kolekcininkais ir, jo žodžiais tariant, mokslo vyrais, iš kurių galėjo daug sužinoti. Jam pavyko sukaupti ne tik etnografinių darbo įrankių, buities rykų, liaudies meno kūrinių, bet ir labai vertingų istorinių asmenybių portretų, jų memorialinių daiktų, istorinės medžiagos: dokumentų, planų, žemėlapių, amatininkų dirbinių, istorinių taikomojo meno ir buities dalykų. Kaip niekas kitas jis suprato eksponatų vertę ir nėjo „akipločiu“, o žinojo, kur jų galėjo būti. V. Žilėnas stengėsi muziejui įgyti daiktų iš uždarytų bažnyčių, sunaikintų dvarų ar nykstančių kaimo sodybų. Eksponatų vis daugėjo – po ekspedicijų saugyklose buvo rengiamos įgytų daiktų parodėlės. Vis rūpintasi, kad istoriškai vertingi eksponatai neprapultų, nesunyktų, o išvežtieji iš Lietuvos – būtų sugrąžinti kam priklausę.

Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicijos atidarymas. Kalba tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys, už jo - muziejaus direktorius Vincas Žilėnas. 1968. Vytauto Bortkevičiaus nuotrauka

Graudu net girdėti, kad atsirado tokių (buvusi jo pavaduotoja Agota Jankevičienė knygoje „Mano gyvenimo kraitelė“, V., 2007), kurie bando V. Žilėną apkaltinti nesąžiningumu įgyjant eksponatus, net savinasi jo nuveiktus darbus. Pažinojusieji V. Žilėną niekada nepatikės tokiu šmeižtu ir faktų klastote.

V. Žilėnui rūpėjo, kad sukaupti eksponatai nebūtų tik „daiktų krūva“, o būtų suinventorinti ir tinkamai susandėliuoti. Jo rūpesčiu pirmasis muziejus Lietuvoje (be įprastos eksponatų registracijos į gaunamų rinkinių dienyną) juos pradėjo inventorinti į atskiras knygas pagal grupes, rašyti kartotekas (kompiuterių tada juk nebuvo). V. Žilėnas bene pirmasis ėmė raginti muziejininkus rengti ir leisti atskirų eksponatų grupių katalogus. Knygoje „Iš lietuvių kultūros istorijos“ (I t., V., 1958) jis yra išspausdinęs straipsnius: „Lietuvių liaudies tradicinių gyvenamųjų namų susiformavimas“, „Dailidės ir jų darbo įrankiai“, „Šaunamųjų ginklų kalykla Valkininkuose“. Įsimintini jo parengti rašiniai – „Geležies iš balų rūdos gavyba Lietuvoje“, „Vilniaus prekybos keliai“ ir kt.

Muziejui gavus Naująjį arsenalą prieš daugiau nei 40 metų vienas iš svarbiausių jo darbų buvo pirmosios Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicijos sukūrimas. Direktorius buvo ekspozicijos organizatorius ir mokslinis vadovas. Ekspozicija atspindėjo Lietuvos istoriją nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. iki 1914 m. (tiesa, dar buvome priversti parodyti Lenino dekretų kopijas). Lietuvos istorija buvo parodyta neiškraipyta, originaliais eksponatais ir (su nežymiais pakeitimais) veikė daugiau nei 30 metų. Sukurti ir apginti istoriškai teisingą ekspoziciją, dėl kurios nebuvo gėda ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, galėjo ir sugebėjo tik V. Žilėnas. Tačiau tai padaryti jam kainavo daug sveikatos. Jau rengdamas ekspoziciją jautė, kad sovietinės valdžios nėra toleruojamas (nebuvo kompartijos narys). Sakydavo: „Direktoriumi mane laiko tol, kol padarysiu ekspoziciją. Kai arklys bus pakinkytas, vadeliotojų atsiras“ (į pensiją buvo „išprašytas“ 1973 m., bet, laimė, buvo pakviestas kurti Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus ekspoziciją). Atidarius ekspoziciją muziejus buvo gausiai lankomas, sulaukė pačių geriausių atsiliepimų. Žmonių jis buvo vadinamas Žilėno muziejumi. V. Žilėno dėka didžiausiu eksponatų kiekiu, taip pat ir struktūros bei apskaitos požiūriu LIEM tapo žymiausiu Lietuvos muziejumi.

V. Žilėnas nuolat dirbo Lietuvai. Galbūt tai lėmė likimo „dovana“, kad beveik visą gyvenimą jam teko gyventi okupacijos sąlygomis: Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje, vėliau, tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę (1918), po poros metų Lenkijai užgrobus Rytų Lietuvą (1920–1939), 1940 m. sovietų, po metų – nacių, o 1944 m. vėl sovietų okupacijos laikais. Ko netenki, labiau įvertini. „Išlaikyti savitumą tauta gali tik išsaugodama kultūrą, pažindama ir gerbdama savo krašto praeitį“, – tai V. Žilėno mintys, kurioms įgyvendinti jis paskyrė visą savo gyvenimą. Jis niekada nebuvo, pasak jo, „išverstarankovis“ (nekeitė įsitikinimų, pažiūrų). „V. Žilėnas – tipingas lietuvis, vilnietiškas patriotas, savo pasaulėžiūra tvirtas, pastovus, nuoširdus“, – taip apie jį atsiliepė bendraamžis bibliotekininkas Pranas Razmukas, pažinojęs jį dar nuo kun. Konstantino Stašio bendrabučio laikų. „Su V. Žilėnu susitikdavome dar gimnazijoje ir studijų metais, o vėliau – Vilniaus gatvėse. Jis darė įspūdį savo laikysena. Visada pasisveikindavo pirmasis. Geras, atviras, pusiau su humoru, bet ne pamokymais, turėjo liaudiškos išminties, gražių palyginimų, buvo įdomus pašnekovas, daug ką iš jo galėjai sužinoti“, – sakė bendramokslis A. Gaška.

A. Mačionis, dirbęs „Vilniaus žinių“ redakcijoje, V. Žilėną prisiminė kaip labai sąžiningą žmogų: „Vilniuje lietuvių buvo mažai, bet čia buvo kultūros židinys.“ Istorikas ir muziejininkas Juozas Maceika sakė: „V. Žilėnas buvo tikras muziejininkas. Jo noras buvo ieškoti eksponatų, juos vertinti ir parodyti kitiems. Jis labai nusimanė apie daiktų vertę. Sutinku V. Žilėną, jis linksmas, vadinasi, jau surado gerų eksponatų. Tai sumanus muziejininkas, labai tolerantiškas, neužgaudavo ir kitaip galvojančiųjų. Viskuo džiaugėsi, kas kėlė tautos prestižą.“ Istorikas Juozas Jurginis V. Žilėną apibūdino taip: „V. Žilėnas – Žmogus tarp žmonių. Jis tikras kolega, juo galima buvo pasitikėti. Draugą pažinsi nelaimėje. Jis darė viską, ką galėjo padaryti kultūrai. Turėjo gerą nuovoką. V. Žilėnas buvo mokslininkas, humanistas, kūrėjas, o ne amatininkas.“ Etnologas Vacys Milius prisiminė: „V. Žilėnas ekspedicijose mus mokė, kad reikia viską fiksuoti: ir seną, ir naują. Buvo jautrus, įdomus pašnekovas, bet tribūnos nemėgo. Labai liberalus, savo pažiūrų kitiems nepiršo.“ Etnologė Angelė Vyšniauskaitė kalbėjo: „Bendradarbiauti su V. Žilėnu pradėjau po karo, nuo ekspedicijų ir pradėjus leisti knygas „Iš lietuvių kultūros istorijos“. V. Žilėnas buvo gabus mokslininkas, linkęs į sintetinį mąstymą. Sugebėjo apibendrinti ir kritiškai vertinti. Gaila, kad užsiėmus muziejininkyste nebeliko laiko daugiau atsidėti mokslui.“ Garbių žmonių mintys, kurias esu užrašiusi 1987 m., įvairiais rakursais apibūdina V. Žilėno asmenybę.

Man V. Žilėnas buvo visapusiškas autoritetas: žiniomis, muziejininkystės išmanymu, idėjiniu požiūriu ir tvirtu žinojimu, ko norįs ir ką darąs. Tai buvo ypač svarbu rengiant minėtąją Lietuvos istorijos ekspoziciją. Kai jam buvo papriekaištauta, kad rodoma daug istorinių asmenybių, o nėra liaudies atstovų ir ką dėl to pasakys iš Maskvos atvažiavę „draugai“, V. Žilėnas nedvejodamas atsakė: „Aš darau Lietuvai, o ne Maskvai.“ Tai buvo nuoširdus, bet tuo metu ir be galo drąsus atsakymas. Jis labai mylėjo sąžiningus, darbščius žmones ir mokėjo vertinti jų darbą. Labai mėgo valstietiškus posakius ir palyginimus, lygindamas darbuotojus sakydavo: „Du arkliai, bet nevienodai traukia: vienas tempia vežimą, o antras tik eina šalia“ arba „Yra darbuotojai ir yra tarnautojai. Pirmieji dirba, o antrieji – atsėdi darbo laiką.“ Muziejaus direktorius V. Žilėnas darbo valandų neskaičiavo…

Redakcijos pastaba. Kitame numeryje pradėsime skelbti O. Mažeikienės pateiktą 1957 m. V. Žilėno rašytą vertingą ekspedicijos dienoraštį, kuriame gausu įdomių duomenų apie aplankytų Žemaitijos vietovių etninius savitumus, namų suplanavimą, žmonių gyvenseną, pokario realijas.