Neleisti laiko vėjais

JURGITA RATKEVIČIENĖ

Aurelija Stankutė. Leiskime laiką. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 88 p.

Aurelija Stankutė – jauna, debiutuojanti autorė, Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamame pirmosios poezijos knygos konkurse 2009 metais laimėjusi pirmąją vietą. Džiuginantis faktas (nūdieniams kūrėjams labiau išimtis nei taisyklė) – Stankutė yra dukart diplomuota filologė. Apie tai – pora autorės parašu paženklintų sakinių „Leiskime laiką“ užpakaliniame viršelyje.

Optimizmą kelia ne diplomai patys savaime, o greičiausiai, be kita ko, ir akademinės aplinkos suformuotas blaivus autorės požiūris tiek į rašantįjį, tiek į skaitantįjį. Jau knygos viršelyje siūloma tiesiog leisti laiką. Kitaip tariant, atsipalaiduoti. Kartu. Kuriančiojo atsipalaidavimas šiuo atveju nereiškia slegiančios minčių kupros nusimetimo, arba, tiksliau, jos permetimo skaitytojui. Stankutė su skaitytoju, prisimenant Marijų Šidlauską, skaitosi, kad ir koks sudėtingas būtų kūrybinis procesas: „vardijau iš eilės / visus / nuo vandenvardžių iki keiksmažodžių // nevilties valandą ėmiau / rėkti // poetų ir išminčių / patrakėlių ir vienišių / juokdarių ir plevėsų / vardus // net savo kaimyną prisiminiau // iš paskutiniųjų // vilgiau / sukaitusį gomurį / [...] / bet niekas nepražydo / nenušvito.“ (p. 58–59) Skaitosi brangindama skaitytojo laiką, skirtą ne kam kitam, o poezijai skaityti, stengdamasi (nors ne visada pavyksta), kad kiekvienas žodis „pro lūpas išsprūstų / pursluotas / gyvas / spurdantis / voliotųsi materialiame būvyje // gal net kiek kruvinas / rausvas kaip kūdikis“ (p. 58–59). Išmoningai žaisdama žodžių sąskambiais ir prasmėmis (dažnai ir sąskambiais, ir prasmėmis vienu metu): „galime išleisti draugus / emigracijon / ir vyrus / į karą / galime išleisti kasas / arba pinigus“ (p. 9); „tavo delno žalsvi arlekinai / mano dievo žaidimų kupiūros / tu leki ar / leki ar / leki ar // naikini“ (p. 24); „esi / freudo sapnuotojas / vaikas // dar prieš lytį / prieš liūtį / bet jau liūdesy“ (p. 63); „žuvis / skraiduolė / sužeistomis žiaunomis“ (p. 75) ir pan. Spontaniškai gimęs žodis Stankutės poezijoje, regis, nuolat tikrinamas lingvistikos dėsniais, nors autorė mėgina dėtis tik vaikiškai „besižodžiuojanti“.

Logiškai sudėlioti ir trys kiekybiškai (bet ne kokybiškai) apylygiai knygelės skyriai, iš viso apimantys šešias dešimtis eilėraščių: „parašyk šešiasdešimt eilėraščių, / sako, jei bus geri, išleis / gal net ant viršelio nupieš nuogą moters krūtinę – / turėsi plastinę knygą.“ (p. 35) Nors erotiką, autorės džiaugsmui ar liūdesiui, viršelyje pakeitė sentimentali romantika, knygą, arba, kaip dabar madinga sakyti (rašyti), PK, Stankutė turi. Knygą, kurios pirmajame skyriuje nuosekliai (su nedidelėmis išimtimis) rutuliojama smagaus, nerūpestingo laiko leidimo idėja, susieta su vaikystės prisiminimais ir refleksijomis. Daugumos eilėraščių veikiantis ar numanomas subjektas – vaikas: „buvau vaikas / ne vieno tėvo / ir ne vienos motinos.“ (p. 10) Dažniausiai – belytis: „drabužėliai balti / iškrakmolyti / mes belyčiai dar / suaugusiųjų baltūnai.“ (p. 11) Nors subjekto vaiko buvimas (veikimas) pastiprinamas ištiktukais: „rupšnoji / kopūstlapius / triaukšt / gurkšt / [...] / din din šliurpšt“ (p. 21), netikėta lietuvių liaudies dainos „Išėjo tėvelis…“ transformacija („pasodinkit mane…“, p. 14), vaikiškomis slėpynių skaičiuotėmis („apie slėpynes“, p. 22), vaikiškų knygų ir jų herojų apgyvendinimu eilėraščiuose („ant viškaus…“, p. 17; „noriu tau parašyti…“, p. 23), netrukus paaiškėja, kad vaikas yra tik personifikuota tikrojo eilėraščių subjekto – suaugusio, tačiau dvasiškai tebebręstančio žmogaus – vidinė būsena. Būsena, su kuria jam kartais pavyksta susigyventi: „sutariau neblogai – su vaiku – / bene kaip su seseria / ir beveik kaip su broliu / (nors pasitaikydavo / gauti vieną kitą niuksą – / kad susipažintume)“ (p. 10), bet kuri dažniau yra trikdanti / trukdanti: „pasaulis manyje / [...] / strykčioja / lyg vaikas / ar beprotis / [...] / skeryčiojasi rankomis / dar maskatuoja kojos.“ (p. 20) Kodėl autorei taip rūpi išrašyti „vieną neužaugančią mergaitę“ (p. 23)? Beje, perskyra vaikas / mergaitė įterpiama labai atsargiai, tarsi nerandant ar pristingant vaiko lyties įrodymų arba tyčia klaidinant (plg. vaikas – vyr. g.). Mergaitė (jei atsispirtume amžinai pagundai poezijos subjektą sieti su autore) greičiausiai pirmajame skyriuje taip ir liktų neatpažinta, jeigu ne vienas moteriškumo atributas – kraitis (su aiškiai nurodyta priklausomybe) – iškart išsiskiriantis iš kitų, berniukiškų: Tomo Sojerio ir nuplyšusių sportbačių (p. 17).

Vaiko lyties identifikacija sušvelnina vidinį eilėraščių subjekto chaosą. Mergaitė, panašiai kaip Nijolės Miliauskaitės poezijoje, „įrašoma“ į moterų pasaulį: motinos, tetos, babytės (p. 17). Skirtumas tas, kad Miliauskaitės poezijoje į vaikystės pasaulį (nors ir virtualų) stengiamasi sugrįžti: „mano balta suknelė, šermukšnių karoliai ant kaklo, krūvelė knygų / laikau visa tai savo rankose – ir nenoriu užaugt / ir nenoriu nubusti“ (Nijolė Miliauskaitė, Namai, kuriuose negyvensim, V.: Vaga, 1988, p. 121), o Stankutės – ištrūkti „iš vaikystės bauginančių palėpių / nasrų“, vaikystę ištraukti kaip „kuokštą / plaukų / [...] / iš kriauklės bedugnės“, bet ištraukti atsargiai: „ištrauk nesutraukdamas / siūlo tylos / kraujuojančios nuo pirmo / išrauto danties.“ (p. 25) Vaikystę mėginama išrauti, tačiau numanomai būtina jungtis paliekama. Subjekto dvilypumą liudija dažna „aš“ ir „tu“ komunikacija, kai abu komunikatuotojai iš tiesų yra tas pats „aš“, suvokiantis save skirtingose laiko (brandos) dimensijose, todėl vieno buvimas kitame dažnai tampa problemiškas, net fiziškai nepakeliamas, pasireiškiantis oro trūkumu: „atidaryk verčiau langines / kol dar / neuždusinai“ (p. 27); „kai trūksta oro / verčiau jau nebesigėdyti / atplėšti grindų lentas / sugadinti be gailesčio / medžio ornamentus // sunaikinti kelių ribas / kad jau nebijotum / ant jų užminti / šokinėdama // galėtum drąsiai sakyti – / šitie žaidimai jau sužaisti.“ (p. 28)

Nu(pri)tildžius nenuoramą vidinį „vaiką“ pirmojo skyriaus paskutiniai eilėraščiai surimtėja, tarsi žymėdami pereinamąjį brandos etapą. Antrajame skyriuje, pavadintame „kitų“, autorė lyg ir apsisprendusi – ji nori prabilti Moters balsu: „jis irgi Die / vina // moters pėdsaką žodyje // kuris verčiasi / spurda / ir krinta // aukštyn galva.“ (p. 37) Bet ar gali? Regis, Stankutė nėra tuo tikra. Galbūt todėl po skyriaus pavadinimu ji rašo epigrafą: „kitų eilėraščiai / tau / mano / begėdėjystė.“ (p. 33) Vertėtų stabtelti ties paskutiniu neįprastu žodžiu, nesunkiai transformuojamu į begėdystę ir bejėgystę. Kas tai: saviironija, kuklumas ar žaidimas? Tikriausiai trys (o gal ir daugiau) viename, nes atskiriamasis įvardis kitų šiuo atveju pernelyg skambus – kitų tėra frazės, motyvai, asociacijos – tai, kas vienu žodžiu vadinama intertekstais: „nesu botanikas / tik poetas / su intertekstu po paminčia.“ (p. 41) Tačiau antrajame skyriuje eksploatuojami intertekstai, lyginant, pavyzdžiui, su Donato Petrošiaus „Aoristo“ paskutinės dalies „Nuožiūros“ (plg. pavadinimus „kitų“ ir „Nuožiūros“) eilėraščiais, neretai atpažįstami, netampantys vien atspara naujai meninei fikcijai kurti, bet siekiantys su kuriamu tekstu „lygių“ ar bent „apylygių“ teisių. Perfrazuojant pačią autorę, verčiau marintis, kad tik nepadidintum savo autentiško žodžio infliacijos. Tada tikriausiai nereikės į save nukreipti ironija užtaisyto patrankos vamzdžio: „argi matei / kad iš poeto kas gera išeitų / visi jie vienodi // rašys ir prašys / tas pats per tą patį.“ (p. 40)

Antrojo skyriaus paskutinio eilėraščio pabaiga tarsi paruošia trečiojo skyriaus skaitymui: „žodžių horizontalės // vertikalė / bežadė.“ (p. 60) Vėl susiduriame su Stankutės pomėgiu etimologizuoti – prasmingu laiko leidimo būdu tiek autorei, tiek skaitytojui. Žodžio etimologija (žosti, žosmė, žadėti, žadas) leidžia interpretuoti ir jaunosios poetės knygos viršelyje pasakytą mintį apie vienintelę, anot jos, šio to vertą žmogaus savybę – vertikalumą: „vertikalė bežadė“ (= bežodė). Beje, trečiasis skyrius pavadintas analogiškai: „vertikalės“. Šis akcentas knygos „Leiskime laiką“ anotacijoje laikomas svarbesniu už kitus, mažinančiu „prieštaringų ieškojimų ir iliuzijų įtampas“ (p. 88). Vertikalės, išsidėsčiusios kosmogonijų, mitų, sapnų ir „pasapnių“ (pasąmonės) sferose, archetipiškai sujungia to paties subjekto „tu“ ir „aš“, pliusą ir minusą. Minėtą įtampas švelninantį vertikalių poveikį veikiau laikyčiau neutralizuojančiu. Ypač kalbant apie moteriškumą. Nors Stankutės eilėraščiuose šia ir apskritai lyčių tematika yra įdomesnių, drastiškesnių variacijų (p. 67 (mano galva, ypač pavykęs eilėraštis), 71, 80, 81, 82 ir 83), autorė „neutralizuojasi“ pasilikdama prie simbolinių moters Ievos (p. 68), moters ištvirkėlės (p. 76), moters mylimosios (p. 75), moters žmonos, moters gimdytojos (p. 76), moters laumės (p. 72–73), moters mūzos (p. 84) pavidalų.

Pabaigoje – keletas recepcinių smulkmenų: leidinio apimtis nenuvargino, o turinys nesukėlė neurozės. Laikas praleistas smagiai. Tik už šią sėkmę visų laurų autorei neatiduočiau, nes, anot Viktorijos Daujotytės, „lietuvių poezija yra lietuvių kalbos poezija, jos pradžia slypi žodyje, žodžiuose, sakiniuose, sintaksėj, ritme. Pats žodis yra poezijos šaknis, plačiai išsiraizgiusi“ („Literatūra ir menas“, 2009.VII.3). Stankutė tai žino. Todėl nuoširdus filologės palinkėjimas filologei – ieškoti ir surasti. Pirmas žingsnis žengtas – sėkmės!