Apie nuoširdumą (mene)

VIDAS POŠKUS

Kartą su vienu pažįstamu užmezgėme diskusiją apie nuoširdumą mene, konkrečiai – tapyboje (ji vos nesibaigė ginču, o gal net imtynėmis). Prelegentas, dar gūdžiais dutūkstantaisiais metais pats baigęs tapybą akademijoje, andainykščių dėstytojų buvo prifarširuotas kalbų apie nuoširdumą, dvasingumą ir tiesą dailėje. Pats pamenu, kaip tuometinė profesūra aiškindavo, kad tikras menininkas, baigęs studijas, turi išvykti gyventi į kaimą („arčiau šaknų“), dirbti žemę ir, žinoma, šią tapyti. Studentams būdavo skelbiama, kad „kompiuteriais tapytojai nesinaudoja“, o tikras, nesumeluotas menas paprastai būna neparduodamas. Diskusijos dalyvis tokias tiesas (pateikęs jas kaip savo dvasinių ieškojimų rezultatą) perpasakojo man, reziumuodamas, kad nuoširdumą mene jis pajunta iš tolo (lyg gera uosle apdovanotas vilkšunis – kvapnų servelato griežinėlį). Esą vieni, tie, kurie parduoda savo paveikslus, paprastai būna nenuoširdūs, o tie, kuriems tai nesiseka, – nuoširdūs. Bandžiau iškvosti – kokiais konkrečiais pavidalais nuoširdumas tapyboje reiškiasi, kas jį įkūnija, nekreipiant dėmesio į ekonominį aspektą, tačiau čia pašnekovas dvasingai nutilo ir pakeitė pokalbio temą.

Beliko pabandyti susiformuluoti pačiam (kaip rašytojui) ir kitiems (kaip skaitytojams) – kas tai yra nuoširdumas mene (tapyboje)? Kaip jis atrodo? Kaip jį galima apčiuopti ir pasverti? Kokią matų sistemą galima naudoti jam įvertinti?

Nusprendžiau neišradinėti dviračio ir nuoširdumo mene paieškoti kai kuriose Vilniaus mieste vykstančiose parodose ir ekspozicijose. Jis (nuoširdumas) turėtų ten kažkur būti – juk ne adata šieno kaugėje.

Bronius Gražys. Žvaigždė. 2012

Kad tai tikrai nebūtų adata, nuoširdumo paieškas pradėjau nuo žygio metu sostinėje eksponuojamų turbūt didžiausio formato meno kūrinių – lietuviškojo ekspresionizmo klasiko Henriko Čerapo drobių (jas kartu su Algimanto Černiausko darbais iki kovo 3 dienos galima pamatyti VDA „Titanike“). Atsistojęs prieš jas, pagalvojau, jog nereikia būti Herbertu Readu, kad suformuluotum mintį, esą nuoširdumas yra viena iš pamatinių klasikinio modernizmo, ypač jo kvintesencijos – ekspresionizmo, kategorijų. Ekspresionizme svarbiausia yra išraiška, o nenuoširdus reiškimasis tėra parodija, nenatūrali poza, vienu žodžiu – „mandražas“. Ekspresionizmo tėvais laikomus du trumpalaikius bičiulius – Vincentą van Goghą ir Paulį Gauguiną (pirmąjį dėl laisvo, už širdies stveriančio potėpio, antrąjį dėl ornamentiškai apibendrinto ir muzikaliai banguojančio piešinio, o abu – dėl neįprastų, jautrių ir be galo atvirų spalvų derinių) – galima pripažinti ir šiokiais tokiais nuoširdumo (prieš tai sugradavus į šimtinę arba tūkstantinę skalę) etalonais. Pavyzdžiui: absoliučiai nuoširdus paveikslas būtų lygus šimtui van gogų arba tūkstančiui gogenų ir taip toliau…

Bet matai dar ne viskas – būtina nustatyti ir grynąją nuoširdumo vertę (be jokių matavimų), apibrėžti jo esminius pavidalus bei bruožus.

Tad kur slypi Čerapo nuoširdumas? Tik metęs pirmą žvilgsnį, drįsčiau teigti, kad šio autoriaus nuoširdumą liudija potėpiai. Čerapo tapyba yra iš horizontalių (daugiausiai) ir vertikalių (rečiau) potėpių nunertas kompozicinis tinklas, kuriame vienur, kitur, žiūrėk, sušmėžuoja (lyg koks gružlys) kažkoks iki neatpažįstamumo transformuotas pavidalas. Gal tai ir yra nuoširdumas? Nežinau. Net sunku pasakyti – ar dažų (Čerapas ypač daug naudoja statybinės šio pobūdžio produkcijos) tepimas gali būti nuoširdus. Lygiai taip pat sudėtinga suformuluoti – ar gali būti nuoširdus malkų kapojimas, žolės pjovimas, kilimų daužymas (visi šie veiksmai primena automatizuotą Čerapo tapymo būdą)? Galbūt gali, tačiau galutinis rezultatas to tikrai negali atskleisti. Nuoširdžiai ir nenuoširdžiai sukapotos malkos atrodys vienodai. Įmanoma tik kalbėti apie didesnį ar mažesnį jų susmulkinimą, lygesnį ar grubesnį aptašymą ir panašiai.

Neįžvelgdamas nuoširdumo (puikiai žinau, kad ne dėl jo nebuvimo – bet dėl savo nejautrumo) potėpiuose, pradėjau jo dairytis spalvose. Čerapas – achromatizmo korifėjus. Išraiškos jis siekia (ir pasiekia!) juoda ne-spalva (graduojama nuo suodžių juodumos iki pavakarės pilkumos), prie kurios derinamos kitos spalvos (geltona, ruda ir panašiai) arba ne-spalvos (balta). Galbūt koks nors koloristas iš prigimties, toks, kuris spalvines vizijas įgyvendina siautėdamas ryškiomis spalvomis, išdrįstų pasakyti, kad Čerapas nėra nuoširdus, nes jis slepiasi už juodai nudažytų potėpių kaip kokia skydais besisauganti šarvuočių kariuomenė. Galbūt toks oponentas būtų net ir šiek tiek teisus, tačiau jam irgi derėtų kontrargumentuoti, kad spalvų deriniai nesuponuoja nuoširdumo. Paaiškinkime grynai buitiškai – nesvarbu, kokiomis spalvomis būtų nudažytas kambarys, jo apipavidalinimo nuoširdumą labiau reikėtų tapatinti su darbo kokybe. O čia vėl grįžtume į tyrimo pradžią – minėtais klasiškai uždrėbtais ir efektingai nuvarvėjusiais potėpiais Čerapas paviršius sutvarko, sukuria, sustyguoja, surežisuoja tikrai meistriškai. Ne kliūtis čia net dideli formatai. Jie svinguoja ir vibruoja it kokios gerai suderintos gitaros. Voilà, kaip sako prancūzai…

Tai, kad nuoširdumas yra sunkiai identifikuojama kategorija, įrodytų toje pačioje erdvėje eksponuojami kito tapytojo – Černiausko paveikslai. Visomis plastinėmis ypatybės (plačius brūkšnelius primenantys potėpiai, nespalviška spalvų visuma) šie teigia, kad juos sukūręs individas yra Čerapo mokinys. Skirtumas – mažesni formatai ir šviesesnis koloritas (vietoj jungiamosios juodos daugiau naudojama balta), tad apie nuoširdumą galima pasakyti tą patį. Tai, kad jis yra nenusakomas (bent jau tokios tapybos atveju). Arba tai, kad Černiauskas nuoširdžiai seka Čerapu.

Nusprendęs, kad nuoširdumo reikia ieškoti kitokio pobūdžio tapyboje, tiesiu taikymu nudrožiau į Pamėnkalnio galeriją.

Čia su naujausiais kūrybiniais pasiekimais žiūrovus parodos „Medžio metai“ (veiks iki kovo 3-iosios) pavidalu supažindina Bronius Gražys. Jo tapybos samprata nuo čerapiškos skiriasi kaip diena nuo nakties. Iš tikrųjų – viena šviesi ir ryškiaspalvė, kita – atvirkščiai. Vienoje dėmesys sufokusuotas į figūrą, kitoje – į teptuko judėjimą drobės paviršiumi. (Nors negalima sakyti, kad Gražiui nerūpi tokie dalykai kaip potėpis – ne, jis iš jų mezga tikrus megztinius, darbuojasi smulkiu vąšeliu, o ne kirviu ar kastuvu). Lyginant Gražio tapybą su Čerapo, galima sakyti (nepaisant visų dviprasmybių ir trivializmų), kad ji neabejotinai yra gražesnė. Čia ir teptuko prisilietimas švelnesnis, ir spalvos akiai malonesnės (bent jau ne tokios niūrios ir varančios liūdnas mintis). Tačiau, kaip jau buvo sakyta kalbant apie Čerapą, nuoširdumo tai anaiptol netransliuoja. Paveikslas, nutapytas ryškiomis spalvomis, nebus nei nuoširdesnis, nei atvirkščiai. Jis bus tiesiog kitoks.

Tad kur slypi Gražio tapybos nuoširdumas? Į šį klausimą atsakyti įmanoma tik nustačius autoriaus intencijas. Šių šaknys, kaip jau yra pastebėjęs ne vienas dailės kritikas, slypi giliai giliai, kažkur dar trečiojo ar ketvirtojo dešimtmečio siurrealizme. Žinoma, per netrumpą savo kūrybinės karjeros laikotarpį Gražys keitėsi, mainėsi lyg koks Protėjas, tačiau esminiai dalykai išliko. O miglotas siurrealizmo rūmas, kaip visi puikiai žinome, yra pastatytas ant tvirto psichoanalizės pamato. Pagrindinė to pamato statybinė medžiaga, pasak pagrindinio siurrealizmo mūrininko André Bretono, yra pasąmonė, o rišiklis – automatizmas, dėl kurio ir būna konstruojamos siurrealistinio kūrinio reikšmės. Pastaruosius metus Gražys, išlaisvinęs savo pasąmonę ir naudodamasis automatizmo teikiamomis galimybėmis, ypač dažnai tapo visokius kelmus, uoksus ir kerplėšas. Naujausioje parodoje šie visi nukentėjusių medžių atributai dar yra papildyti „priežastiniais elementais“ (tais daiktais, dėl kurių jie ir įgavo tokias, o ne kitokias būsenas) – tai yra visokiausi pjūklai, pjovimo diskai, grandinės ir panašiai. Natūralūs ir kultūriniai motyvai, nutapyti psichodeliškai ryškiomis spalvomis, verčia sutrikti, niekaip neapsisprendžiant – tai kur čia tas nuoširdumas? Dėl ko autorius nuoširdžiai išgyvena: ar apgailestauja, kaip koks Antanas Baranauskas, dėl kertamų Lietuvos girių, miškų ir šilelių, ar priešingai – triumfuoja dėl sparčiai besiplėtojančios miškų pramonės, techninių naujovių, pagreitinančių sengirių ir brandžiųjų (taip pat ir kitokių) miškų kirtimą bei medienos eksportą į užsienio šalis. Būtent ši dviprasmybė atskleidžia ir visų svarstymų apie nuoširdumą mene bergždumą: įrodyti ir raštu išdėstyti, kad vienas arba kitas meno kūrinys yra nuoširdus arba nenuoširdus, beveik neįmanomas dalykas.

Kad tuo galutinai įsitikinčiau, nusprendžiau savo stebėjimus patikrinti (neapsiribodamas vien tapyba) fotografinėmis priemonėmis. Nes juk nuotrauka – tas bejausmis šio pasaulio atspindys – niekada nemeluoja. Panašiai kaip menkiausius psichologinius pokyčius išduoda balsas telefono ragelyje, taip ir nuotraukoje užfiksuotas bent jau žmogaus kūnas privalėtų atsiskleisti visu savo nuogumu.

„Akademijos“ galerijoje kaip tik vyko Sauliaus Paukščio aktų paroda, pavadinta „Kūno faktai“. Užkopus į antrą ekspozicinės erdvės aukštą apėmė sunkiai nusakoma būsena. Pavadinčiau ją „pasiklydęs raudonųjų žibintų kvartale“. Vienas paskui kitą prieš mane slinko žavūs moteriški torsai, kiekvienas iš jų šmėksojo tamsiose nuotraukose lyg specialios paskirties namo lange. Viešnamio įspūdį stiprino kiekvieną langą juosiančios šviesų girliandos. Salau nuo grožio ir tikrai techniškai švariai padarytų fotografijų. Ypač didelį įspūdį darė buvusio Vilniaus mero žmonai dedikuotas atvaizdas – dedikacija regėjosi tokia nuoširdi, kad įsivaizdavau, jog buvusi merienė (panašiai kaip Latvijos prezidento patarėja ekonomikos klausimais) prieš mano ir kitų akis pozuoja pati. Bet svarbiau ne tai. Kuo nuoširdžiausiai susimąsčiau – ar tai yra nuoširdu? Tai yra – kiek nuoširdus būna žmogus, parduodantis savo kūną? Sunku pasakyti – turbūt viskas priklauso nuo kiekvieno (-os) įsitikinimų. Vienas (-a) tai daro absoliučiai atsidavęs (-usi) tokiam reikalui, kitas (-a) – pozuodamas (-a). Paukščio atveju nekyla abejonių, kaip nuoširdžiai – lyg kokią geidžiamą prekę, skaniai suvalgomą produktą – jis fotografuoja jauną kūną, tačiau kiek nuoširdi yra dedikacija konkrečiai žiūrovei – sunkiau išnarpliojama byla. Supratęs, kad pradėjau moralizuoti ir svarstymuose apie nuoširdumą įjungiau vertinimo mygtuką (panašiai kaip minėtasis diskusijos dalyvis), pasistengiau kuo greičiau išsinešdinti iš galerijos. Pamaniau, kad svarstyti apie nuoširdumą reikia kruopščiai atsirinkus papildomą medžiagą, nes skirtingiems meno kūrimo būdams galioja kitokie nuoširdumo parametrai. Bent jau Paukštį vertinti van gogais ir net gogenais yra be galo netikslu.

Matytieji pavyzdžiai nepadėjo nustatyti nuoširdumo mene tankio, aukščio ar gyvojo svorio. Supratau, kad nuoširdumui galima pritaikyti matų sistemą, tačiau kaip taikliai ji atspindi tikrąjį nuoširdumo būvį – sunkiai patikrinamas dalykas. Van gogus ir gogenus, žinoma, galima naudoti nustatant tam tikrą emocinę būseną, bet ar tai bus nuoširdumas, niekas nepasakys. Galų gale minėtasis pašnekovas taip pat neįtikino savo nuoširdumu, vėliau per kažkokią mentalinę tvorą užmetė savo kaip tapytojo ambicijas ir pasinėrė į finansinio respektabilumo požiūriu lengviau pasiekiamas architektūrines gilumas (kuriose jis pats, nepaisydamas nė savo senųjų profesorių paliepimų, netgi išmoko virtuoziškai dirbti kompiuteriu). Bet tai gal ir duoda išrišimą visai diskusijai – nuoširdumą sunku nustatyti net ir kasdieniuose žmonių tarpusavio santykiuose, ką jau kalbėti apie meną!

P. S. Iš asmeninės patirties žinodamas, kad nenuoširdumą spinduliuoja tokia frazė kaip „aš esu tikrai nuoširdus“ (panašiai kaip neverta patikėti savo gerumą, moralumą, darbštumą ar nuovargį skelbiančiais žmonėmis), drįstu atsakingai pareikšti, kad tai, ką parašiau, yra visiškai nuoširdu. Vien jau todėl, kad tyrimo ir rašymo metu man labai skaudėjo dantį. Danties (kaip ir bet koks) skausmas yra visiškai tikras ir nesuvaidintas dalykas, todėl neleis būti nenuoširdžiam…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.