Atsargiai su drakonais!

VIRGINA ŠUKYTĖ

Vienas kinas tarė sau: eisiu į pasaulį laimės ieškoti kaip milijonai mano brolelių. Nusilenkęs tėvui ir motinai tarė:

– Brangūs tėveliai, dėkoju, kad mane užauginote, bet dabar jus palieku. Nenoriu visą gyvenimą vargo vargti. Čia mūsų greit bus pusantro milijardo, visiems laimės neužteks. Eisiu į pasaulį, gal kitur ją rasiu.

Mama jam įdėjo keptą antį, tėvas davė šiek tiek pinigų, palaimino sūnų ir pasakė:

– Būtinai atsisveikink su seneliu.

Užkopęs aukštai į kalnus, vaikaitis rado savo senelį aveles ganantį. Senelis jam tarė:

– Gimtinėje žmogui ir sienos padeda, dievai ir giminės dvasios jį saugo, o svečioje šalyje tarp nepažįstamų žmonių liksi vienui vienas. Todėl atiduodu tau talismaną – Sidabrinį Drakoną. Jis nuo seno saugo mūsų giminę, teikia pagalbą ir sėkmę.

– Nežinojau, seneli, kad turi tokį drakoną. Iš kur gavai?

– Dar vaikas būdamas užkopiau į kalno viršūnę, ir ten mane užklupo naktis. Ieškojau patogesnės vietos nusnausti, tik staiga pamačiau ant uolos tupintį padarą. Jo žvynai blausiai spindėjo mėnulio šviesoje. Pamaniau – driežas, capt ir pagavau. O jis žmogaus balsu prakalbo: „Aš, Sidabrinis Drakonas, nuo šiol tau tarnausiu. Kas trys dienos man duosi tris ryžių grūdelius, ir to pakaks. Ir dar – kartą per mėnesį norėčiau mėnulio šviesoje pasimaudyti.“

Senelis padavė vaikaičiui šilku muštą raudoną skrynelę aukso apvadais. Atidarė kinas skrynelę ir išvydo… Žinoma, drakoną – mažytį, panašų į sidabro driežiuką. Jaunasis kinas nenorėjo tikėti, kad šis daikčiukas galėtų jam padėti, tačiau nieko nesakė, nenorėdamas įžeisti senelio. Vaikaitis gražiai padėkojo seneliui ir atsisveikino visiems laikams.

Po ilgų klajonių kinas atsidūrė Lietuvoj. Iš pradžių jam labai sunkiai klojosi – niekur darbo negavo, teko pusbadžiu gyventi, glaudėsi ankštame seno bendrabučio kambarėlyje su kitais bėdžiais emigrantais. Tačiau net ir badą kęsdamas kinas gerbė senelio priesaką: kas trys dienos į skrynelę įmesdavo ryžių grūdelių, o kartą per mėnesį atdarą skrynelę padėdavo ant palangės prieš mėnulį.

Vieną dieną vaikinui nusišypsojo laimė – gavo darbą kinų restorane. Nuo ryto iki vakaro turėjo kalnų kalnus lėkščių išplauti, bet ir tokiu darbu džiaugėsi. Restorano savininkas, pamatęs, kad kinas sumanus ir darbštus, netrukus jį paskyrė padavėju. Vaikinas nuo ryto iki vakaro turėjo pilnus padėklus valgių nešioti. Netrukus kinas buvo paskirtas to restorano virėju. Jis taip skaniai gamino patiekalus iš ryžių ir daržovių, kuriuos nuo vaikystės valgė tėvų namuose, kad lietuviai plūste plūdo į tą restoraną, pamiršę savo lašinius, cepelinus ir vėdarus.

Keletą metų darbštuolis kinas dirbo neskaičiuodamas darbo valandų. Jo piniginė vis storėjo, bet vaikinas neišlaidavo – taupė pinigus, kol vieną dieną įsteigė nuosavą restoraną. Pavadino jį – žinoma, „Sidabrinis drakonas“. Lankytojų netrūko – pavalgyti plūdo ne tik vietiniai lietuviai, lenkai bei rusai, bet ir anglai, vokiečiai ir net prancūzai.

Netoli „Sidabrinio drakono“ kavinukę turėjo vienas lietuvis. Dirbo, stengėsi, bet verslas sekėsi nekaip, todėl darbštuoliui kinui labai pavydėjo ir apmaudavo, kad šis nuviliojo paskutinius klientus.

Apsimetęs draugu, lietuvis tol lindo kinui į akis, vaišino „Trejomis devyneriomis“, kol ištraukė sėkmės paslaptį – įkaušęs vaikinas parodė skrynelę su Sidabriniu Drakonu. Kai kinas nusitašęs užmigo, lietuvis nugvelbė jo brangenybę su visa skrynele. Manė, kad drakonas ir jam atneš laimę. Nežinojo kvailys, kad drakonas – tai tas pats slibinas arba smakas, o jie lietuviams nuo seno vien nelaimes neša. (Kas kita – aitvaras, bet tai jau kita tema.)

Skrynelę su drakonu lietuvis padėjo ant brangiųjų gėrimų lentynos, deja, lankytojai ir toliau aplenkdavo jo kavinę. O alkanas drakonas vis labiau nerimo ir pyko. Jis taip garsiai daužė skrynelės dangtį, kad nebuvo įmanoma susikalbėti. Lietuvis nežinojo, ką bedaryti, – drakoną su visa skrynele uždarė į metalinį seifą. Drakonas dar labiau pasiuto – taip daužė storas seifo sienas, kad atrodė, jog mieste griaustinis grumena.

Netrukus pasigirdo pragariškas džeržgimas ir pokšėjimas – drakonas išlaužė storiausią metalinio seifo sieną! Tada šoko ant kavinės šeimininko, suleido nagus jam į sprandą – ir nepaleidžia. Lietuvis šlapiomis kelnėmis nulėkė pas kiną ir verkdamas, atsiprašinėdamas prisipažino, ką padaręs. Kinas apibarstė drakoną ryžiais ir šis tuoj atleido nagus.

– Be reikalo vogei, drauguži, lietuviams drakonai nepadeda, – maloniai tarė kinas.

Atgailaudamas lietuvis metus dirbo kino restorane be atlygio, bet tai jam išėjo į naudą – jis išmoko gaminti gardžius ir sveikus patiekalus iš ryžių bei daržovių ne prasčiau už patį kiną, todėl jau po metų ir jo kavinė buvo pilna lankytojų.

Bet už šią laimę, aišku, ne drakonui dėkui.