Apie sugrįžimą

KAROLIS DAMBRAUSKAS

Epilogas

Grįžimas – tai tokia savotiška kelionės sudedamoji. Tai į kelionės pečius įsimetęs svoris, sunkūs kelionės batai, nuo prakaito ir kelių dienų iš eilės miegojimo drauge apsunkusi striukė, varvantis prakaitas karštą kroatišką dieną, būtent dėl šių svarmenų kelionės niekaip neišeina palyginti su lengvu pasivaikščiojimu arba greitu sulakstymu į parduotuvę duonos, kiaušinių, pieno ir cigarečių.

Kardinaliai priešinga, asimetriška, į vieną nesulydoma, tačiau kažkaip keistai deranti ir reikšmingai susipynusi – tokia, jei norit, kelionės pasąmonė, antroji dažnai susidvejinusios keliauninko asmenybės pusė. Tai kažkas, kas yra svetima akimirkos jauduliui, kažkas, ką greičiau būtų galima įvardinti kaip nuolatinį nerimavimą, kuris lyg kokia pikta šmėkla išlenda mūsų pačių džiaugsmo ir laimės atspindžiuose. Ne chaotiškai atsirandantys ir lygiai taip pat prasmengantys žaižaruojantys potyriai, o nuolat tvarkingai ratu tekantis nerimas, lyg tarkovskiškos upės sodriai skaidrūs vandenys ar Bélos Tarro kalnų keltuvai filme „Kárhozat“. Tai ne naujos laikinos buveinės, o palikti namai, ne Budapešto skersgatviai ir užkaboriai su savo paikystėmis, o nuolat sapnuose tarėjų veidais sugrįžtantys seni pažįstami. Grįžimas – tai iki baltumo įkaitusios geležies šviesa, prieš kurią markstosi, visaip išsisukinėja ir muistosi akių vokai. Tai „taip turi būti“ konstanta ir žodis „nes“ čia rašomas prieš ją, o ne po jos, kadangi ji yra atsakymas, kuriam nereikia daugiau jokio paaiškinimo. Tuo tarpu keliavimas yra įžūlus brovimasis į tamsos brūzgynus, jis be grįžtamojo ryšio toks ir pasilieka – įžūlus brovimasis į niekur, faustiškas desperado.

Palyginkime: tai tas vėlus paros metas, kai, likus kelioms akimirkoms iki miego, išeinama vienas ant vieno su savimi. Niekas nemėgsta šių kovų, bet jei neatsisakai jose dalyvauti, galbūt su tavimi dar viskas OK. Grįžimas tam tikra prasme man yra kaip savotiška sąžinės forma.

Yra drakonų, nuo kurių negali pabėgti, negali jų nugalėti, negali jų ignoruoti, bet gali stengtis nevirsti dar viena jų galva. Panašiai ir su keliavimu – sustojęs būsi prarytas. Kaip sukultūrintose laukinėse pievose nutiestais drenažo vamzdžiais visi tekės vieno langelio principu, pasiėmę savo numerėlį, dlingt prie 303 langelio. Kaip normalūs žmonės, gavę darbą, laikysis jo ligi smerties, tapdami anachronizmais… kokioje nors supistoje „Norfoje“. Vėliau šnypš tas pačias piktavališkas mantras „kai ašššš buvaau tavo meetų“ savo vaikams, net nebesuprasdami, kad tai jau nebe jie šneka, kad čia tik dar vienas garsiakalbis, transliuojantis epicentro tuštumą.

Pernelyg nutolus, kita vertus, galima užsimiršti, per aukštai iškelti galvą ir iš akių pamesti horizonto liniją, kol atsikėlus vieną rytą ir pačiam iš burnos pasklis smalkės.

Abiem atvejais, kaip sakydavo pas mus rajone, gaunasi nekažką, todėl aš noriu matyti metastazes, kurios man gresia, ir todėl kaskart, prieš užmigdamas, grįžtu atgal, kad nukapočiau joms galvas, kol šios dar nespėjo išsikeroti už mano sapnų ribų, ir kad galėčiau judėti toliau kaip žmogus.

Turistais būti dabar jau nemadinga – pasakius, kad esi turistas, pačiam pasidaro kažkaip nemalonu, į burną įsimeta kažkoks kartėlis, o krūtinėn – nesmagumas. Kas kita, kai pasakai, kad esi keliautojas, tuoj pliūpteli daugiau egocentritų į kraują. O jei dar priduri, kad kelias yra tavo pašaukimas, kad nieko tau nėra brangesnio už nuolatinį riedėjimą pro nesibaigiančių kontūrų ir siluetų mozaikas, kurios visos tuoj paleidžiamos cigarečių dūmais pro atdarą mašinos langą, tai jau gali būti tikras – šiąnakt tavęs beveik užtikrintai laukia lytiniai santykiai.

Bet vardai ir yra pavojingi tuo, jog dažnai norisi juos prisisegti taip, kad visi matytų ar net galėtų perskaityti stovėdami kitoje kelio perėjos pusėje. Na, bet galbūt tai tik buitinio lygio susireikšminimas. Tačiau vardai turi kažkokios savasties, tai nėra viso labo tik raidžių rinkinys. Jie visada primeta savo formą, varžančius marškinius ant jūsų nuogo abstraktaus kūno. Keliautojas – tai kažkas daugiau nei turistas, tai visada nuotykiui pavymui mojantis čiuvakas. Pasaulis yra jo žaidimų aikštelė, o laikrodžio ciferblatas suskirstytas laiko zonomis: Belgradas, Bratislava, Budapeštas, Liubliana, Praha… Jis niekur ir niekada negrįžta, nes neturi namų, jis nieko neplanuoja, jis nieko nežada, nes tai reikštų ne ką kita, o savęs tvirkinimą melagystėmis ir, o Dieve, nežinios stimuliuojamo jaudulio išdavystę. Vardas lyg grybelis įsimeta paslapčia, užvaldo tyliai, kol galiausiai pamatai, kad netikėtai sau pačiam iš tikrųjų tapai tikrų tikriausiu keliauninku šunsnukiu.

Tačiau abejonė – vienas iš grįžimo veidų – tyliai, bet tvirtai, it vagis naktį kažkieno bute, vagia iš manęs pigiai įgytus įsitikinimus. Kad esu didis keliauninkas. Kad galiu ir noriu niekada negrįžti, neprisirišti, nesusisaistyti. Ir lieka vis mažiau iliuzijų, o kartu ir tikro žinojimo, vis dažniau grįžtu atgal pagalvojimais, kaip dabar atrodo praeities vietos, kaip sekasi sutiktiems žmonėms ir kaip jiems ir man seksis ateity, jeigu aš štai šitaip keliausiu toliau. Užsidengiu akis rankomis nakčia, kad neregėčiau, ir lovoje kirba susisupęs noras paleisti pagalves pūkais.

Aš noriu epo, nekiškit man trumpučių apsakymų, nes per vienos nakties nuotykius nieko nespėju. Norėtųsi susitikti darkart, bet… dienos šviesa išryškina visus naktį nepastebėtus trūkumus, įsimeta disleksija. Grįžimas yra santykio ir bendro naratyvo kūrimas. Ar žinotų kas nors apie argonautus, jei šie nebūtų grįžę, o būtų dėję ant visko ir išplaukę su savo aukso vilnom? Patys sau būtų herojai, būtų keliavę toliau ir kiek visko pamatę, patyrę ir užuodę. Na nejaugi nejaugi? Aš noriu grįžti, įrašyti save knygosna ne dėl puikybės, bet tik dėl porcelianiškos žmogiškos prigimties.

Bet, svarstau, gal čia laikotarpio reikalas? Neribotų galimybių laikotarpio. Ar gali būti taip, kad nebemokam jomis nesinaudoti? Kad tiesiog kitaip neišeina, esam priklausomi nuo galimybių. Vykti kur nori, už nakvynę nemokėti, be pinigų beveik apsieiti. Ir tada tik baaam! – skaudančios kepenys, maudžiantys inkstai, permušamas širdies ritmas. O jos toliau sau pildosi nesustodamos, vyniojasi ir kilbasina. Spontaniškumas mutavo į spontaniką, nuotykiai emancipavosi ir kartais atrodo, kad iš esmės tu esi tik šeimininkas, nuotykio nešiotojas. Grįžimas yra vėžys, tai užpilta rūgštis, lomkės. Kuo daugiau galimybių, tuo labiau ėda. Bet ir gerai. Juk ne pieno, dešros ir cigarečių išėjom.

Sodai

Ir vis dėlto, kaip bebūtų, grįžti ne probėgšmais prieš sumerkiant akis, o realiai, savo kūnu ir siela mes ne tik ne(be)mokam, bet ir negalim. Aš negaliu grįžti į vietas, kurioms niekada nepriklausiau. Į namus, pilnus kafkiškų taisyklių, namus, kurie statomi it tvirtovės, nors karas jau seniai pasibaigęs, namus, kuriuose pilna inercijos, kitų gyvenimų, pasakymų „kai turėsi savo butą, tada galėsi daryt ką nori“ ir nėra vietos savajam. Į namus, kurie savo jau atitarnavo ir kurie gresia iš lopšio virsti karstu, jei jų nepaliksi. Arba imkime miestus – ar galiu grįžti į miestus, kurie vis dar griūva. Todėl visa, su kuo ir kur taip ilgai gyvenau, man kažkaip labai greitai tapo svetima. Įpratau gyventi nuolat atsisukdamas ir nuolat nusisukdamas. Aš, be abejo, suprantu, kad tai labai sunkus kelias ir kad niekam tai nesuteiks daugiau laimės, tačiau padaryti nieko negaliu – į namus aš žvelgiu be didelio gailesčio ir jausmų, logiškai, kaip į natūraliai praėjusį dalyką. Buvo meilė ir jos nėra. Proščiai. Do svidanija.

Galiausiai grįžt juk manęs apskritai niekas nemokė. Koks gi čia bendras naratyvas, jei vien monologai ir monologai. O aš tik klausiau ir tylėjau. Dabar eilė atėjo man ir galiu pasakyti, ką apie visa tai manau, geriausia – kaukšinčiais batų kulnais žmogaus, kurio daugiau čia niekas nebelaiko.

Galop visi, kuriuos kada nors mačiau, visada judėjo tik į vieną pusę – pirmyn. Tik aš sustingęs visad stovėjau vietoje, žiūrėjau į juos, prabėgančius, praskriejančius ir dingstančius – fiuuuuu! – iš regos lauko, kol vieną kartą kažkas viduje nutrūko ir suspurdėjau savam skrydžiui.

Turintys sodus juos prižiūri. Stebi, kaip pavasarį šie sužaliuoja, kaip vasarą pražysta ir rudenį sunoksta. Jie stebi savuosius sodus ir domisi jais, kas juose linkę dygti labiau, o kam dirva mažiau palanki. Ir tarp sodo ir šeimininko užsimezga ryšys. O mes esame tie sodai, kurie sodino save patys – nuo piktžolių iki kedrų. Nieks mums nepasakė, kad negalima sėti to ir to šalia to ir šito. Netobuli sodai, bet kai jau sužaliavo notrės šalia paprastųjų ramunių, lai nieks nebando pisti proto, kad joms čia ne vieta. Nes mums brangios mūsų klaidos, kurios pagaliau yra mūsų, ir lai nieks nebando iš mūsų jų atimti.

Vienintelis dalykas, kurio čia trūksta, – svetimos rankos, kurios kartais išrautų mūsų pačių sau ant krūtinės užsisodintas piktžoles, neduodančias mums ramybės. Kartkartėmis mus pavaduotų čia, kad galėtumėm palikti visą pyktį, gėlą ir netikrumą ir po kurio laiko ramiai sugrįžti atgalios. Ne retkarčiais, na, o jeigu ir retkarčiais, tai jau užsiauginę savigarbą ir daugiau nebeįsielektrinę.

Ir pabaiga

Tad ar galima sugrįžti, jei sugrįžti reiškia vėl atsidurti vietose, kuriose tavęs visad buvo mažiau negu tų vietų tavyje? Štai taip paprastai lyg vaikystėj imti ir pareiti namo pietų, kai mama pašaukdavo: „Laikas valgyt.“ Tada bėgdavai namo tekinas, nelyginant kokio Pavlovo reflekso genamas, o dabar galvoji: „O ar tikrai esu toks išalkęs, kad norėčiau tų tavo pietų vėl?“ Praeityje daug abejonėms palankios dirvos, o ateitis, nors ir nieko mums nežada, abejoti neverčia – ji mūsų, ir ne kaip nors kitaip. Ilgainiui praeitis taps nebe tokia svarbi ir galbūt tada ji jau taip nebeskaudės.

Todėl galiausiai manau, kad į visas tas vietas tegalima ne sugrįžti, o parkeliauti, prieš tai sukorus ilgą kelią namo, daug ką ištrynus ir daug ką užrašius naujai, tačiau visuomet žinant, iš kur atėjai ir kam taip ilgai keliavai.