Atbraila

AUGUSTAS SIREIKIS

Aš žinojau, kad jis rangosi mano pilve, tiesiog nemaniau, jog tai taps taip opu. Nujaučiau, tiksliau tariant, iš tų kartų, kai pasukdavo mano veidą į svetimą moterį, kliudydavo kėdę už kojų, švelniai sprogdavo gerklėj oro burbulu. Ir vis dėlto stipriausiai savo egzistenciją įprasmindavo pjūklu raižydamas pilvo sienas. Velniškai skaudžiai. Taip lankstydamas mane pirmyn ir atgal, ieškodamas progų sugėdinti.

Iš pradžių viskas lyg ir buvo ramu. Skaitymai įsibėgėjo, kaip įprasta, pernelyg greitai, teatrališkumas nepasiruošusį tvirtai prispaudė prie sienos. Šokinėjančios tonacijos, kūną kaustantys akių pakėlimai, bohemiškai prikimę balsiai. Tekstai per sunkūs, bet susiveržęs koncentracijos pančiais likau vietoj tiek mintim, tiek kūnu. Siekiau rankom skaitančiųjų balsų lyg pirštų galiukais kažko šviesaus ir spalvoto, lydint nuojautai, kad tai karšta, tad nedrąsiai, atsargiai. Taip pakeltas jų tonas, suriktas žodis ar meno motina metafora atmušdavo mano rankas atgal stipriais vėjo gūsiais. Velniškai maloniai. Tačiau atgal nuo skaitymų, atgal nuo koncentracijos, atgal į padrikus abstrakcijų miškus, kur iškylauju su nuoboduliu.

Pajutęs, kad nustoju klausyti, susierzinau. Graužė jis mano pilvą it sąžinė, labai skaudžiai. It ilgai ieškojęs tinkamos akimirkos. Negaliu nei surikt, nei subliūkšt, nei atvert jį išvirkščiai, nei stot su savim drąsiai akistaton. Apsidairiau – sunerimę, suklusę, o paskui besišypsą ir laimingi. Neatsisuks gal, visgi viduj jis patrakęs dantim sienas griaužia. Šypsok, paspausk bent jau šypsnį, jei akimirksniui atsuktų savo veidus, netyčia atsuktų pažabotas sielas į mano nedarniąją ir smerktų už išsiblaškymą, už sąžinės kirminėlį pilve. Prisidengiau veidą šaliku, lyg taip man norėtųs, užsimečiau koją ant kojos ir darkart pabandžiau pritapti.

Jie daugiausiai tokie pat. Rimti ir patenkinti tik savo darbais ir vaikais vyrai. Moterys, kurių neturėjau, nes sielos pažaboti nesugebėjau. Visi tvirtai prisirišę prie teksto, tvirtai prisirišę prie savęs, antsnukius tvirtai prisirišę ant dūlančio veido, profesoriai, rašytojai, filosofai, poetai ir paikas peliūkštis su pilvo augliu.

Buvau išvažiavęs į Kauną. Bet tik kartą be priežasties, užsimaniau, kad taip reikia. Klausiausi daug Mamontovo, sumokėjau už bilietą tiek, kad būčiau tris knygas nusipirkęs. Kažką lyg ir skaičiau pakeliui, galbūt net kažką rašinėjau, šešis septynis kartus išgėriau kavos ir nuėjau į teatrą, gaila, ne spektaklio žiūrėti. Laisvės alėjoj tuomet snigo, buvo gan šalta, bet jei kur ir sustodavau pasišildyti, tai niekad toje pačioje vietoj dukart. Prisiminiau, liko laisvų litų, nusipirkau filosofijos chrestomatiją, kurią skaičiau Šiaulių ligoninėj.

Pirmąkart žavėjaus Kauno senamiesčiu. Žavėjaus degintų plytų bažnyčiom, telefonų būdelėm, rūkančiom po tris, tiltais, kurių pasigendu Šiauliuose. Žaliais žibintais, pražilusiais snaigėm. Apskrusti nespėjusio pyrago spalvos namų kampuose išlįsdavo mūrinės atbrailos, renkančios sniegą. Jis taip pat lig čiurnų dengė tuščius balkonus, kurių čia buvo daug. Vasarą kaip Kernagio dainoje vidury gatvės žygiuoja kareivių pulkas, o merginos ryškiom suknelėm, bet surištais plaukais it krisdamos lauk alpsta ant balkono turėklų.

Tai, matyt, kiek panašu į kelis mėnesius prancūzų miestely, kad tik neskambėtų nuvalkiotai. Be atsakomybės ir be žmonių, viskas prasideda, matyt, bėgant nuo abiejų, net jei ir baigiasi grįžtant atgal. Tie trys ratai akmenim grįstom gatvėm primintų eiles, o sustojimai kavos kaskart vis pintų metaforas tarp rūdijančių tirščių. Apie tai jie skaito ir kalba, bet paiko peliūkščio kolegos apie tai nesvajoja. Perdėm susikaupę, kad sapnuotų, perdėm atsakingi prieš meninius skaitymus. Tikrieji intelektualai visada elgiasi ir reaguoja, kaip reikia.

Tikrieji intelektualai ir įkvėpimo neieško. Jie neperka prezervatyvų ir nesijaudina, kaip į juos pažiūrės aplinkiniai. Jie nestorėja ir nesituština, nesveria per daug. Jie šypsosi išmoningai, o kai sąmojį palydi tyla, tai tik giliai susimąsčiusi arba nesupratusi. Mat jų žodžiai – tik aukštuomenei dedikuoti, tai, kur nevalgo namie lašinių ir nevaikšto su treningais. Sukasi tik savo tabaką ir muzikos klauso tik geros.

Aš spėjau paklysti, šaliku dengiaus ne nuo tokių. Nors visgi nebuvo drąsu, kaskart, kai atsukdavau vėjo gūsiais nuvytą žvilgsnį, pajauta – it keliaučiau laiku. It būčiau dingęs iš čia, kol jie tiek pamatė ir tiek jau išgirdo, kad šypsnį stipresnį vis spaudžia ir spaudžia. Jutau, kaip nespėju. Bėgdamas iš paskos kelis kartus bandžiau pagauti žodžius, sučiupti frazes už uodegos ir važiuoti kartu, bet neišėjo. Klysdavau vėlei į šalį nupūstas.

O jie juokėsi. Jutau, kaip man reikia kavos. Pasiilgau to viralo, prispaudžiančio odą prie kaulų. Sielą kūnui grąžinančio, žemėn už rankos parvedančio. Nes dabar lūkuriavau. Juokėsi garsiau ir garsiau, atvira burna. Iš kur? Sąmojis? Humoras? Nesuprantu, bet ne, dievaži, nereikia, neatsisukit. Būkit. Paranojos kupinas akis vedžiojau į šonus, praradęs viltį grįžti ant bėgių, pusiau pabėgęs iš kalėjimo, jau nebėra kelio atgal, dabar tik nelikt pastebėtam. Prisidenk. Patikėk, gal tikrai tai juokinga, net įdomu. Įsiteik. Velniai, jei tik aš turėčiau kavos, viskas būtų kitaip. Jei tik užvirtų juodo vandens kas, nelakstyčiau po salę ratais. Nevartyčiau kojomis kėdžių, nešūkaučiau ir nebraižyčiau sienų nagais ir dantim. Skersai išilgai, žvilgsniu kiekvieną sienų ląstelę it paveikslą galerijoj jau nužiūrėjau. Jei tik išgerčiau kavos, gal jį savo viduje numalšinčiau ir viskas būtų kitaip.

Nes jis – ne intelektualas. Nemėgsta jų kaip ir aš, jaučiasi vienišas kartais. Stipresnis galbūt tik, vienišas iš prigimties ir iš esmės jis neturi vilties. Sąžine dengdamasis pats nė nenumano, ką tos pasakos reiškia. Ir net jei sakau, kad grūdinimu ir morale tai pateisinu… Kaukėm, niekuo daugiau to nepavadinčiau.

Anksčiau ar vėliau, žinoma, viskas praeina. Tekstai ir skaitantieji lėtėja, pats to nejusdamas spėji pavyti. Išaiškėja, kurios moterys tavo, o kurios ne. Imi tingėti vyrais bjaurėtis. Ploji kartu su visais, o kai kas žvilgsniu klausia, ar patiko, šypsodamasis linksi galva. Vartoji protingus žodžius, kad numalšintum savo asocialumą intelektualų visuomenėje. Geri kartu šampaną, pasižadi atvažiuoti ir kitais metais. Siužetas taip išsikočioja, kad nelygumų lyg ir nebūta.

Panašiai ir pusnys, Laisvės alėją padengusios, atrodo. Ramios ir lygios. Kalnai minkšto sniego stovi, saugo medžius ir žibintus, lydi praeinančius žmones. Kartais pašnekina laukiančiuosius. Jie migruoja iš vieno galo į kitą, kai niekas nemato, daugelis trokšta soborą pamatyti. Baltumu, sako, jiems prilygstantį. Jie purena save, rūpinasi grožiu nelyginant moterys. Girdėjau, barsto vaniliniu cukrum, tik niekas nespėja lyžtelt, nespėjo iki šiol paragauti. Verta atvažiuoti jų pažiūrėti, net jei ir be priežasties. Verta kartais jais tikėti labiau nei žmonėmis, nes, nors nelygūs, jie parkritus švelniau nei pūkai priglaudžia kaulus ir odą. Tik kavos tobulam gyvenimui trūksta.