Akademinio gyvenimo užkulisiai

DALIA ZABIELAITĖ

David Lodge. Mintijimai… Romanas. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 495 p.

„Akademinė institucija yra mažas pasaulis, mikrokosmas, atspindintis visuomenę kaip visumą, į kurią žvelgiant tokios temos kaip galios naudojimas, ambicija ir seksualinis geismas įmanomos nagrinėti gal net labiau komišku ir satyriniu nei tragišku aspektu. Teoriškai manoma, kad universiteto bendruomenė puoselėja aukštąją kultūrą ir gyvena tiesos ieškojimu, tačiau ją sudaro klystantys žmonės, pasižymintys įprastomis žmogiškomis silpnybėmis ir galbūt labiau nei įprastu ekscentriškumu. O tai yra gera medžiaga komiškam ir satyriniam rašymui.“ Taip 2009 metais viename interviu apie vieną iš pagrindinių savo kūrybos temų kalbėjo vyresnės kartos anglų rašytojas Davidas Lodge’as (g. 1935), žinomas kaip akademinės satyros, palyginti reto žanro, meistras. Kad jis toks ir yra, galima įsitikinti iš neseniai į lietuvių kalbą išverstų jo „Mintijimų…“. Šis neprastas romanas patraukliai gvildena mūsų laikų problemas. O tokių knygų nėra daug. Atrodo, šiuolaikinis gyvenimas yra kietas riešutas dabartiniams kūrėjams, jis reikalauja gal net didesnio įžvalgumo ir išradingumo nei dabar mėgstama istorinės atminties tema.

„Mintijimai…“ Didžiojoje Britanijoje pasirodė 2001 metais. Pagal juos Boltono mieste pastatytas spektaklis Secret Thoughts. Romanas sukurtas rašytojui jau pasitraukus iš akademinės veiklos – nuo 1960 iki 1987-ųjų Birmingamo universitete jis dėstė anglų literatūrą (ir dabar šiame mieste jis, trijų vaikų tėvas, su žmona gyvena). Taigi akademinį gyvenimą rašytojas gerai pažįsta. Beje, jis yra žinomas ne tik kaip daugiau nei tuzino romanų, bet ir kaip literatūrologinių darbų autorius (pvz., Language of Fiction (1966), The Modes of Modern Writing (1977), The Art of Fiction (1992) ir kt.). 1989 metais jis buvo išrinktas pirmininkauti Bookerio premijos komisijai. Kiek anksčiau į šios premijos trumpąjį sąrašą buvo įtraukti ir du paties Davido Lodge’o romanai: 1984 metais Small World ir 1988-aisiais Nice Work. Bookerio rašytojas nepelnė, bet gavo kitus ne mažiau prestižinius apdovanojimus: 1997 metais Prancūzijos kultūros ministerija jam suteikė titulą Chevalier dans l’Ordre des Arts et des Lettres, o 1998-aisiais jam įteiktas Britanijos imperijos ordinas už nuopelnus literatūrai.

„Mintijimų…“ gal ir nepavadinsi sudėtingu idėjų ar religiniu romanu, bet intelektualių ir krikščioniškų temų – rimtai svarstomų pasitelkus diskretišką anglišką humorą – knygoje esama. Nors, tiesą sakant, ją pirmąkart perskaitęs ir sužinojęs, kad užsienio literatūros kritikai Davido Lodge’o kūrybą priskiria katalikiškojo romano krypčiai, truputį nustembi. Bet turbūt tokia ji yra.

Tai krikščioniškos tradicijos suformuotas rašytojas. Kaip žinoma, vaikystėje jis lankė katalikišką mokyklą. O studijuodamas universitete rašė darbą apie anglų katalikiškąjį romaną. Užsienio kritikai Davido Lodge’o kūryboje įžvelgia garsiųjų religinių rašytojų Evelyno Waugh, Grahamo Greeno įtaką. Bet pabrėžia ir tai, kad dabartinė anglų rašytojų katalikų karta yra kiek kitokia nei XX amžiaus pirmosios pusės ir vidurio. Pastarąją sudarė konvertitai, o dabartinę – autoriai, turintys katalikišką formaciją, bet nuo katalikybės kiek nutolę, kritiškai apmąstantys jos šiandienę situaciją (pvz., Davidas Lodge’as ar Hilary Mantel, kurios romanas Wolf Hall 2009-aisiais laimėjo Bookerio premiją). „Mintijimuose…“ parodoma, kokia yra šių laikų dvasios paveikta tikinti sąmonė ir kokia yra šiuolaikinė, kaip viename interviu ją apibūdina Davidas Lodge’as, pokrikščioniška visuomenė, nutolusi nuo krikščionybės, nors tiesos, kurias ši skelbia apie žmogų ir pasaulį, akivaizdžiai byloja apie šių laikų gyvenimo problemas.

Bet „Mintijimai…“ nėra vien tik ir labai atvirai religinis romanas. Dabartinės krikščioniškos savimonės tema jame glaudžiai susieta su akademinio gyvenimo tema ir pastaroji gal net nustelbia pimąją. Spalvingais, ryškiais štrichais čia vaizduojama universitetinio darbo specifika, akademiniam gyvenimui būdingos ambicijos ir pavydas, mokslinių konferencijų, kurios virtusios žongliravimu abstrakčiu profesiniu žargonu, spindesys ir tuštybė, kontrastas tarp viešos ir privačios akademinio gyvenimo pusės, kai tarpusavy konkuruojantys mokslininkai renkasi į vakarėlius, kur vyrauja intelektualūs pokalbiai mokslo, meno ir politikos temomis bei slapti seksualiniai žaidimai. Taip gyvenama Glosterio universiteto miestelyje. Į šį universitetą (kuris, kaip pabrėžiama romano pradžioje, yra „išgalvota institucija“, tarsi apibendrintas akademinio gyvenimo paveikslas) 1997-ųjų pavasario semestrui iš Londono kūrybinio rašymo magistro kursą dėstyti atvyksta garsi rašytoja Helena Ryd – santūri, romantiška, intelektuali keturiasdešimtmetė.

Tai viena iš pagrindinių romano veikėjų, užaugusi tėvų, kurie dar priklausė „paklusniai ir nuolankiai katalikų kartai“ (p. 289), šeimoje, lankiusi katalikišką mokyklą, susituokusi bažnyčioje ir savo vaikams suteikusi katalikiško išsilavinimo galimybę, nors ir tikėdamasi, kad ilgainiui jie išaugs iš bet kokio įgyto tikėjimo. Ir ji pati jau iš jo išaugusi, intelektualiai atmeta kai kurias tikėjimo tiesas, bet vis dar jaučia gyvą katalikišką sąžinę (kaip pati sako, jos „likučius“, p. 307).

Rašytojos Helenos Ryd paveikslas su tradicinės krikščioniškos pasaulėžiūros likučiais „Mintijimuose…“ priešpriešinamos sekuliariai, racionaliai ir seksoholiškai šių laikų dvasiai, vyraujančiai Glosterio universiteto miestelyje ir ne tik jame. Tokia dvasia gyvena bemaž visi kiti personažai. O bene labiausiai – kitas pagrindinis veikėjas, penkiasdešimtmetis profesorius Ralfas Mesendžeris, vadovaujantis Kognityvinių mokslų centrui. Tai lengvas, smagus žmogus, patenkintas savimi ir gyvenimu (turi šeimą ir vaikus, elitinę gerovę), egocentriškas, mokantis daryti karjerą, bedievis, šeimos gyvenimą paįvairinantis atsitiktiniais seksualiniais nuotykiais.

Jau pirmame romano skyrelyje pateikiamu Ralfo Mesendžerio monologu (jis kalba į diktofoną, kad fiksuotų spontaniškas ir slapčiausias savo mintis bei tyrinėtų, kaip jos skrieja galvoje ir kokia apskritai yra minties struktūra) parodoma, kaip profesoriaus sąmonė nuo mokslo temų vis leidžiasi į savo seksualinių nuotykių prisiminimus. Vieniša ir vis dar gedinti prieš metus staiga mirusio vyro Martino (BBC radijo prodiuserio), Helena Ryd savo slapčiausias mintis rašo į dienoraštį – jos mintys kitoniško turinio nei profesoriaus. Iš šių dviejų personažų monologų skyrelis po skyrelio ryškėja jų pasaulėžiūros, charakterių savitumai ir skirtumai.

Kognityvinių mokslų profesoriaus Ralfo Mesendžerio ir rašytojos Helenos Ryd draugystė prasideda nuo diskusijų religijos, sielos, dirbtinio intelekto, sąmonės prigimties klausimais. Nesileisdami į sudėtingus svarstymus (tūlam mokslininkui tos diskusijos gal pasirodys idėjiškai kiek apysilpnės), jie trumpais teiginiais išdėsto skirtingus įsitikinimus, pabrėždami atkaklų nesutarimą. Ralfas tiki metodinių žmogaus proto tyrinėjimų galia („dabar yra Smegenų dešimtmetis“, p. 58). O Helena įsitikinusi, kad „sąmonė yra meno sritis, ypač literatūros, o labiausiai – romano“ (p. 96). Besišnekant su Ralfu, ją sukrečia ir žeidžia „mokslinio pasaulio aiškinimo šaltumas, negailestingumas ir visko supaprastinimas“ (p. 97). Taip romane priešpriešinamos dvi šiais laikais konkuruojančios sąmonės sampratos ir su jomis susijusios pasaulėžiūros: tradicinė krikščioniška, kuri, kaip viename interviu sako Davidas Lodge’as, sąmonę sieja su sielos koncepcija, o sielą suvokia kaip žmogaus būties pagrindą, kaip moralės ir asmens tapatumo šaltinį, ir mokslinė mechaninė, kuri sąmonę traktuoja kaip smegenų funkciją, be jokio moralės aspekto. Ralfo akimis, Helenos pasaulėžiūra yra tiesiog senamadiška.

Pagal retardacijos principą plėtojama rašytojos ir profesoriaus santykių istorija galop – Helenos atveju labai netikėtai, iki tol jai griežtai atsisakinėjus ir prieštaravus, o Ralfo atveju labai tikėtai, slapta to vis troškus – pasiekia trumpą erotinę kulminaciją. Romanas parašytas tarsi imituojant ir parodijuojant šiuolaikinius meilės romanus su jiems būdingu meilės trikampiu. Tik „Mintijimuose…“ matome nebe trikampį, o keturkampį ir net daugiau. Kad tarp Helenos ir Ralfo kažkas vyksta, nutuokia jo žmona Kerė, turtinga ir draugiška amerikietė, Helenai leidusi tapti šeimos drauge, su visa jų šeima važinėti ilsėtis į jų kaimo sodybą Pasagoje. Bet ir pati Kerė yra užmezgusi slaptą meilės romaną su žilaplaukiu menotyros profesoriumi Nikolu Beku, kuris kažkada jai padėjo įsigyti rinktinius, senovinius baldus. Dėstydama kursą Helena, kuri savo vyro Martino nė karto nebuvo išdavusi, sužino, kad viena jos studentė turėjo su juo romaną.

Seksualinių santykių, neištikimybės vaizdai, kurie įprasti ir gal net pabodę šiuolaikinėje literatūroje, šiame eksperimentiniame romane tokie saikingai dažni ne todėl, kad rašytojas siekia įtikti banalaus skonio skaitytojui, bet veikiau todėl, kad tais vaizdais – su humoru ir rimtai – nagrinėjama metafizinė žmogaus prigimties tema. Tai kiek kitoks, kito lygio erotinės temos traktavimas nei įprasta šiuolaikiniuose romanuose. Seksualinių nuotykių, neištikimybės epizodais, smagiais, žaismingais, rašytojas tarsi siekia atidengti tamsiąją žmogaus prigimties pusę, religine kalba kalbant, žmogaus nuodėmingumą, į kurį numojo ranka viską leidžianti modernybė.

„Mintijimų…“ pabaiga nepanaši į banalią laimingą pabaigą, būdingą populiariems romanams. Pagrindiniai veikėjai Helena ir Ralfas pabunda iš trumpo erotinio transo, pasakojimui įgyjant mąslią, elegišką nuotaiką, kuri prasmingai kontrastuoja su visu smagiu ligtoliniu siužetu. Ši paprasta, bet tikroviška pabaiga gerai parodo, kaip pats gyvenimas nenuspėjamų įvykių virtine sudėlioja akcentus ir sprendimus. Kaip jis įrodo religinių ir metafizinių tiesų teisingumą, gilesnį už mokslinę ir mechanistinę žmogaus bei sąmonės sampratą. Pažintis su žaviu seksoholišku profesoriumi, anot Helenos dienoraščio įrašo, jai „atvėrė šitokią liūdesio, nuodėmės ir skausmo bedugnę, į kurią taip lengva įkristi, kai nustoji klausyti savo sąžinės“ (p. 482). Romano pabaigoje Helena pravirksta, tarsi sukrėsta savo žmogiškos prigimties tamsios slėpiningosios pusės. Tik tada ji geba atleisti savo mirusiam vyrui Martinui jo neištikimybę, apie kurią sužinojusi – tarsi kerštaudama, kad buvo apgaudinėjama ir išduota, – leidosi į seksualinį nuotykį su Ralfu Mesendžeriu. Pastarasis tikrai nepravirksta, bet, patyręs keletą įtemptų, sunkių įvykių ir kai ką nemalonaus sužinojęs apie savo žmoną iš slapta perskaityto Helenos dienoraščio, bent jau tampa kiek santūresnis.

Romanas yra įdomios, savitos kompozicijos. Jo pasakojimas konstruojamas skyrelis po skyrelio pakaitomis bylojant trims balsams. Vienas jų yra Helenos Ryd dienoraščio monologas, antrasis – Ralfo Mesendžerio diktofono įrašo monologas, o trečiasis – bevardis trečiojo asmens pasakotojas. Dviejų herojų monologais bandoma atskleisti jų vidų, parodyti, kaip jie apmąsto ir išgyvena įvykius, o trečiojo asmens pasakotojas, žvelgdamas į įvykius iš šalies, glaustai perteikia tik herojų dialogus ir veiksmus. Taip rašytojas tarsi dekonstruoja, išskaido modernių romanų sudėtingą pasakojimo techniką, jungiančią tuos du minėtus žvilgsnio į tikrovę būdus. O kartu įtikinamai parodo, kad tik kuriuo nors vienu iš jų – išorišku trečiojo asmens pasakojimu arba vidiniu monologu – parašyti kūriniai tik iš dalies ir vienpusiškai atspindi tikrovę. Tokia dekonstrukcinė pasakojimo technika, be kita ko, iliustruoja pagrindinę „Mintijimų…“ mintį, pabrėžiančią skirtumą tarp to, kas matoma iš išorės, ir to, kas yra viduje – kalbant tiek apie akademinį gyvenimą, tiek apie grynai žmogiškąjį „aš“ („Visada darai klaidą manydamas žinantis, kas vyksta bet kurio kito žmogaus galvoje“, p. 476–477).

Ne visiems rašytojams pavyksta tokį daugiabalsį pasakojimą perteikti nevienalyčiu, kiekvienam balsui skirtingu stiliumi. O štai „Mintijimuose…“ skyrelis po skyrelio įvairuoja stilius, kinta sintaksinė sakinių struktūra. Įdėmiau skaitydamas imi pastebėti ir tai, kad paskirus epizodus rašytojas pasakoja sekdamas vienu ar kitu literatūriniu modeliu. Pasitelkus paties Davido Lodge’o frazę iš „Mintijimų…“, galima sakyti, kad jie turi „parodijos-imitacijos elementų“. Kartais autorius aiškiai įvardija, kokį rašytoją imituoja (pvz., Henry Jamesą). Arba štai skyrelis su Helenos Ryd studentų literatūriniais darbais, kurie yra sekimas Martinu Amisu, Irvine’u Welshu, Salmanu Rushdie, Samueliu Beckettu. Yra ir skyrelis, imituojantis ir parodijuojantis mokslinės fantastikos žanrą, o dar kitas – detektyvo, trečias – elektroninių laiškų ir kt. Bet kitus literatūrinius šaltinius, kuriais rašytojas seka, atpažins ne kiekvienas skaitytojas. Pasak kritikų, „Mintijimuose…“ esama „ezoterinių literatūrinių aliuzijų“, atpažįstamų tik anglų literatūros specialistui ir sudarančių gilesnį labiau literatūrologinių prasmių sluoksnį. Imituojant ir parodijuojant įvairius literatūrinius modelius romane ne tik įdomiai žaidžiama, bet ir siekiama parodyti, kaip įvairūs autoriai kiekvienas savita maniera, vis kitaip bandė pavaizduoti tikrovę, bet kiekvieno jų žvilgsnis buvo ribotas, dalinis. Gyvenimo ir žmogaus sąmonės tikrovė yra sudėtinga, o kiekvieno rašytojo savitas pasakojimo būdas negali jos pilnutinai pavaizduoti ir atskleisti. Bet kai ką esmingo perteikti gali.

Tokį įvairiopos stilistikos romaną, imituojantį ir parodijuojantį tam tikrus literatūrinius modelius, versti turbūt nebuvo lengva. Vertėjos Inos Rosenaitės vertimas leidžia pajusti „Mintijimų…“ stilistinę ir pasakojimo būdų įvairovę. Leidžia mėgautis diskretišku, šviesiu, bet kritišku anglišku humoru. Lietuviškame leidime tik yra likusi viena kita korektūros klaidelė, bet tai netrukdo šią storą knygą perskaityti nenuobodžiai, pagaviai ir greitai. Beje, tai jau antra Davido Lodge’o knyga lietuviškai. 2008 metais išleistas jo romanas „Terapija“, išverstas tos pačios vertėjos.

„Mintijimuose…“ esama ir populiariosios, ir rimtosios literatūros elementų. Galbūt orientuodamasis į platesnį skaitytojų ratą, rašytojas gražiai žaidžia entertaining korta. Bet taip darydamas jis ir provokuoja skaitytoją, verčia jį pasitikrinti savo požiūrį į tam tikrus šiuolaikinio gyvenimo dalykus ir gal net rimčiau susimąstyti. Mat smagiuose „Mintijimuose…“, kad ir lengvai, kad ir kiek paviršutiniškai, Davidas Lodge’as užkabina rimtas religines, metafizines ir moralines temas, kurios, atrodo, nėra jau tokios dažnos šiuolaikinėje literatūroje. „Pasaulis išties apsivertė aukštyn kojomis“, – sako romano herojė rašytoja Helena Ryd. Tik ar bematome, kad taip yra, kad tai, kas dabar laikoma galva, tėra žemiausia dalis, – taip galima metaforiškai nusakyti mūsų laikais įvykusį vertybinį pokytį. Jei tai matome, Davido Lodge’o smagią akademinio gyvenimo komediją „Mintijimai…“ kartu perskaitysime ir kaip rimtą gyvenimo tragediją.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“