Paryžius

MONIKA ŠIPELYTĖ

Įkyriai, kaip varnos klevuose, dėbsantis į greitai jam po kojomis nukraujuosiantį rytą, – Paryžius. Meilės ir savižudžių miestas. Savižudžių iš nuobodulio arba iš meilės. O gal tiesiog visi europiniai naivuoliai, norėdami kvėptelėti gretimai su fotoaparatu besigrumiančio japono naivumo, renkasi čia. Į varnas blykstėmis pašaudyti. Susirinkau ir aš. Visą asamblėją sušaukiau – naivumas, gėda, kartėlis ir pavydas dalyvių sąraše. Šoksime tango pelijančioje mėnesienoje.

Jau pavargau nuo jo didybės ir bjaurumo. Nuo amžinai nepralyjančio sunkaus dangaus ir nesutemstančios nakties. Pavargau, nes tarp dviejų aušrų vis laukiau, kol atvažiuos mano limuzinas iš XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Gruodį, bažnyčios akmeninių sienų paunksnėje, lygiai vidurnaktį ir gal net metus po jo. Lygiai tuo pačiu laiku, lygiai toje pačioje vietoje. Žinoma, limuzinas nepasirodė. Juk nėra ką veikti nostalgijai XXI amžiuje. Jis jau viską iš praeities išmoko, visas jos klaidas dar kartą pakartojo. Mūsų laikas eina pats sau, tarsi į niekur skubėdamas. Ir tik mes, iš troškulio ar iš niežulio, jį vejamės. O pasaulis sukasi toliau, kaip prieš milijonus metų, vis į tą pačią pusę. Faraonai mus stebi savo sudžiūvusiomis mumifikuotomis akimis ir kikena, Napoleonas šaudo žvitriomis akutėmis iš spalvingo portreto, Madonos tik ironiškai šypsosi, Rafaelio angelai taip pat išpučia akis ir net prasižioja – visi jie niekaip nesupranta, kaip mes dar neužtroškome savo beprasmių replikų smoge. Gal toks laikas, gal nieko čia jau nepadarysi, kad atkartojame tai, kas buvo ar tik turėjo būti, kad replikuojame skonius, kvapus, vaizdus, netgi patys save, kad grūdame viską į spalvingus koliažus, kuriuos vieną dieną suklijuojame, kitą dieną vėl sukarpome… O vis tiek matome tik vis pilkėjančias savo rankas, lyg pūvančias, lyg byrančias, o gal tiesiog grįžtančias į savo dulkėtą pradžią, į pergamentus…

Bet štai tame pačiame mieste, nesvarbu kuriame, tas pats Rafaelis nužengia iš putliažandžių nuogų pasiuntinių apsupties – matyt, prieš tai kažkur tyliai glaudėsi už kokios antikinės kolonos ar barokinio veidrodžio rėmo, nes aplipęs marmuro dulkėmis ir keliais iš tamsos išdrėkstais voratinkliais. Štai dabar eina artyn ir fotografuoja mane – keista praeities personifikacija. Lyg būtų šiuolaikinis menininkas, pirštais mitriai spaudo mygtukus ir sukinėja objektyvą. Stebiuosi, ką gi jis čia veikia – juk toli jam keliauti, be to, ir išvaizda keista: odinė striukė ant renesansinių didiko drabužių, lyg ne čia pataikęs, lyg koks laiko prašalaitis. Ir jis, tas užmirštas palėpių genijus, prisistatęs, kas esąs, kreipiasi į mane: „Būk mano žmona, gimdyk man vaikus, visus septyniolika, būk mano mūza, keliaukim į Italiją, atgal…“ Tyliu. Nors nuo Rafaelio labai šiuolaikiškai trenkia alumi ir šiuo tuo stipriau, norisi kažkaip intelektualiai pradėti pokalbį, net jeigu pašnekovas viską taip teškia… Be užuolankų. Vis tiek. Negaliu juk jam atsakyti, kad tos Italijos, kurią jis tapė, nebėra, negaliu ir kalbėti apie tai, kad ir šiaip niekas Istorija nebesidomi (o jis jau istorija, ir gana sena), kad dauguma teigia nesuprantantys meno, kad jis nebe toks garsus ir kad kažin ar ką besukurs per savo trumpą gyvenimą. Vis tiek turbūt meluočiau, bandydama atpasakoti jam jo likimą, o čia garsus žmogus, norisi nors kiek taktiškai pasielgti. Taigi tyliu. Staiga jis visai be garso atsiduria prie pat manęs, arti, kad man net užgniaužia kvapą, ir ištiesia ranką: vedžioja juodais dažais man ant kaktos kryžių, fotoaparatą, matyt, jau kažkur nukišęs, akys jo raudonos raudonos, colorito, tikrai, tris paras brandintas; vėl kartoja: „Būk mano žmona, gimdyk man vaikus…“ Ir vėl neturiu ką atsakyti – juk mums dabar visai ne tai rūpi, vis trokštame ką nors parduoti kuo greičiau, kuo daugiau, ir tas troškimas toks stiprus, tarsi rytojus niekada neateitų… Kaip pasakyti, kad ir jį vieną dieną parduos su visa Akademija, rūmais, pilimis, paskutiniais karaliais ir pirks tik tie, kas nebus pasirengę suprasti meno?.. Ir tai ne koks snobiškas priekaištas dabarčiai – tiesiog atminties galia greitai senka, kai ji tampa niekam nereikalinga. Kartosiu kaip maldą, kaip tolimų šalių mantrą: „Jis netikras, Rafaelis, angelai, viskas netikra, Meno nėra, tik vaidenasi kartais daiktų šešėliai, nuo jų atitrūkę…“ O gal tai ir yra mimesis – išlipa kūrėjas iš savo darbo ir priekaištauja žiūrovui, kad jis debilas, kad tik spokso į nuogas, perdėm išpūstas barokines moteris, kad neįdomios jam poetinės alegorijos, aliejiniai potėpiai, uždraustos meilės simbolika… O čia dar ans ir ženytis nori! Žūtbūtinis instinktas kovoti už vietą po saulę, po ateities saule, matyt, jau smelkiasi ir į Vatikano sienų freskas, veja iš jų paleistuvius tapytojus.

O gal mes kiek nors esame teisūs? Gyvendami šia diena. Nuo pietų iki vakarienės. Gal verta dėl tos mažos kruopelytės tiesos stengtis, be jokių metafizinių nuojautų? Ką kita gali galvoti, vėl lygiai vidurnaktį sėdėdama ant gražiausios Europoje bažnyčios laiptų… Gal nostalgijos traukinys šį kartą nevėluos, na kaip visuose Woody Alleno filmuose – įvyks stebuklai, kai viskas atrodys beviltiška? Bet tikriausiai vėl ne bilieto į laimę laukiu – vėl laukiu tavęs, kad pagaliau sugrįžtum iš astralinių kelionių knygų klystkeliais, kad pas mane, ant žemės, pagaliau nusileistum, vėliau turbūt ir po žeme nueitumėm, ir dar giliau, iki pat visatos centro. Toks, matyt, mums lemtas ilgas kelias namo, kur kryžiai laukia paklydėlių, nes taip ir nesulaukė sniego. Švenčiausioji Širdis man žada siautulingą gyvenimą, visas Monmartras ataidi šiuo pažadu, malūnai nuo jo ima smarkiau suktis, kai tik prie jų priartėju. Tad kokia tiesos kaina, kai kas dieną ją įkeiti mainais už trumpą salsvą džiaugsmo poskonį, kuris gomuriu nuslysta greitai kaip vanilinių ledų kąsnis? Nors norėtum, kad jis būtų sodrus kaip karamelė, kaip pieniški irisai su žaliais lapeliais, bet kažkodėl taip tingi stovėti virtuvėje, ant lėtos ugnies kaitinti pieną su cukrumi. Kas čia per išmonė tokiais laikais virti saldainius? Taigi ryji gryną cukrų gabalais, užsigeri pienu, sakai – tas pats velnias. Todėl ir be skonio tavo kantrybė, dar blogiau – viskas, kas saldu, tavo burnoje virsta į druską ir vandenį, po kurių dar labiau jauti sielos troškulį, tokį beribį ir neužpildomą. Belieka tik galimybė džiaugtis gyvenimo šukėmis, kurias į akis atpusto šiaurės rytų vėjai, kai dūžta ir byra žemyn Versalio langai, saugokis – krenta auksinės valdovų galvos, jų lūžusius marmurinius kaklus nutupės varnos. Turbūt mažai svarbios vietos, į kurias keliaujame. Gal šiek tiek svarbiau, ar nors kartą bent vienoje iš jų sutiksime save. Tik gal jau kitais pavidalais, ir tai, kad gal jau nepažinsime vieni kitų, verčia stengtis kažkaip įsirėžti į laiką, kad bent jis atmintų.

Jaučiu, kaip mano meilė vis prastėja: dabar ji jau nepoliglotė, nefilosofiška, beveik išvis neintelektuali – ji kaip niekada primityvi, tarmiška ir kukli, kaip žemės grumstas. Jeigu jį su visa savo jėga paleisi į dangų, yra dvi galimybės: arba jis virs į vieversį, arba akmeniu kris atgal ir skaudžiai trenks į kaktą. Tik niekaip neįspėsi, kada bus kaip.