Per pelenus, per Dievą

Laiku ir nelaiku

Job 7, 1–4. 6–7

Įjunkus mėgautis terapinės krikščionybės paslaugomis, Jobo knygos eilutės kelia nesusipratimą. Kokia čia dar širdgėla ir nusivylimai? Koks dar vergas ir samdinys be atlygio? Juk esame mylimi, globojami, nuolat gydomi ir glostomi Dievo vaikai. Grėsmės ar nusiminimo valandą mokame šauktis dangaus pagalbos. Antai kiek aplinkui liudijimų apie patirtas malones, kiek receptų, kaip pagerinti savo situaciją pasitelkus dievišką galybę.

Ak taip, Jobo istorija – iš Senojo Testamento. Dar nepatyrus gerosios naujienos skonio. Dar nežinant visos tiesos apie Dievą ir žmogų. Ateis Jėzus, nugalės nuodėmę ir mirtį, ir visiems amžiams tikinčiųjų stovykloje bus išsklaidyta tamsa. Kada liturgijoje Jobo skundas skaitomas podraug su Evangelijos pasakojimu apie Jėzaus stebuklą, kitokios išvados nė nesugalvosi. Be to, juk žinome, kad Jobo kančia buvo surežisuota dangaus taryboje, taigi tarsi netikra, tyčinė, siekiant ištirti to žmogaus tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Galiausiai viskas išeina į gera: „patikrintas“ Jobas ne tik atgauna, ką buvo praradęs, bet ir papildomai apdovanojamas. Laimėtojas dieviškoje loterijoje.

Kad žmogaus santykis su Dievu yra iš tiesų panašus į dalyvavimą loterijoje, nesyk sukirba galvoje skaitant Jobo istoriją. Teksto autorius, rodos, šaiposi iš esminio religijos dėsnio, kad Dievas atlygina už teisumą, o už nedorybes nubaudžia. Šis dėsnis aiškiai suformuluotas Pakartoto Įstatymo knygoje ir dedamas į Sandoros pamatus. Apie jį šiandien išgirsta kiekvienas, pradedantis krikščioniškojo katekizmo pamokas. Kaip žinoma, ir paties Jobo, ir jo draugų mėginimai susieti žmogaus kančią su dieviškojo teisingumo principais nueina perniek. Vietoj sklandaus Dievo valios išaiškinimo, kurį mėgo pranašai, lieka tik spengianti tyla. Praraja tarp Kūrėjo ir kūrinio, akla lemtis, laimingo šanso loterijoje užuomina. Arba galimybė prakeikti savo gimimo dieną, ką ir padaro Jobas jau pačioje knygos pradžioje.

Nelaimių parblokšto herojaus skausmas bei apmaudas gausiai liejasi ir dangaus kryptimi. Nė vienas kitas Šventojo Rašto personažas nėra tėškęs Dievo pusėn tokių baisių priekaištų kaip Jobas. Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina! Nelaimei staiga atnešus žūtį, jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos. Naujasis Testamentas pagarbiai mini Jobo ištvermę, viduramžiai jo kentėjimų kazusą mėgino narplioti žmogaus protui nesuvokiamos Apvaizdos perspektyvoje, o Švietimo epochai brangiausias tapo Jobo panašumas į Prometėją, sukylantį prieš žiaurios ir kaprizingos dievybės užgaidas. Šios rūšies simpatijų Jobas sulaukia ir mūsų dienomis. Jo istoriją tikrai maga perskaityti kaip žmogaus laisvės, orumo, drąsos apoteozę, kaip himną didingam ir nesugniuždytam žmogiškumui, tuo tarpu pats Dievas čia veikiau primena savanaudį manipuliatorių, o ne rūpestingą ir mylintį tėvą. Negana to, knygos pabaigoje, kai Dievas pagaliau taria pagiriamąjį žodį Jobui ir duoda jam dvigubai daugiau, negu jis buvo anksčiau turėjęs, pakvimpa jau netgi ne dievybės aklumu ir kurtumu, o paprasčiausiu deus ex machina.

Vienos ir galutinės tiesos Jobo knygoje neaptiksi. Nei apie Dievą, nei apie jo kūrybą. Šis unikalus biblinis kūrinys ne veltui kupinas atviros ir slaptos ironijos, kuri, rodos, pasitinka kiekvieną mūsų susidėliotą išvadą Dievo ir žmogaus santykių atžvilgiu. Gausybė visai neretorinių klausimų, kuriuos pateikia knygos tekstas, neduodamas jokio atsakymo, dar labiau sustiprina įspūdį, kad iš skaitytojo laukiama ne teologinių ar filosofinių apibendrinimų, bet nuostabos, tam tikro sutrikimo ir sumaišties. Pajudinamas ne tik anas nusikaltimo ir bausmės, teisumo ir atlyginimo dėsnis. Jobo drama supurto bet kokį religinį statinį, kuris pretenduoja į tobulą architektūrą ir amžinumą. Aptardami knygos atsiradimo aplinkybes, lygindami ją su kitais bibliniais tekstais, komentatoriai vieningai sutaria, kad šis kūrinys reiškia lūžį ir permainą Izraelio religinėje sąmonėje. Be Jobo dvikovos su Dievu visa Šventojo Rašto panorama būtų daug siauresnė ir skurdesnė. Krikščionys, nepažindami Jobo, netektų svarbios Jėzaus įvykio perspektyvos ir nemokėtų perskaityti Pauliaus žodžių: Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo.

Minėtas terapinis dvasingumas, gavęs į rankas Jobo eilutes ir įveikęs pirminį susierzinimą, čia galėtų pasisemti nesubanalintos, nesumeluotos religinės patirties, tikro ir sąžiningo kalbėjimo su Dievu, paties giliausio (drauge – ir tamsiausio) tikėjimo liudijimo. Ir nors didieji knygos klausimai – kodėl žmogus elgiasi teisiai ir kodėl būdamas teisus jis kenčia – liks neatsakyti, Jobo paveikslas įtikinamai skelbs, kad esame ir dulkių sauja, ir karališkojo panašumo į Dievą nešiotojai. Ką tos abi metaforos toliau kalbės mumyse, kaip jos sutars tarp savęs ir kas išeis iš jų derinio, priklauso kiekvienai atskirai istorijai. Nenuspėjamiems likimams tų, kurie dainuodami ir dejuodami ryžosi tuo patikėti.

-tj-