Būtume su Antanu

PETRAS ARLAUSKAS

Šių metų vasario 2-osios vakarą greičiausiai būčiau su Antanu Danieliumi ir kitais mūsų bendrais draugais jo 70-ojo gimtadienio proga, gurkšnotume vyną ir greičiausiai kalbėtume apie Viljamo Šekspyro dramos „Romeo ir Džuljeta“ ir Johno Miltono epinės poemos „Prarastasis rojus“ vertimus. Mes galbūt aiškintumės apie žodžio svarbą poezijoje, koks nepaprastai svarbus joje yra minčių, jausmų ir kalbos koncentruotumas. Kaip neparinkus tinkamo atitikmens gali nukentėti originalo prasmė: arba ji gali būti iškraipyta, arba tapti neaiški, arba apskritai jos gali nelikti. O paklaustas, dėl ko ėmėsi J. Miltono vertimo, tikėtina, atsakytų, kad ir jam pačiam yra svarbus klausimas, kaip pirmasis žmogaus nepaklusimas ir uždrausto medžio vaisiaus skonis į šį pasaulį galėjo atvesti mirtį ir visas mūsų kančias…

Mes tikrai kalbėtume apie kentėjimo tiesą. Apie tai, kad žmogus kaip subjektas šiame pasaulyje ne pats veikia, o su juo kažkas neišvengiamai vyksta. Ir tai patvirtina naujausi psichologijos tyrimai: net ir tuo metu, kai savaip elgdamasis individas siekia įgyvendinti tai, kas jo sumanyta, neišvengiamai iškyla nenumatytos aplinkybės, į kurias jis turi atsižvelgti ir dėl kurių randasi įvairūs išgyvenimai…

Kalbėtume ir apie dabarties rūpesčius. Antanas tikriausiai pacituotų C. S. Lewisą, kad šiuo metu žmogus panaudoja tik dvi savo sugebėjimų sritis – galvą ir pilvą. Protą dėl to, kad jis viską apskaičiuoja, suranda geriausią kelią, o pilvą todėl, kad tai – geismų sritis. Pats paprasčiausias geismas – prikimšti pilvą. Širdį – žmogaus egzistencijos centrą – dažnas užmiršta. Kai ji pabunda, šitie du – racionalumo ir geismų – lyg su širdimi konkuruojantys centrai susilpnėja ir nustoja valdę žmogų. Širdies kelias – pats tiesiausias kelias į tikrovę, visi kiti – tik aplinkiniai. Kai pabunda širdis, žmogus įgauna pažinimo galią – intuiciją… Antanas kalbėtų lyg gyva Sūtra…

Ir užbaigiant šiuos pamąstymus norisi pacituoti Sigito Gedos „Eilėraščio su zyle anapus Neries“ („Š. A.“, 2008.X.10) žodžius, paskirtus Antanui: „Kada tu tiek daug kalbėdavai / apie budistinę tuštumą / viršum mūsų galvos, – / būtinai pralėkdavo zylė, / žalioj žalumoj, / lyg norėdama mums abiem kažką pasakyti, / o galbūt ir visam pasauliui.“

Gandavjūha-sūtra

Negalima pasiekti išsilaisvinimo

vien klausantis tobulojo Budos mokymo.

Kaip silpnas žmogus, keliamas per plačią upę,

gali mirti nuo troškulio,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Kaip asmuo, išdalijęs maistą ir vandenį daugeliui žmonių,

miršta nuo alkio,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Kaip gydytojas, turintis visokiausių vaistų,

miršta, sunkiai susirgęs,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Kaip brangenybių sargas, skaičiuojantis perlus,

šių neturi,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Kaip tarnas, gimęs karaliaus rūmuose,

neturi pakankamai maisto ir gėrimo,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Kaip aklo dailininko

nepriversi nutapyti turgaus aikštės,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Kaip valtininkas, keliantis žmones per didžiulį ežerą,

pats jame žūsta,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Kaip kas nors, stovintis kryžkelėje ir giriantis kitų gerovę,

pats nieko nepasiekia,

taip ir Dharma neduoda vaisių, jei jos nepraktikuojame.

Iš: Takpo Tashi Namgyal. Mahamudra. Delhi, 1983

Vertė Petras Arlauskas