Kūrybingo talento briaunos

DOVYDAS JUDELEVIČIUS

Dabar niekas nesuabejotų, kad Antanas Danielius (1942–2002) buvo profesionalus vertėjas, nors jis pats, išgirdęs tokį apibūdinimą, turbūt būtų sureagavęs būdinga drovia šypsena… Paniręs į vertimų sūkurį, jis kaip menininkas tikrai surado savo tikrąjį pašaukimą. Turėjęs puikų filologinį užnugarį, gilinęsis į psichologijos studijas, buvęs vienu geriausių budizmo žinovų ar net mokovų Lietuvoje, Antanas vis dėlto jautė didžiulį potraukį literatūrai.

Antanas Danielius su Neapolio universiteto profesoriumi, džogčeno mokytoju Namkhai Norbu Rinpoche. 1992. Asmeninio archyvo nuotrauka

1975 m. minint poeto Rainerio Marijos Rilkės gimimo šimtmetį jubiliejiniame Rašytojų sąjungos vakare jis perskaitė kelis savo vertimus. Netrukus minėto poeto eilėraščių „Buda“, „Alyvų sodas“ ir „Mirties patyrimas“ vertimai buvo išspausdinti pirmojoje jo lietuviškoje rinktinėje. Daugelis tada domėjosi, kas esąs šis plačiau negirdėtas vertėjas, ar jis iš tikro pasirašąs tikrąja pavarde, kalbėta, kad jis gal esąs kaunietis, nes tuo metu dirbo Kaune. Kad anas gana kuklus debiutas nebuvo atsitiktinumas, vėliau parodė kiti jo vertimai. 1996 m. išleistoje Sigito Gedos sudarytoje R. M. Rilkės poezijos rinktinėje buvo išspausdintos Antano verstos šeštoji ir septintoji iš „Duino elegijų“.

A. Danieliui rūpėjo ir prozos vertimai. Rinkosi daugiausia sunkius ir prieštaringus autorius, sprendžiančius painias žmogaus psichologijos paslaptis. Iškalbingos jo verstų romanų kūrėjų pavardės: Carson McCullers, Henry Milleris, Flannas O’Brienas… Teatrui išvertė Augusto Strindbergo „Freken Juliją“ (pastatyta 1977 m.).

Be abejo, įspūdingiausia yra jo šekspyriana. Drąsinamas kolegų, ypač režisieriaus Gyčio Padegimo, kuris Kauno dramos teatro scenoje norėjo statyti Viljamo Šekspyro komediją „Tuščios meilės pastangos“, Antanas pirmąsyk ryžosi imtis šio neeilinio dramaturgo vertimų. Tiesa, spektaklio teko ilgokai palaukti, bet vertėjui tai buvo savaip pamokantis ir gerokai rizikingas bandymas, nes teko susidurti su itin kalambūrišku, įmantriu, išoriškai puošniu tekstu.

Pirmąja didele A. Danieliaus sėkme galima vadinti jo verstus V. Šekspyro „Du veroniečius“ (Klaipėdos dramos teatre juos pastatė režisierius Povilas Gaidys). Versdamas jis rado puikią intonaciją, lengvai jungiančią romantiką ir bufonadą, be to, įtikinamai parodė, kaip grakščiai anglai mokėjo blevyzgoti… Gavęs tokį žaismingą tekstą, kaip labai gyvas, net kūniškas režisierius atsiskleidė P. Gaidys.

A. Danieliaus verstas V. Šekspyro „Ričardas II“ buvo visiškai kitokios tonacijos – dramatiškos, pakilios, gerokai retoriškos eiliuotos kalbos, kuri ne tik natūraliai skambėjo, bet ir nejučiom pereidavo  prie tokio sarkazmo ir pabrėžto artistiškumo, kokio reikėjo režisieriaus Jono Vaitkaus sumanymui ir aktoriaus Juozo Budraičio vaidmeniui. Ypač įspūdingai skambėjo šio kūrinio monologai, iš jų kylanti egzistencinio tragizmo gaida.

Sudėtingiau susiklostė dviejų kitų Antano vertimų sceninis likimas, nors menine tragiškų konfliktų įtaiga jų lietuviškieji tekstai prilygo scenoje gyvavusiam „Ričardui II“. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus užsakytas vertimas buvo ne kartą repetuotas, bet spektakliu netapo. Aktoriaus Stasio Petronaičio Kauno dramos teatre planuotas kitas garsiojo anglo veikalas – „Timonas Atėnietis“ – scenoje taip pat nebuvo realizuotas.

Netikėta mirtis nutraukė daugelį talentingo vertėjo A. Danieliaus kūrybinių darbų. Oskaro Koršunovo teatrui buvo pradėta versti V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, liko nebaigtas ilgai puoselėtas Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ vertimas. Tebelaukė sugrįžimai prie V. Šekspyro „Troilo ir Kresidos“ bei sonetų…