30-asis Marinos žiedelis

MARIUS PLEČKAITIS

Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2011. 312 p.

Visi geri dalykai turi pabaigą. Visos geros pornuškės baigiasi ideologijomis. Panašiai buvo ir su „Trisdešimtąja Marinos meile“. Mielai būčiau skaitęs pornoromaną tokį, koks buvo pirmoje knygos dalyje: be nereikalingų apmąstymų ir pseudodorovės apraiškų. Visgi antroje pusėje Sorokinas sumano papokštauti ir paleidžia aukšto lygio tarybinę propagandą: apie kvapą gniaužiančius fabrikus, galingus presus ir kilniadvasiškai vykdomas normas…

Greičiausiai Sorokinas juokėsi iš pačių ideologinių produktų esmės, kad ir kokie jie būtų: kapitalistiniai ar kairieji, juodadarbiški ar pseudodvasingi.

Iš 4–5 naujų knygų „Trisdešimtąją Marinos meilę“ pasilikau skaityti paskiausią. Gal dėl to, kad nesužavėjo nei „Ledas“, nei „Opričniko diena“. Vis dėlto daugumai naujienų Sorokinas nušluostė nosį, va taip!

Galbūt šį kartą rusas neužkliuvo dėl to, kad neprikūrė painių fantastinių scenarijų, nežaidė su laiku ir tikrove-netikrove. Nuo pat pradžių buvo mestas jaukus erotinio-pornografinio stiliaus skaitalas, kuris, gink dieve, nebūtinai privalo būti lėkštas ar vienpusis!

Esame perkelti į afroditiškosios Marinos kūną, (į) kurį tiesiog imk ir… Lengvas, kūdikio ritmu kvėpuojantis stilius ir visai nekūdikiški kraujomaišos aprašinėjimai kuria tikrų tikriausią namudinę pornografiją, apie kurią Gombrowiczius galėjo tik pasvajoti…

Bemaž per visą knygą klejojantis klausimas, kas bus Marinos trisdešimtoji (-asis), neduoda ramybės net atsigulus į lovą. Ir tai ne Georges’o Bataille’o šlapi sapnai vidury dienos su knyga rankose, tai Sorokino sumanus interliudas, nutaikytas į sielas tų, kurie dar nėra apsisprendę, kurie dar nėra nei in, nei jang, nei Ahūra, nei Angra.

Ne be reikalo Sorokinas kartais pavadina save psicho-seksoterapeutu. Jis kaip katalizatorius atskleidžia vienokius ar kitokius giluminius jausmus. Net jei Freudą seniai užmiršom ir palaidojom skatinami neohumanizmo psichoterapijos flagmanų, Vladimiro tekstai griebia už esmės, grįžta prie tikrumo, prie kiaušų, proletariato ir juodosios rinkos. Kai pagalvoji, nieko ir negali būti tikresnio nei purvas, seksas ir suokalbiai.

Specialiai nieko necituosiu. Knygyne išdykauti negalėsit, o jei įsigysit, tai ir rimčiau įsiskaitysit, ne vien kaip 2+2 pornoromaną…

Išrašau knygą tiems, kurie paniškai bijo romanų ir iš karto nudelbia žvilgsnį, išvydę, kad knyga – trijų šimtų puslapių. Pažadu, kad bent iki tol, kol Marina taps fabriko staklininke, skaityti bus įdomu. Ir drėgna. Iki.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.