Kaip ankstyvas ruduo

Apie Kuratorių – Skirmantą Valiulį

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

Tai buvo mano gimimo diena – keisčiausia gimimo diena iš visų, kurias tik esu patyrusi.
2011 metų sausio 30 dieną Antakalnio kapinėse mečiau smėlio grumstą į Skirmanto Valiulio kapo duobę. Žinau, kad taip elgtis leista tik artimiausiems.

O aš kas?

Tik anų laikų studentė, tik žmogus iš Skirmanto Valiulio kadaise kuruoto kurso.

Skaitydama nekrologus susivokiau: mes, įstoję studijuoti žurnalistikos 1975 metais, tapome jo pirmuoju kuruotu kursu – dėstė tik antrus metus. Dabar suprantu: buvo dėstytojas naujokas, bet ar mums, jauniems, tai rūpėjo?

Tiesą sakant, man niekada nerūpėjo nei mano mokytojai, nei dėstytojai, visada jaučiausi kate, kuri vaikšto viena, pati sau, bet… Ilgainiui suvokiu: nejaučiu jokios meilės, šilumos, eidama palei savo mokyklą, o kai einu palei universitetą – tai dar ir kaip šilta.

Jei dalia gyventi man dar dešimtį metų, pamilsiu ir mokyklą. Galbūt.

O dabar noriu priminti savo Kuratorių – be jokios progos. Nebent viena vienintele proga – sapnuojasi. Tebegloboja.

Buvo greitas ir keistas. Žinojome, kad neturi mokslo laipsnio, gal niekada ir neturės – juk ne komunistų partijos narys. Kad niekada nebuvo ir nebus užsienyje. Kad…

Ką jis man dėstė?

Beveik nieko. Būta daugybės specializacijų ir profilizacijų; ten, kur dėstė dailės, kino, teatro istorijas, veržėsi kiti ir kitos.

Nesistumdžiau ir nelindau. Ne tik jaučiau, bet ir žinojau, kad savuose knygomis ir vinilo plokštelėmis perkimštuose namuose jau – savaime – esu nemenkai gavusi.

Knygiai!

Visada buvome knygiai – Skirmantas Valiulis ir mano tėvai. Mokiausi jau penktame kurse, kai drįsau su Kuratoriumi šį bei tą išmainyti, pasidalinti – o juk tėvai su juo senas knygas džiugiai mainė, ne aš.

Skirmantas Valiulis buvo vėjas. Laužė, vartė, keitė mūsų, drovių ir užspaustų, mąstymą. Kiek mes pamatėme filmų jo dėka, kokių filmų! Neva draustų, neva slaptų, bet ne tik… Nebuvo tokios peržiūros, viešos ar slaptesnės, į kurią neįleistų mūsų – Skirmanto Valiulio studentų. O juk tuos filmus reikėjo ir aptarti… Ne pažymiui. Ne įskaitai. Ne egzaminui.

Kalbėjomės.

Na taip. Tie kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, tos talkos, į kurias išveždavo nelyginant baudžiauninkus mus, studentus. Kodėl Skirmanto Valiulio mirties dieną birte pabiro mano bendrakursių laiškai, minėdami tik tuos ūkius, tik prievolę, tik rudenis?

Nes rudenys buvo nuostabūs. Ir Kuratorius laukuose buvo nuostabus – kaip ankstyvas ruduo.

Intelektualas Skirmantas Valiulis – ar bulvių, ar runkelių lauke, ar Pikeliškėse palei Vilnių, ar Montaičiuose Šiaurės Lietuvoje – kalbėjo vis apie tą patį: apie filmus, knygas. Uoliai, žiauriai, drąsiai aiškino mūsų, jauniklių, sapnus – o juk ne sapnus aiškino, gal tik bandė nuspėti lemtį, gal tik jautė pareigą perspėti.

Skirmantui Valiuliui galėjai ne tik išsipasakoti – galėjai rodyti savo rašliavas ar rašinius. Bent jau manuosius jaunystės kūrinius jis tikrai atidžiai perskaitė. Anaiptol ne žurnalistiką, o pasakas. Jis tikrai buvo Kuratorius – nemoku net apsakyti, kaip per tuos penkerius studijų metus jutau jo tykią globą.

Kraupi mano biografija. Kraupiausia… Gimti Kaune, baigti žurnalistiką – koks siaubas!

Apie Kauną gal kitą kartą, bet žurnalistika…

Tų keistų studijų nė už ką neišsižadėsiu. Mano kūrybinį diplominį lydėjo ir laimino dailėtyrininkė Kimbartaitė, žurnalistikos istoriją kuo smagiausiai dėstė Makauskas. Tai matote – rašau tik pavardes žmonių, nuėjusių Anapilin, nė už ką dabar neprisiminsiu vardų. Prisimenu tik jų begalinį norą, gal net geismą, kad mes, studentai, nebūtume beraščiai, kad bent šį tą apie pasaulio kultūrą nusimanytume.

Ne jie – ne mūsų dėstytojai – kalti, kad mes, žurnalistai, esame tiek daug pardavę ir išdavę.

Ir dabar kaip tėvą galiu apsikabinti Bronių Raguotį, kuo nuoširdžiausiai atgailaudama: nebuvau atidi Jūsų paskaitose, tik paskiau tos spaudos istorijos pati sau mokiausi; tebesimokau, juk žinote… Apkabinu ir Laimoną Tapiną, leidusį per egzaminus mąstyti, samprotauti, net ir klejoti.

Kryptys, rodyklės, gairės, nuorodos – štai kiek pabėriau žodžių, bandydama prisiminti savo studijas. Jas gavome. Jaučiausi tartum vaikystėje, Kaune, Žaliakalnyje, kai žaidėme strėles. Vienas žmogus jas kreida brėžia, o kiti eina paskui. Bet eiti privalai pats.

Skirmanto Valiulio brėžtos strėlės visada liks manyje.

Tik viena man keista, beprotiškai keista, negaliu suvokti ir niekada nesuvoksiu. Kodėl toks intelektualus žmogus, toks knygius, toks eruditas šitiek savo gyvenimo valandų paaukojo televizijai?

Gal net ne mano suvokimas svarbus. Svarbesnis: ar susivokia ekrane mirguliavę ir tebemirguliuojantys žmonės, kokia didybė apie jų menkybę rašė?

Taip, tai buvo keisčiausias gimtadienis. Ne tik žvilgterėjau į Kuratoriaus kapo duobę, dar ir keliavau.

Kai traukiniu dundėjome pro Naująją Vilnią, leidome sau menką prabangą: išgėrėme po mažą taurelę už kuo tikriausią naujavilnietį – už Skirmantą Valiulį iš Jurginų gatvės.

Paskutinį kartą, kai bendravau su Kuratoriumi, kalbėjomės ne apie filmus ar knygas.

Apie traukinius.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.