Žengiant į brandos amžių

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Jean-Paul Sartre. Brandos amžius. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Jūratė Karazijaitė. V.: Vaga, 2011. 392 p.

Jeanas-Paulis Sartre’as daugeliui skaitytojų, mąstytojų ir maištininkų geriausiai pažįstamas iš „Šleikštulio“, savojo egzistencializmo manifesto. Antagonistinės kritikos nestokojantis kūrinys, kaip ir jo autorius, darė didelę įtaką XX amžiaus bytnikų judėjimui, tuo metu subrendusiam suprasti gyvenimo neviltį ir beprasmybę.

Atrodo, kad, praėjus keleriems metams po „Šleikštulio“ įsigalėjimo maištaujančioje sąmonėje ir iškilus tvirtai, nesugriaunamai „Sienai“, Sartre’as pradėjo projektuoti kelionę į „Brandos amžių“.

Trilogija „Laisvės keliai“ prasideda būtent „Brandos amžiumi“, kuriame absoliučios laisvės teorija, universalių vertybių refleksija, individualios moralės kūrimas perteikiama intelektualios muilo operos fabula.

Daugiasluoksnis siužetas ir kontrastingi veikėjų charakteriai leidžia autoriui žvelgti į pasakojimo eigą iš įvairių perspektyvų, kurti konfliktus, juos spręsti ir galiausiai pakurstyti vieną kitą dvejonę (kiek truks baisus ir kankinantis nemigos laikotarpis, priklauso nuo skaitančiojo fizinio ištvermingumo).

Knygos herojus Matjė yra nevedęs filosofijos dėstytojas (kaip, beje, ir pats autorius), kurio didžiausia siekiamybė – Laisvė. Laisvė veikti nepriklausomai nuo įvaizdžio, kurį jis susikuria aplinkinių sąmonėje, Laisvė sutikti ar atsisakyti, vesti ar pamesti, Laisvė krėsti kvailystes ar elgtis pavydėtinai išmintingai.

Gyvenimo prasmingumas ir beprasmybė, žydinti jaunystė ir šalimais tykanti rezignacija priverčia pasinerti į kontempliaciją, iš naujo apmąstyti savąsias dogmas, atsikratyti kankinančių abejonių. Ir galiausiai: „Jis buvo vienas vidury klaikiausios tylos, laisvas ir vienišas, be pagarbos ir be pasiteisinimo, pasmerktas apsispręsti visiems laikams be galimybės pasiskųsti, pasmerktas visiems laikams likti laisvas“ (p. 312–313).

Tad kas toji laisvė – siekiamybė ar prakeiksmas? Pasirinkimas būti pasmerktam, suvokiant visa ko laikinumą, o gal, priešingai, tvirtas amžinybės teigimas?

Svarbi ir atsakomybės neišvengiamybė. Atsakomybės tiek sau, tiek kitiems. Pasirinkimo rizika, pamažu plėšianti ploną apsauginio burbulo sienelę.

Matjė, nors ir laisvas, nuo žinojimo ir pilnatvės yra skiriamas plonyčių ribinių linijų, tai priartėjančių, tai vėl nutolstančių. Linijų, nubrėžtų egzistencinio nerimo, o gal veikiau egzistencinės nevilties.

Neplanuotas mylimosios, kurios, kaip pats suvokia, jau nebemyli, nėštumas priverčia apmąstyti mėgstamą kunigų ir feminisčių ginčų temą – abortą. Tik kai nesi nei kunigas, nei feministė, neturi jokios masėms pritraukti sukurtos pozos, belieka abejoti morale, jos visuotinumu ir stojiškai kovoti už individualizmą po kolektyvizmo dvasios spinduliais svilinančia saule.

Įdomu stebėti ir nuolatos kovojančio Matjė draugo Danielio vidinį konfliktą. Netolerancijos savo homoseksualumui išprovokuotas polinkis į mazochizmą priverčia plačiai atmerktomis akimis ir visa atspindinčia sąmone išgyventi savęs atmetimo dramą.

Veikėjų gyvenimai ir išgyvenimai – sukrečianti patirtis besivadovaujančiam nuostata „reikia būti tokiam kaip visi“ ar tiesiog konservatyvių pažiūrų skaitytojui.

Nors istorijos ir politikos romane beveik nėra, visiems veikėjams, taip pat ir pačiam Matjė, priešinamas Briunė, jo draugas komunistas. Matjė jis atrodo tvirtas ir doras, paskyręs savo Laisvę dalykams, kurie turi aiškią ir apibrėžiamą vertę.

Kaip žinoma, Sartre’as karštai oponavo antisemitizmui. Veikėja, kurią būtų galima pavadinti tam tikra Laisvės įprasminimo figūra, žydaitė Sara, dar kartą sprendžia dilemą, ką reiškia būti žydu.

Ryškiomis spalvomis nutapyti veikėjų charakteriai skoningai puošia šiek tiek monotonišką siužetą. Jie, kaip ir pridera Sartre’o egzistencializmui, padeda skaitytojui įžvelgti netradicinę pagrindinio veikėjo humanizmo sampratą, ja žavėtis arba piktintis, taigi, svarbiausia, reaguoti.

Tiesa, naktinių klubų romane kiek padauginta, bet tai tik švelni, minkšta optinė ar dar kokia apgaulė, turinti pritraukti blizgučių mėgėjus.

Perskaičius paskutinę romano eilutę žiovauti nesinori, o štai Matjė žiovaudamas kartoja: „Tai tiesa, tai vis dėlto tiesa: aš įžengiau į brandos amžių.“

Komentarai / 1

  1. coffinArt.

    Dėl priešpaskutinės pastraipos:

    ,,* Brandos amžius iš dalies ir buvo parašytas Trijų muškietininkų kavinėje, kurią J.-P. Sartre’as ir Simone de Beauvoir dažnai lankydavo 1938-1942 m.” – 334 psl.

    tai sori, čia jau asmeniškumai kažkokie. Gyvenimas pavaizduotas toks, koks gyvenimas buvo. Net ir dabar toks turbūt yra.
    Bet šiaip gražiai parašyta…

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.