Vakarietiško vaisiaus ragavimas raudonojoje Kinijoje

DALIA ZABIELAITĖ

Ha Jin. Laukimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. V.: Tyto alba, 2011. 319 p.

„Kinijoje individas paprastai buvo traktuojamas kaip sraigtelis ar mažas krumpliaratis revoliucijos mašinoje. Aš norėjau būti žmogiška būtybe, turinčia savo balsą“, – taip interviu „The Paris Review“ Ha Jinas nusako emigravimo į JAV priežastį ir kodėl tapo rašančiu žmogumi. Literatūrinės kūrybos jis ėmėsi tik po to, kai, studijuodamas doktorantūroje Bostono universitete JAV, per televizorių pamatė, kas vyksta Pekino Tiananmeno aikštėje. 1989-ųjų balandį armija čia žiauriai susidorojo su žmonėmis, protestavusiais prieš vyriausybės autoritarizmą, ekonominių ir politinių reformų suvaržymą. Dar ir 2009 metais JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ragino Kiniją paviešinti sąrašus tada nužudytų žmonių, paleisti į laisvę vis dar įkalintus protestuotojus ir nustoti puldinėti dalyvavusius proteste. Į tokią to meto Kiniją, kurioje gyveno trisdešimt metų, Ha Jinas grįžti nebenorėjo.

Kaip galima spręsti iš „Laukimo“, negatyvų pėdsaką Ha Jino (g. 1956) gyvenime paliko ir komunistų su Mao Dzedongu priešakyje 1966 metais inicijuota kultūrinė revoliucija. Užuot mokiusis, Ha Jinui teko tarnauti Liaudies išlaisvinimo armijoje. Tik tada, kai į revoliucijos pabaigą 1977-aisiais buvo atidarytos mokyklos, jis galėjo įstoti į universitetą šiaurės rytų Kinijoje studijuoti anglų kalbos. Paskui amerikiečių literatūros magistrantūrą baigė kitame universitete. O 1985 metais išvyko į JAV mokytis doktorantūroje, ketindamas tapti vertėju ir grįžti į Kiniją. Bet po Tiananmeno aikštės žudynių nusprendė likti JAV su sūnumi ir žmona Lisha, kuriai ir dedikuotas „Laukimas“. „Aš nesu disidentas, kaip mane kartais vaizduoja amerikiečių spauda, esu emigrantas“, – taip save apibūdina Ha Jinas.

Amerikoje jis ir pradėjo kurti – iš pradžių poeziją, paskui apsakymus ir galiausiai romanus. Parašė ir libretą operai „The First Emperor“ (muziką sukūrė kompozitorius Tan Dunas, 2006 metais ji pastatyta Niujorko „Metropolitan Opera“). Ha Jinas rašo anglų kalba, pirmiausia orientuodamasis į JAV skaitytojus. Savo tikrąjį vardą Jin Xuefei supaprastinęs ir ėmęs pasirašinėti pseudonimu Ha Jin. Save jis linkęs vadinti kinų kilmės amerikiečių (o ne kinų) rašytoju, aiškiai suvokiančiu, kad rašyti Kinijos skaitytojams gimtąja kalba negalįs dėl cenzūros (ten „būčiau visiškai priklausomas nuo cenzūros malonės“). „Aš rašau apie tabu dalykus: Tibetą, Korėjos karą, kultūrinę revoliuciją, Tiananmeno aikštės įvykius. [...] tos knygos piktina Kinijos valdžią. Niekada netroškau, kad mano kūryba būtų politinė, bet mano veikėjai egzistuoja politikos kontekste. [...] O, kaip žinoma, Kinijos valdžia bijo pasakojimų, bylojančių tiesą ir pasakojamų iš individo taško.“

Savo antrajame romane „Laukimas“, kuris JAV pasirodė 1999 metais, Ha Jinas kaip tik ir rašo apie tai, kaip Kinijos kultūrinė revoliucija gniuždė žmonių gyvenimus. Nesileisdamas į 7–9 dešimtmečių politikos įvykių smulkų aprašinėjimą, jis vis dėlto gyvai ir įtaigiai perteikia to meto komunistinio režimo slogią atmosferą, smelkte persmelkusią personažų asmeninį gyvenimą. Šis romanas gražiai papildo šiemet lietuviškai išleistą kito kinų rašytojo, 1987-aisiais emigravusio į Prancūziją, Nobelio premijos laureato Gao Xingjiano romaną „Dvasios kalnas“ (iš kinų kalbos vertė Agnė Biliūnaitė). Pastarajame vaizduojama, kaip kultūrinė revoliucija (grasinimas būti išsiųstam į perauklėjimo darbus) pasakotoją verčia bėgti iš Pekino ir klajoti po atokius provincijos kampelius, kur dar gyvuoja senoji Kinija. Tuo tarpu „Laukime“ parodoma, kaip veikė komunistinė revoliucijos mašina. Lietuviško leidimo raudonas viršelis kaip tik ir yra tiksli nuoroda į ją.

Romane ne kartą minimas revoliucijos ideologo ir stratego Mao Dzedongo vardas. Antai Mudzio miesto karo ligoninės teatre visi sėdi „užsimaukšlinę kariškas kepuraites, su Pirmininko Mao ženkliukais ant krūtinių“ (p. 53). Pagrindinis veikėjas gydytojas karininkas Lin Kongas pareigingai dalyvauja politinėje veikloje ir skaito „paskaitas apie tris Pirmininko Mao esė“ (p. 61). Lin Kongas ir jo draugė slaugytoja Mana Vu per savo vestuves, vykstančias posėdžių salėje, vilkėdami uniformomis atiduoda pagarbą Partijai ir Pirmininkui Mao, triskart nusilenkdami ant sienos kabančiam jo portretui (p. 247).

Kultūrinės revoliucijos kontekstą romane nusako ir kita svarbi politinė istorinė detalė – keliskart čia minimi raudonieji sargybiniai. Kaip nurodoma išnašoje (lietuviško leidimo išnašos yra informatyvios ir tikslios), tai buvo jaunimo būriai, kurie siaubė šalį naikindami senosios Kinijos kultūros vertybes ir kovodami su „žalinga“ Vakarų įtaka (p. 37). „Laukime“ rašoma, kad raudonieji sargybiniai priešais miesto tarybos pastatą lauže sudegino tuziną romanų ir dramų iš ligoninės bibliotekėlės (p. 37). Be to, jie „visoje šalyje įnirtingai griovė šventyklas ir vienuolynus, o vienuoliai ir vienuolės buvo arba siunčiami namo, arba tremiami kuo toliau, kad galėtų dorai užsidirbti pragyvenimui, kaip liaudies masės“ (p. 51). „Laukime“ dar minima, kaip raudonieji sargybiniai demaskavo kelis Kinijos komunistų partijos politinius lyderius, palaikiusius kapitalizmą (p. 58). Romano gale rašant apie XX amžiaus devintąjį dešimtmetį užsimenama, kad komunistinis režimas (1976 metais mirus Mao Dzedongui) ėmė kiek laisvėti ir leisti tai, ką anksčiau draudė: prieš keletą metų Maną išprievartavęs gašlus revoliucijos karininkas Geng Jangas jau gali imtis pelningo verslo ir vadovauti (kaip kariuomenės daliniui – su griežta drausme ir tvarka) statybos bendrovei (p. 293).

Skyrelis po skyrelio pateikdamas šias ir kitas istorines detales, to meto socialinį politinį kontekstą rašytojas nusako kritiškai, išryškindamas jo slegiantį represyvumą, reguliavusį ir varžiusį veikėjų gyvenimus. Tokia socialinė politinė aplinka – slegianti ir troški – juntama per visą pasakojimą. Rašytojo gebėjimas būtent taip juntamai tą atmosferą perteikti daro „Laukimą“ vertingu kūriniu. Jį skaitydamas stebiesi, kaip buvo įmanoma gyventi tokioje aplinkoje. Ir pamatai, kuo joje virto žmogaus asmeninis gyvenimas, persmelktas labai natūralaus, kaip romane parodoma – vakarietiško, meilės ir šeimyninės laimės troškimo.

Viename interviu Ha Jinas pasakoja, kad „Laukimo“ siužetinį pagrindą sudaro meilės istorija, paimta iš realaus gyvenimo. Dar Kinijoje su žmona lankydamas jos tėvus, kurie dirbo karo ligoninėje, jis išgirdo apie gydytoją karininką, aštuoniolika metų laukusį, kol galės antrąkart susituokti, bet kai galiausiai gavo leidimą tuoktis, santuoka jam nesuteikė to, ko tikėjosi. Panašiai romane pasakojama apie gydytoją karininką Lin Kongą, dirbantį Mudzio miesto karo ligoninėje. Čia jis turėjo „geraširdžio vedusio vyro reputaciją“ (p. 28), „kasmet buvo renkamas pavyzdiniu karininku“ (p. 35), buvo inteligentiškas ir kultūringas (p. 34–35), jam „būdingas drovumas“ (p. 57), jis geraširdis (p. 141), protingas ir švelnus (p. 158), jam svarbūs ir širdies dalykai, nors vienas šiurkštus ir bebaimis karininkas sykį jį mokė, kad širdis tėra „tik mėsos gabalas“ (p. 172). Sutuoktas su nemylima Šuju, 1963 metais Lin Kongas ligoninėje sutiko „savo širdies draugę“ (p. 7) Maną, aukštą ir liekną vyriausiąją slaugytoją bei karininkę, drąsią ir modernią, kaip ir jis priklausančią Partijai (nors jie nebuvo revoliucijos fanatikai). Abu jie, karininkai, tarsi yra Naujosios Kinijos elitas, per nacionalines šventes skanaujantis rūkytos plekšnės, šonkauliukų su saldžiarūgščiu padažu ir raudonojo vyno. Šis partinis karinis elitas, apeidamas kai kurias taisykles (sutuoktinių poroje „trečias asmuo – tai jau beveik nusikaltimas“, p. 48), galėjo sau leisti vakarietiškas ar vadinamąsias „buržuazines“ svajones.

Lin Kongas jas sau leido. Nors Žasiąkiemio kaime turi žmoną Šuju ir dukterį Hua, kurias kasmet lanko, gavęs dvylika dienų atostogų. Šią žmoną jam1962-aisiais, kai dar mokėsi karo medicinos mokykloje, pagal seną paprotį parinko tėvai, kad būtų kas prižiūri namus ir senstančius tėvus. Šuju yra žmona, atitinkanti Senosios Kinijos idealus, – rišimo sužalotomis, arba lotoso, pėdomis (revoliucinėje Naujojoje Kinijoje į moterį tokiomis pėdomis net nebesidairoma), besąlygiškai paklusni vyrui ir jo šeimai. Be to, ji „neraštinga namų šeimininkė“ (p. 16), nemoka „aiškiai reikšti savo jausmų“ (p. 16), „raukšlėto veido, sudiržusiom rankom“ (p. 12), tokia, kad „už gimtojo kaimo ribų su ja pasirodyti tiesiog neįmanoma“ (p. 13). Taip parinktos žmonos Lin Kongas nemyli, nors ja ir rūpinasi. Jis nori „išsipainioti iš šios santuokos be meilės“ ir sukurti „jaukų šeimos židinį“ (p. 52). Bet ar tai įmanoma toje socialinėje politinėje aplinkoje, kokia buvo to meto komunistinėje Kinijoje?

Veikiau priešingai. Tai, ką patiria Lin Kongas ir Mana, yra slegianti, troški neįmanomybė mylėti. Lin Kongas negali vesti Manos tol, kol neišsiskyrė su Šuju. O jų skyrybų istorija yra tragikomiška. Kasmet per atostogas atvykęs į kaimą jis vis eina į teismo rūmus su prašymu išskirti, bet nesėkmingai: namie Šuju sakydavo sutinkanti skirtis, o nuvykus į teismą apsigalvodavo. Teisėjas sugėdindavo išsiskirti norintį Lin Kongą kaip nepavyzdingą revoliucijos armijos karininką. O kartą Šuju brolis Benšengas prie teismo rūmų suburia kaimiečius su kastuvais, spragilais ir kauptukais, kad šie, jei įvyktų skyrybos, sukeltų sąmyšį ir apkultų neištikimą vyrą. Mat skyrybos Kinijos kaime – retas ir beveik neįmanomas dalykas: „niekas kaime nesuprastų, jei Linas pasisakytų norįs skirtis su žmona, nes jos nemyli“ (p. 99). Taip Lin Kongas aštuoniolika metų laukia, kol jam bus leista išsiskirti – pagal karo ligoninės nuostatą, be žmonos sutikimo nutraukti santuoką karininkas galėjo tik po aštuoniolikos metų gyvenimo atskirai. Romane vaizduojama, koks kantrus, bet kartu vangus, slegiantis ir negatyvių įvykių kupinas yra Lino ir Manos laukimas sukurti „meile pagrįstą santuoką“ (p. 81). Tai yra realizuoti „išnaudotojų klasės gyvensenos“ (p. 130) idealą – taip Lino troškimas buvo apibūdintas apygardos laikraščio publikacijoje, kurią, norėdamas jį sugėdinti, užsako svainis. „Laukime“ užsimenama, kad vedybos iš meilės to meto Kinijoje nebuvo įprastas dalykas. Vedama čia buvo dėl kitko: Provincijos karinės vadovybės vicekomisaras Vei atstūmė Maną, kurią jam piršo partinė vadovybė, nes nepatiko jos rašysena, o jam reikėjo žmonos, kuri gebėtų gražiai rašyti ir talkinti kaip sekretorė.

„Laukime“ pateikiama ir daugiau autentiškų detalių, nusakančių revoliucinės Kinijos slogią socialinę politinę atmosferą. Visas romanas yra rytietiško egzotiškumo – ne tik politikos, papročių, bet ir buities, žmonių santykių – santūrus tamsokas paveikslas. Čia minima ne viena partinė taisyklė, griežtai suvaržiusi revoliucinės armijos karininkų gyvenimą. Parodoma, kaip lengvai partijos vadovai galėjo kištis į asmeninius kitų reikalus ir juos reguliuoti: Politinio skyriaus direktoriaus pavaduotojas Žan Su perspėja Liną ir Maną, kad jie negalį turėti „nenormalių“ (p. 62), t. y. lytinių, santykių, kol yra nesusituokę, nes tokie santykiai užtrauktų bėdą ir bausmę.

Be to, Lino ir Manos laukimą apkartina taisyklėmis suvaržyto jų gyvenimo įvykius lydintys gandai (kai Maną dėl nepatikusios rašysenos atstumia vicekomisaras Vei, žmonės ima plakti liežuviais, kokia ji netikėlė, kad praleido tokią retą progą ištekėti; net Lino brolio Žen Kongo, gyvenančio kaime, vaikus kaimiečiai pašiepia dėl dėdės bandymo antrąkart vesti). Vietos privatumui nepalieka ir skurdi to meto buitis (ir Lin Kongas, ir Mana gyvena atskiruose bendrabučio kambariuose su dviem kambario kaimynais ir kaimynėmis, tad ir čia negali pabūti drauge). Pasakojimą pindamas ir iš kitokių revoliucinės Kinijos miesto ir kaimo skurdžios buities detalių, rašytojas parodo, kaip žema gyvenimo kokybė lėmė žmonių tarpusavio santykius, jų jauseną ir mąstyseną – santūrią, prislopintą, kartu šiurkštoką ir manipuliatyvią.

Tokią slogią tikrovę vaizduojantis romano pasakojimas kartais tampa nuobodus. Bet skyrelis po skyrelio vis nauja situacija ir įvykis vėl pakursto intrigą. Pagrindinė laukimo tema, taip taikliai nusakyta knygos antrašte, čia plėtojama lėtai ir nuosekliai. Bet taip, kad romano veiksmas neišsivysto iki kulminacijos. O ir negali išsivystyti, nes socialinė politinė aplinka tiesiog užgniaužia veikėjų santykių bei meilės augimą ir raidą. Tai nekulminacinis romanas – ir tuo jis savitas bei įdomus. Bet vis dėlto turintis netikėtą ir kartu slogią atomazgą – kai Lin Kongas pamato, kad jo vakarietiškas troškimas sukurti meile pagrįstą santuoką virto „supuvusiu vaisiumi“ (p. 220). Tarsi valgytų supuvusį vaisių, taip jis jaučiasi tada, kai 1984 metais, gavęs leidimą skirtis, galiausiai susituokia su Mana ir su ja, godžiai pasimėgavęs seksu, bet dėl to perspėtas partinės vadovybės, susilaukia dvynių berniukų. Santuoka dabar jam rodosi „nuobodi, tokia chaotiška ir tokia varginanti“ (p. 265).

Romano pabaigoje esančiame introspekcijos epizode kalbėdamas su savo sąžine – jos svarba gražiai pabrėžiama romane, parodant, kad ne kiekvienas revoliucinės partijos narys ją turėjo, – Lin Kongas sakosi, kad „visus metus jis laukė kažko ne to“ (p. 304). Jis priekaištauja sau, kad leidosi „varinėjamas į visas puses kitų nuomonių“, kad pasidavė „iliuzijoms, oficialioms taisyklėms“, neleidusioms turėti tos, kurią myli (p. 304). O ir Mana per tuos laukimo metus – iš pradžių aistringa, paskui irzli – suserga to meto Kinijos ligoninės lygiui nepagydoma širdies liga (Lin Kongas suvokia, kad laukimas palaužė jos „švelnią prigimtį, sugriovė lūkesčius, paėdė sveikatą, užnuodijo širdį ir ją sužlugdė“ (p. 305). Tai „sumautas gyvenimas“, kaip jis kalba pirmajai žmonai Šuju ir dukrai Hua, kurias, pasirūpinęs perkelti iš kaimo į miestą, lanko artėjant Pavasario šventei. Jų bendrabučio kambaryje sėdėdamas ant plytinės lovos, apsvaigęs nuo kviečių degtinės, pirmąkart į Šuju kreipiasi švelniais žodžiais, prašydamas, kai Mana mirs, laukti jo grįžtant.

Romane yra ir daugiau melodraminių elementų, bet jie saikingi ir ne visai banalūs, prasmingai įkomponuoti į paprastą ir aiškų realistinį siužetą. Tokį, kurio didžiuma minčių – kaip ant delno, atvirai išreikštos trečiojo asmens pasakotojo ir pačių personažų. Todėl „Laukimas“ skaitomas lengvai, yra nesudėtingas, bet ne lėkštas. Struktūra ir pasakojimo maniera tai vakarietiškas romanas. Gal tik minimalistiniai gamtovaizdžio štrichai mena rytietišką estetiką (labiau rytietiškas yra jau minėtas Gao Xingjiano „Dvasios kalnas“). „Laukime“ dominuoja vakarietiškas požiūris į vaizduojamą tikrovę – objektyvus, racionalus, deskriptyvus. Kaip sako pats Ha Jinas, jį kaip rašytoją formavo amerikiečių literatūra ir ypač XIX amžiaus rusų klasikai (Nikolajus Gogolis, Antonas Čechovas, Levas Tolstojus), iš kurių jis nesiliauja mokytis romano meno.

Kadangi Ha Jinas, kaip minėta, pradėjo kurti tik apsigyvenęs JAV ir anglų kalba, suprantama, kodėl į lietuvių kalbą „Laukimas“ verstas iš šios kalbos. Onos Daukšienės vertimas gerai perteikia elegantišką ir subtilų, kartu rupoką, paprastą ir aiškų rašytojo stilių, lėtą ir ramų pasakojimo toną, vietomis nuspalvintą atsargia ironija. Skaitydamas vertimą junti ir tai, kad romanas parašytas tarsi grumiantis su kalba, kuri rašytojui nėra gimtoji, atidžiai ir kruopščiai renkant žodžius, kurių čia, regis, nėra nereikalingų. Tik kažkodėl lietuviškame leidime pagrindinio veikėjo vardo vardininkas kartais rašomas kaip Lin Kongas (p. 7, 223), o kartais kaip Linas Kongas (tame pačiame p. 223).

Amerikoje 1999 metais apdovanotas „National Book Award“ ir 2000-aisiais „PEN / Faulkner Award for Fiction“, „Laukimas“ yra gera ir rimta galimybė pažinti nepažįstamą Kiniją. Romane pavaizduota komunistinė kultūrinės revoliucijos Kinija regisi kaip tamsus ir ryškus kontrastas vakarietiškam gyvenimo būdui ir pamatinėms vakarietiškoms vertybėms (asmens apsisprendimo laisvė, santuoka iš meilės ir kt.). Lietuvių skaitytojus, dar menančius komunizmo laikus, toks negyvenimo raudonojoje Kinijoje paveikslas gal nelabai stebins. Nors stebinti gali ypač slogia represyvia atmosfera, taip gyvai perteikta romane. Bet jis buvo rašomas, kaip minėta, pirmiausia orientuojantis į Amerikos skaitytojus. Galima numanyti, kokį kontrastą mato jie, savąjį gyvenimo būdą lygindami su tuo, kas pavaizduota „Laukime“.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“