NAJWAN DARWISH. Eilės
Najwanas Darwishas (g. 1978) – Palestinos poetas, kritikas ir redaktorius. Jis gyvena Jeruzalėje ir aktyviai dalyvauja Palestinos kultūriniame gyvenime. 2009 m. festivalio „Beirut 39“ buvo paskelbtas vienu iš geriausių arabų poetų iki 40 metų. Jo eilės išverstos į daug kalbų ir plačiai publikuotos svetur. Jis taip pat rašo apie palestiniečių meną ir yra prisidėjęs prie kelių šiuolaikinių meno žurnalų ir platformų, tokių kaip „Ibraaz.com“ (publikacijų apie Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos regioną forumas). Jis redaguoja žurnalą „Min wa Ila“, kuris spausdina arabų rašytojų ir menininkų darbus. Pirmoji N. Darwisho poezijos knyga „Jis beldėsi į paskutines duris“ buvo išleista 2000 m. Kritikas Bashiras Abu-Mannehas yra parašęs: „N. Darwisho poezija yra kitokia: atrodo, ji sugebėjo atsisakyti netikros dichotomijos tarp poezijos ir socialinės bei politinės tikrovės. Pirmiausia man įspūdį padarė šio poeto gebėjimas nenuskriausti nei poezijos (vaizdo, kondensuotos formos), nei jį supančios tikrovės. Tai svarbus iššūkis: kaip tarpininkauti tarp dviejų stiprių formų, nė vienos nesugriaunant. Ką šios eilės išreiškia (per jų aiškumą ir moralinį sąžiningumą), yra poetinis balsas – protingas, kritiškas ir aiškus, norintis žvelgti į realybės veidą poetiškai.“
Naktinių košmarų autobusas
Aš mačiau juos kišant mano tetas į plastikinius maišus.
Jų karštas kraujas susirinko maišų kampuose
(Bet aš neturiu tetų).
Aš žinojau, kad jie nužudė Natašą, mano trejų metų dukrą
(Bet aš neturiu dukters).
Man pasakė, kad jie išprievartavo mano žmoną, paskui nutempė jos kūną žemyn laiptais
ir paliko jį gulėti gatvėje
(Bet aš nesu vedęs).
Tai, be abejonės, mano akiniai, kurie buvo sutraiškyti po jų batais
(Bet aš nenešioju akinių).
Aš miegojau savo tėvų namuose, sapnuodamas, kad vykstu į jos namus.
Pabudęs pamačiau
Savo brolius,
Karančius
Nuo Prisikėlimo bažnyčios stogo.
Užjausdamas Dievas pasakė: tai mano kančia.
Aš sukaupiau karančių vyrų išdidumą ir pasakiau: mano nuomone, tai mūsų.
Skausmas šviečia ir tampa brangesnis man už mano košmarus.
Aš nebėgsiu į Šiaurę,
O Viešpatie,
Neskaičiuok manęs tarp prieglobsčio ieškančiųjų.
Šį nebaigtą reikalą mes pratęsim vėliau.
Dabar man reikia miegoti.
Negaliu pavėluoti į košmarų autobusą į Sabrą ir Šatilą*.
.
Kitų sapnai
Azijiečių virėjai kepa saulę, pagardindami ją vynu,
ir tu bariesi sapnuose, kurie nesibaigia netgi
tau pabudus popiet.
Aš maniau, tu stipresnis; kad tau nereikia
kažkam įdurti ar kažkam suduoti, ar sprukti nuo kažko…
Tai kitų sapnai, kuriuos tu nešiesi savyje.
Sapnai silpnavalių, prisispaudusių prie savo pagalvių,
jiems bemiegant beveidžiuose viešbučiuose, padavėjų sapnai
ir nusivylusių barmenių…
Tai kitų sapnai
tavo buvo pavogti.
.
Kaip šie medžiai
Medžiai, palinkę svyravime be kritimo
todėl, kad čia žemė nepriima kritusių medžių,
nei žemė, nei žmogus, nei kas;
vis dėlto, kadangi jie nebepakentė savo šaknų puvimo
ir kadangi jie pasirinko augti vėjuje,
jie moka už tai amžinai krisdami.
Taigi, kai tu susvyruoji ir netenki pusiausvyros eidamas šaligatviu,
aš maldauju tavęs neparkristi,
nes tu irgi krisi per amžius.
Eik pirmyn ir įsivaizduok medžius, linguojančius sykiu,
ir orą, skatinantį tavo kritimą,
tu, gyvenęs kaip šie medžiai, be žemės, be šaknų.
.
Sulamita
Aš būčiau norėjęs gulėti, tykodamas Sulamitos,
atsinešęs pakalnučių ir kalvų narcizų
ir visų tų gėlių, kurių vardų aš nežinau…
Nepaisydamas savo motinos sūnų perspėjimų
ar Ziono dukterų kaltinimų. Bet lėktuvai pasirodė iš
Šventojo Rašto
šeimai paplūdimyje sunaikinti…
Kur tu guli pusiaudienį? Kurioje nausėdijoje
tu miegi, Sulamitos žudike?
.
Maryam
Šiom dienom mano mama yra įnikusi į skaitymą apie Jėzų. Šalia jos lovos matau krūvas knygų (dažnai jas pasiima iš mano paties lentynų): romanai, „pasidaryk pats“ vadovai, knygos apie sektas, polemizuojantys autoriai. Kartais, kai praeinu pro jos kambarį, ji pašaukia mane, kad išspręsčiau jų disputą (neseniai pagelbėjau stačiatikių istorikui vardu Kamalis Salibi po to, kai katalikiškas akmuo buvo praskėlęs jam kaktą!). Kokia ji rimta savo tyrinėjime apie Jėzų, ši moteris, kurią aš visados nuvyliau:
Nebuvau nukankintas per pirmąją intifadą** nei per antrąją, netgi ne trečiosios metu.
Tarp mūsų šnekant, nebūsiu kankiniu per jokią ateinančią intifadą
Nė nemirsiu, susprogdintas nerimo bombos!
…………………….
Ji skaito, ir jos stačiatikiška vaizduotė nukryžiuoja mane kiekviename puslapyje,
Kol viskas, ką aš darau, tai aprūpinu ją knygomis ir vinimis!
Valkata
Valkata miega, prislėgtas šventimo
su prostitutėmis auksiniais dantimis ir jūreivio rankomis. Karibų turgūs; skalbiniai, iškabinti
moterų iš lūšnynų prie uosto.
Kai jis miega, jis norėtų miegoti ištisus metus. Jis norėtų pabusti kitų metų gruodį
žemėje su mažiau rūpesčių, kur nužudytieji būtų
labiau patenkinti savo žudikais.
Fabrikacijos
Visa ši istorija yra sufabrikuota. Niekada nepatikėjau versija, teigiančia, kad tave nužudė, kad tavo kraujas liejosi visą kelią iki Viduržemio jūros ir kad jūra išgėrė tave. Esu tikras, kad visa istorija yra sufabrikuota: Meriam Keršenbaum ir Šlomas Ganoras kas vakarą 19:30. Al-Hurra – „laisvasis“ [palydovinis kanalas], al-Arabiyya – „arabiškasis“ ir al- Jazeera – „pusiasalis“. Numetus skliaustus ir kabutes: „Laisvasis arabų pusiasalis“. Meriam Keršenbaum ir Šlomas Ganoras. Neabejoju, kad jie irgi buvo sufabrikuoti. Sąskaitos, kurias nežinia kas padeda į mano pašto dėžutę. Mano šeimos pavardė trejais skirtingais rašmenimis. Tai irgi yra sufabrikuota. Moteris, kuri mane myli per elektroninius laiškus.
Haifa irgi yra sufabrikuota. Dėl to aš nenusileidžiu į gatvę ir pasitenkinu tuo, kad žiūriu į jūrą įstrižu kampu pro langą. Niekas nepasirūpino mūsų draugyste. Niekas nepasivargino jos sufabrikuoti; todėl ji išliko tikra. (O! Pamiršau, viskas, kas tikra, yra sufabrikuota.) Dėl tos priežasties aš su džiaugsmu dalinausi su tavim araku, obuoliais, riešutais ir kitais dalykais. Niekas manęs nespaudžia. Štai todėl aš nesiplėšau, kai matau mūsų pavogtą šalį. Vagystė buvo sufabrikuota, kontrolės punktai sufabrikuoti ir kareiviai – vaikigalių būrys, kurie iki šiol šlapinasi į lovą. Pagyvenusios stačiatikių moterys, pereinančios kontrolės punktą šį rytą Betliejuje, taip pat yra sufabrikuotos. „Jėzau Marija“ sakoma sufabrikuotai. Didysis penktadienis yra sufabrikuotas. Bizantiškosios melodijos Maronitų bažnyčioje Nazarete yra sufabrikuotos. Mano priešai yra sufabrikuoti, ir mano giminės yra fabrikacijos įkūnijimas. Pragaras yra sufabrikuotas, ir rojus sufabrikuotas su netgi didesne išmone, iš didesnės blogybės. (Velnias! Ar Farouz*** balsas irgi sufabrikuotas?)
Jokie košmarai manęs nepersekioja, košmarai yra sufabrikuoti. Manęs nekankina joks biologinio laikrodžio sutrikimas. Nejaučiu priešiškumo saulei, nė nesikankinu per savo paveldėtą būdą. Visos šios etiketės yra fabrikacijos. Aš taip pat esu fabrikacija. Ne dėl to, kas esu, bet todėl, kad visi įvardžiai – fabrikacijos.
Aš nejaučiu neapykantos bendradarbiaujantiems; matai, kaip aš klausausi jų naujienų komentatorių kvailysčių, neapsivemdamas? Aš nebijau žadintuvų nei netgi ŽIV, nei atominių ginklų. Nesu kankinamas durų skambučio ir skambančio telefono fobijos. Pasaulis nepasibaigs rytoj. Visos šios naujienos yra fabrikacijos.
Aš pavargau nuo XXI amžiaus romantizmo: romantiškumas, sumaišytas su visų klasių vartotojų šūdu. Jei nori gyventi, turi būti su juo sumaišytas. Ši teorija – dar viena fabrikacija.
Džiaukitės ir būkite linksmi! Dėžės, prikimštos pralaimėjimo, sutalpintos po jūsų senelių lovomis – fabrikacijos. O jūs apraudat savo šalies netektį visus šiuos metus. Žmogau! (Dievaži! Kalbant klasikiniu stiliumi.) Netektis yra fabrikacija. Didelis melas, kurio autorystė priklauso jūsų būties vagims. Meriam Keršenbaum, Šlomas Ganoras. Al-Arabiyya, al-Hurra, al-Jazeera ir tas nesveikuolis, kuris laiko nuotolinio valdymo pultą. Tarakonai ir bendradarbiautojai yra malonios būtybės. Atkreipk dėmesį į šito švelnumą, o koks saldus to kito veido bjaurumas. Mūsų stereotipinės idėjos apie jų žemumą – fabrikacijos.
Tarsi raminamųjų paveiktų vyrų būrys sėdi gyvenamajame, klausydamiesi „Izraelio balso“. Garbių moterų būrys gamina tabuli**** ir mąsto apie ateitį, ateisiančią po mūsų viešojo orumo palaidojimo. Nesijaudink, visi jie yra fabrikacijos. Mes negalim gerbti tų kelių medžių priešais mūsų namus, o kalnus palikti tiems, kurie pastatė tinklus mūsų snauduliuose.
1948 m. balandžio 22 d. Haifa krito. Data sufabrikuota.
1917 m. gruodžio 8 d. keli ponai nešė baltą vėliavą ir buvo nufotografuoti, atiduodami Jeruzalę. Taip išties įvyko, tačiau nuotrauka – sufabrikuota. Galima bet kada surinkti kelis ponus ir paprašyti jų nešti baltą vėliavą, žygiuojant link Jafos vartų tam, kad būtų nufotografuoti.
Laikas 11:30 2010 m. balandžio 1 d. Visi nuėjo gulti ir pabudo, bet aš vis dar budžiu. Pagalvės yra sufabrikuotos. Už dviejų savaičių vykstu į Beirutą. Viza yra neįmanomai sufabrikuota kliūtis. O Libano Švenčiausioji Mergele, melski už mus (nors mes žinome, kad tavo malda yra dar viena fabrikacija).
Netrukus aš eisiu gulti, tuo metu, kai mano pakvaišusi draugė įsės į autobusą ir atvyks iš Nazareto. Žodžiai hebrajų kalba zuja aplink ją kaip musės, nes ji mano, kad priešo kalba yra lavonas, taigi aš jai sakau: tai sufabrikuota ideologija, priešo kalba yra belytis robotas. Ji prapliumpa juoktis savo pakvaišusiu, sufabrikuotu juoku. Mes sprogstam iš juoko. O dieve, mes nemirsim. Mes bėgam amžinybėje, mūsų šliurės šlepena šalia. Amžinybė yra sufabrikuota. Viskas, kas vyko prieš tai, buvo fabrikacija. Viskas, kas ateis, irgi yra fabrikacija. Ir kiekviena būtybė tiesia rankas kaip medis šiame sufabrikuotame eilėraštyje.
Iš anglų kalbos vertė Julija Gulbinovič
___
* Čia turimos omenyje Sabros ir Šatilos palestiniečių stovyklų Libane skerdynės 1982 m.
** Pirmoji intifada – 1987–1993 m. palestiniečių sukilimas.
*** Legendinė arabų dainininkė.
**** Libanietiškas kvietinių kruopų užkandis.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Gera skaityti tikrą gaivią poeziją