Gyvenantys žmonės

MIKALOJUS VILUTIS

Aldona Liobytė, rašytoja, Dievo apdovanota mokėjimu suburti aplink save gražius žmones, mano teta Aldutė, mano antroji mama, o gal ir pirmoji, nes pagimdė ne kūną mano, bet dūšią mano. Nesakau, kad gimdymas buvo labai kokybiškas, kad žmonija turėtų būti dėkinga jai už tokią dūšią, tik faktą konstatuoju.

Aldonos Liobytės namuose rinkdavosi poetai, aktoriai, muzikai. Šviesiausi Lietuvos žmonės. Jie susėsdavo aplink ovalų stalą, kalbėdavo ir girdėdavo kitus kalbant, ginčydavosi, bet nesiriedavo, šaipydavosi vieni iš kitų, bet neužgauliodavo. Žmonės, kurie kūrė tautos sąmonę. Buvau šalia jų, visomis prasmėmis per mažas, kad galėčiau suvokti jų kalbą. Bet noriu tikėti, kad dalelė šviesos, kurią tie žmonės skleidė, liko manyje visam gyvenimui. Ten susipažinau su Vincu Kisarausku, Rimtautu Gibavičium, Petru Repšiu. Su talentingu menininku Zenonu Liekiu. Nežinau, kur jis dabar. Sako, Telšiuose gyvena. Jeigu dar gyvas. Jis turėjo velniškai stiprias rankas, vieną koją trumpesnę ir meilužę Ivanovą, Dailės instituto pozuotoją. Pasikvietė Ivanova kartą mus – Zenoną Liekį, vitražistą K. (jis senokai miręs) ir mane – į svečius. Gyveno jinai grėsmingoje Dzūkų gatvėje, kur pašaliniam ir dieną buvo pavojinga užklysti. Garsi ir žiauri buvo Dzūkų gatvės gauja. Į tą gatvę mus ir pasikvietė Ivanova. Gėrėm ir pasigėrėm. Tada Ivanova sako: eikit namo, o Zenonas tegul pasilieka, todėl, kad jo viena koja trumpesnė, jam sunku eiti, ir širdis man neleidžia išvaryti jį į gatvę. Taip jinai kalbėjo. Buvo po vidurnakčio. Išėjom į tamsią naktį ir tuoj pat mus apsupo Dzūkų gatvės gauja. Išbalau ir sudrebėjau iš baimės. O vitražistas K. pradėjo vemti. Taip triukšmingai, kad turbūt net Vilniaus geležinkelio stotyje girdėjosi. Gauja susižvalgė, numojo ranka ir paliko mus ramybėje. Įvairiais keliais ateina palaiminga ramybė. Pasakoju šią pamokančią istoriją tam, kad atkreipčiau dėmesį į skirtumą tarp mūsų ir žmonių, sėdėjusių aplink ovalų Aldonos Liobytės stalą. Mes buvom kiti žmonės – homo sovieticus. Tokia buvo tarybinė bohema. Aldonos Liobytės namuose buvo kitas pasaulis. O žmonės tai gal ir tie patys. Prigimtys, kokias Dievas davė. Tos pačios, tik kitokias laikmečio formas įgavusios. Pritariu Aristotelio teiginiui, kad tobulas dalykas yra tas, kuris atitinka savo prigimtį. Žmonės yra kelių prigimties lemtų rūšių. Jiems ir dera elgtis kaip savo rūšies atstovams. Tie, kurie elgiasi gerai, bet prieš savo prigimtį, meluoja. Išmokę būti geri. Nemalonu būti šalia jų. Kurie elgiasi taip, kaip prigimtis liepia, yra mėgstami ir jiems atleidžiamas ir blogas elgesys, nes jis tikras, nemeluotas. Negalima pykti ant katės, kad ji peles gaudo ir kankina. Taip jinai sutverta. Jos tokios Dievui reikėjo, kitaip būtų sutvėręs ją kitokią. Grafiką Telesforą Kulakauską Dievas taip pat būtų sutvėręs kitokį, jeigu jam būtų reikėję kitokio Kulakausko. Jis lankydavosi pas mano tetą Aldoną Liobytę. Storas buvo ir plikas. Siaurėjantis į viršų. Kai įeidavo iš gatvės į apytamsį prieškambarį, man atrodydavo, kad jis šviečia. Kaip šventasis. Jis buvo baltas. Oda jo šviesi buvo. Gal dėl to atrodė, kad jis šviečia. Bet dabar aš manau, kad jis nešvietė, bet spinduliavo gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę. Hedonistas praktikas. Laižė gyvenimą kaip saldainį. Matyt, atidžiai perskaitė Ekleziastą. Nekankino savęs. Valgė, gėrė ką norėjo ir kiek norėjo, voliojosi lovoj iki išnaktų. Žmona Kazytė sakydavo: nustok voliotis, kelkis pagaliau. Durne, aš nesivolioju, aš kuriu, atsakydavo Kulakauskas. Ir iš tikrųjų sukūrė puikių paveikslų. Sėdėdavo jis prie ovalaus stalo Aldonos Liobytės namuose, pasakodavo įdomias istorijas ir keikdavosi. Sąmojingesnio žmogaus neteko sutikti. Keiksmažodžiai, laiku ir vietoj, įsiliedavo į kalbą kaip prieskoniai, paskaninantys patiekalą. Niekas nepyko, tik juokdavosi. Buvo šeštasis dešimtmetis. Tuo metu žmonės keikdavosi retai, tik esant būtinam reikalui. Net chuliganai keikdavosi atsakingai. Ėjom kartą keliu trise. Algis Valentinavičius, didžiausias chuliganas mokykloje, o gal ir visame Žvėryne, raudonplaukis Malironka, kuris dvasines ir kūniškas problemas sėkmingai spręsdavo kumščiu, ir aš. Priekyje ėjo moteris. Valentinavičius nusikeikė. Malironka sako: nesikeik, priekyje moteris eina. Sunku patikėti. Dabar visi keikiasi. Vyrai ir moterys, kūdikiai ir seniai. Nematau čia nieko blogo. Aš ir pats keikiuosi, kai noriu paaiškinti. Kitaip manęs nesupranta. Bet tuo metu keiksmai šokiravo, ypač inteligentus, suprantančius vienas kitą ir be keiksmų. Kulakausko keiksmai jų nešokiravo todėl, kad Kulakausko keiksmai sklido iš pačių jo sielos gelmių, iš prigimties. Jokio nemalonaus dirbtinumo. Kai žmogus keikiasi neturėdamas tam Dievo dovanos, tik norėdamas atkreipti į save dėmesį, slogu klausytis. Būti nesinori šalia tokio žmogaus. O šalia žmonių, kurie moka būti savimi, visada gera.

Mikalojus Vilutis. Tradiciniai argumentai. 2011

Rytas. Visi važiuoja į darbą, skuba tarnauti. Tarnautojas, tarnas. Taip vadinami žmonės. Prie troleibusų stotelės pikta, nervinga, niūriai tylinti minia. Nyki būsena apėmusi visus kaip užkrečiama liga. Bet girdžiu linksmą juoką. Pagalvojau, kad tai balsai iš kito, geresnio pasaulio. Ne. Būrelis linksmų šio pasaulio žmonių, o viduryje būrelio mano draugas Tadas Kosciuška, sukilėlių vado bendravardis ir bendrapavardis. Ir visiems linksma. Jeigu žmogus juokiasi, jis laimingas. Tadas – žmonių, laukiančių troleibuso, laimės priežastis. Mirė Tadas senokai, bet visi jį prisimena. Visi, kurie bent kiek su juo bendravo. Žmogus kitoks – laisvas kaip paukštis. Gyvenantis be žadintuvo. Savo gyvenimo valdovas. Jokie susitarimai, pažadai, jokios taisyklės, pareigos nevaržė jo laisvės. Jokia atsakomybė neslėgė jo pečių. Tokia prigimtis. Jam būdavo atleidžiama tai, ko nebūtų atleista kitam, turinčiam kitokią prigimtį. Šalia Tado Kosciuškos atrodydavo, kad gyventi yra lengva ir smagu. Tokį gyvenimą jis kūrė sau ir kitiems. Ir tokį gyvenimą gyveno tie, kurie buvo šalia jo. Čia ir dabar. Aš esu nelaimingas, nepatenkintas gyvenimu, nes manau, kad esu vertas kur kas geresnio. Kartais. O kartais galvoju, kad nesu vertas net tokio gyvenimo, kurį gyvenu. Dar nelaimingesnis. Bet šalia Tado man būdavo gera. Nieko daugiau man ir nereikia, tik kad būtų gera. Tokia žmogaus vertė. Kad šalia jo būtų gera. Tokių žmonių man reikia. Tokių kaip Elvyra Kairiūkštytė. Šviesiaplaukė, vaikų namuose augusi, neišvaizdi. Grožis viduje. Geniali menininkė. Išmintinga beprotė. Rami. Visa savyje. Gili kaip jūra. Kartu gerdavom degtinę. Kai Elvyra pasigerdavo, jos galinga prigimtis nebetilpdavo jos mažame kūne, išsiverždavo kaip vulkanas. Tai buvo sukrečiantys, neužmirštami, žodžiais nenusakomi performansai, kokių daugiau man neteko matyti ir nebeteks, nes Elvyros nebėra. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje vyko Pabaltijo šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – tapybos trienalės atidarymas. Reikšmingas įvykis Lietuvos kultūrai. Dalyvavo valdžia, CK atstovai. Elvyra gerai išgėrė ir pasakė kalbą. Nežinau, kaip jai pavyko paimti į rankas mikrofoną, mažytė ir vikri, kažkaip, matyt, prasibrovė į tribūną. Kalba buvo trumpa ir drūta: visi latviai – bybiai, visi estai – bybiai. Neužmirštama kalba. Skambėjo didingai. Daugiau Elvyra nieko nepasakė, gal jai neleido, o gal ji manė, kad pasakė viską. Nežinau. Šiais laikais tokia kalba gal nieko ir nenustebintų, bet tuo metu tai buvo non plus ultra. Neišdildomas įspūdis. Paskutinį kartą mačiau Elvyrą anksti ryte tuščioje Daukanto aikštėje garsiai deklamuojančią eiles. Sau pačiai. Kam jai kiti? Viską, ko jai reikėjo, turėjo su savim. Daug turėjo. Turtinga buvo.

Mikalojus Vilutis. Pokalbis. 2011

Dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė. Gėrė be poilsio. Pragėrė savo moterišką žavesį, tik nepragėrė savęs, savo talento, proto, sąmojo, šmaikštumo ir sugebėjimo sukurti aplink save puikią nuotaiką. Jos pažįstamas narkomanas ją sumušė. Vos neužmušė. Išmušė akį, sulaužė šonkaulius ir dar nežinau ką. Suluošino visam gyvenimui. Misionierių ligoninėje ji gulėjo koridoriuje, nes palatose nebuvo vietos. Viskas puiku, sakė Gražina Kliaugienė, jau ir gerbėją turiu, tik juoktis negaliu, nes mano šonkauliai sulaužyti. Nekartojo anekdoto. Iš tikrųjų taip buvo. Dvasios stiprybė. Ji nesiskundė likimu, kaip Jobas, bet juokėsi iš Likimo. Savo būsenų valdovė. Nenugalėta gyvenimo. Išsiimdavo plastmasinę akį ir šiurpindavo aplinkinius. Homeriškas juokas iš galingo priešo. Iš gyvenimo. Mušė ją gyvenimas iš visų jėgų. O jai kas. Stipri kaip vanduo. Mušk kiek nori. O Petras Repšys. Mylimiausių žmonių neteko. Tragiškos mirtys. Ir dirba savo darbą, kuriam sutvertas. Nedejuoja. O juk skauda. Žaizda neužgyja. Neužkrauna savo skaudėjimo kitiems. Petras gyvas ir pilnas gyvybės. Žaizdotomis kojomis lipa į kalną. Kiti mirę. Bet gyveno. Žmonės, išsivadavę iš pilvo kaip iš kalėjimo. Gimsta žmonės iš pilvo, kad gyventų. Bet ne visi. Dauguma tik atrodo, kad gimsta, iš tikrųjų taip ir neišlenda iš pilvo. Niekur už pilvo ribų. Šilta, patogu. Gyvenimo tikslai padiktuoti pilvo. Blogai tik, kad kartais jie savo pilvais uždusina kitus, šalia esančius. Dvi pagrindinės žmonių rūšys. Gimę ir negimę. Visada buvo gyvenančių žmonių. Yra jų ir dabar. Vienintelė mano tetos Aldutės anūkė Ieva Breivytė. Jos sielos anūkė, kuri gimė tam, kad gyventų. Teta Aldutė mokėjo sakyti skaudžius žodžius neįskaudindama. Ieva tą moka dar geriau. Todėl traukia prie savęs mąstančius, gražius, jaunus žmones, kurie ir nemalonią tiesą apie save priima kaip dovaną. Ievai įdomūs visi žmonės. Girdi, ką kiti kalba, bet ne ji pati, todėl visi noriai su ja bendrauja. Gyveno dar neilgai, bet daug. Iš čia atvertos akys, tiesos matymas. Atvira prigimtis. Priimkit mane tokią, kokia esu. Gyvenu sau, bet ne jums. Savo gyvenimą. Kaip jūs gyvenate, aš matau, todėl jūs man ne pavyzdys.

Pokalbis:

– Aš kilnus (-i). Aš atsisakau savo laimės dėl kitų. (Atodūsis.)

– Ar norėtum, kad kiti atsisakytų savo laimės dėl tavęs?

– Ne. Nenorėčiau. Tai mane žemintų.

– Tai ir tu nežemink kitų. Negyvenk dėl kitų. Jiems to nereikia ir tavęs nereikia. Rūpintojėlių jie gali nusipirkti Kaziuko mugėje.

Žmonės, apie kuriuos rašau, negyveno kitiems, bet daug kitiems davė. Obelis neaugina obuolių kitiems, bet kiti juos valgo. Žmonės, kurie paliko gilų pėdsaką mano gyvenime, patys buvo kaip gyvenimas, kuriame ir skausmas, ir džiaugsmas. Netobulinu jų. Gal dera rašyti tik gerai apie žmones? Nežinau, kas yra gerai. Nežinau tiesos. Aš rašau tik savo tiesą. Kiti tegul turi savo tiesas. Tie žmonės tokie buvo man – su iltiniais dantimis, su žarnomis ir tuo, kas jose yra, ir didelėmis, pilnomis kraujo širdimis. Aštriomis briaunomis, kaip deimantai. Tokių man jų reikėjo. Be figos lapelių. Su visomis žmonių sugalvotomis teigiamybėmis ir trūkumais. Tokio Kulakausko, Tado, Petro Repšio. Tokios Ievos, ironiškos ir negailestingos, kuri neleidžia man gėrėtis savimi, sako tiesą į akis, verčia mane pamatyti save ir susimąstyti. Man tokios reikėjo Elvyros, tokios Gražinos, girtuoklės, šmaikščios ir protingos. Žmonių, kurie neatmetė gyvenimo. Degtinė. Dievo dovana, padedanti žmogui atsiskleisti, tapti savimi. Tai reiškia tapti laisvam. Homo liber. Laisvė – gyvenimas pagal prigimtį.