Iš mirusiųjų dienų

SIGITAS GEDA

2008 metai

Tai, ką žmonės pamiršo

Šiandien klausiausi per radiją laidos apie tai, kad mokančių kalbas žmonių daug, o vertėjų labai trūksta. Ypač tokių, kurie galėtų versti „raštu“.

Geriau neatsakysi nei viena patyrusi vertėja, paklausta, ko reikia geram vertėjui.

– Pirmiausia kūrybingumo ir nepaprasto darbštumo. Meninis vertimas yra kūryba. Žmonės mano, kad jei moki kalbą, tai ir versti gali. O iš tiesų, jei neturi kūrybingumo ir fantazijos, niekada nebūsi geras vertėjas.

Reikia turėti „vertėjo klausą“. O gal vertėjo sielą (Roma Zagorskienė).

Ta tema, kuri man nuolat rūpėjo. Vertėjas kaip aktorius, interpretatorius, tam tikro vaidmens atlikėjas.

Rugsėjo 20, šeštadienis

Mažasis žmogutis

Jis išsirito prieš mane iš parduotuvės „Iki“ su mažu ryšeliu, kuriame kabariojo kelios morkos ir kalafioras… Negi čia jis? Andainykštis studentijos ir profesūros tramdytojas, per rimtus posėdžius spėdavęs dar ir nusnūst (turėjo šią retą savybę).

Dieve, kaip sakoma, padėk! Ir aš buvau pakliuvęs į jo tinklus, kai Istorijos fak. dekanas daužė stalą lazda ir trankėsi visais perkūnais.

Jo laikais seniausioje iš bibliotekų degė šventraščiai ir Žygimanto Augusto laikų foliantai.

Pro bibliotekos langus metamas knygas budriai saugojo du buvę stribai. Vienas dviejų skyrių, kitas trijų skyrių mokslo, kaip juokėsi skolindamas man apsvilusį Sen. Testamentą prof. Jurgis Lebedys.

Gyvas po tiekos metų. Smėlio spalvos skruzdėlinis žmogutis. Kitų nuomone, padaręs „tautai tiek gero“…

Apie laimę

M. V., užkluptas šio klausimo:

– Mano draugas turėjo katiną, baisų paleistuvį. Vos atidaro duris, neria, dingsta savaitei. Grįžta perkaręs, purvinas (kačių „bohema“). Guli, išsilaižo žaizdas. Po savaitės – ir vėl. Draugas neapsikentė ir pasikvietė veterinarą.

Po kastravimo katinas ramus, sotus, žvilgantis, nė šiukšt iš namų.

– O tada?

– Tada mano draugas ėmė ir „įsikliopijo“ tokią mergšę. Iki ausų. Nežino, ką daryt. Inkščia, vartosi, prapuola…

– Tai ką?

– Ką? Sakau, imk ir pasikviesk veterinarą!

Ar čia apie Liną?

Bobvasarė prie Neries

O jeigu būtum,
jei iš tavęs būtų
tokia rausva kaukaziška slyvutė!..

Liaudies poetai

Tokie yra, tokiais iš tikrųjų virstama. Tokie patys žmonės nori pasidaryti arba „per nevalią“ padaromi. Vakar galop tokiu virtusį pamačiau ir savo seną bičiulį Latvijoje. Po daugybės pažeminimų ir pripažinimų jam teliko tik viena – tapti švietėju, linksmintoju, pokštininku, keliaujančiu Tomu Nipernadžiu.

Graudi dalia. Pamaniau, kad nenoriu nieko blogo apie jį parašyti, nes jis tiktai gero žodžio vertas. O vis dėlto – popsininkas, senas, žilas popsuotojas! Tokiais pajacais andainykštėj Lietuvoj irgi buvo tapę daugelis klasikų.

Dydis: per pusę piršto…

Pagalvojau, tokie yra paukščiukai, atskrendantys į balkoną šeštam aukšte, kur plačiai iškerojo nežinomo vardo piktažolė. Juodomis uogomis… Tie paukštuičiai vis bando jų paragauti, čerškia. Iš viso – trys, kaži kokios rusvo vario spalvos. Greičiau – atspalvio. Čerškia, kalbasi, aptarinėja. Kaip lietuviai sako: „Mūs trys, tai ir partijos trys“, o latviai: „Mūsų du, tai partijos – trys…“

Gyvenimas verda ir po debesiu.

Iš parafrazių

Yra tautų, kurios nori pragyventi be Mefistofelio. Tiesą sakant, kai kurioms iš jų pusėtinai sekasi.

Beveik D. Charmsas

Dažnai: čia viršuj, čia apačioj kažkas įnirtingai daužo mėsą virtuvėj ant stalo… Bet man vaidenasi – beldžia į duris. Čia lėčiau, čia smarkiau. Su įniršiu.

– Įleisk, bjaurybe!

Esi tokia pat mėsa – bifšteksams, išplotiniams.

Tik trejetas vėlyvių!

G. Apollinaire’o gėlės! Andai mačiau jų daug. Šįryt ėjau ta pačia paname – vos trys, sušalę, blyškiai rožiniai…

Kaži kas tarp nuodingo augalo, nevirtusio į grybą, ir gėlės… Gal valgomi?

Tokių pačių mačiau pražydusių senamiesty, kieme, po langu, kur skaitau korektūrą. Vakarais čia siusioja literatai (-ės), prigėrę alaus. Sprendžia savas problemas.

Andai turgely pirkau didžiulę jų puokštę.

Vėlyviai, gęstančios vasaros suknelės.

Alcheimerio liga

Šiandien, regis, diena šiai ligai prisiminti (ar paminėti).

Pagrindiniai jos požymiai: užmarštis ir orientacijos praradimas. Pasaulyje ja serga 25 milijonai žmonių.

Rugsėjo 21, sekmadienis

Datos

Sukaktis, kai nuskendo keltas „Estonia“. Žmonės jau beveik pamiršo tą nelaimę. Po II pasaulinio – didžiausia jūrų katastrofa. Nuskendo 850 žmonių! Ekspertai kaltina audrą, bet tikroji priežastis vis dar diskutuojama.

Atsimenu tą naktį Gotlando saloj. Bangų mūša, didžiulių medžių lūžtvės ir senų Visbio mūrų girgždėjimas… Mes su K. P. kiekvienąryt dviračiais važiuodavom maudytis. Prieš 15 metų.

Tokiais keltais esu ne sykį plaukęs. Lietuvių tąsyk nuskendo trejetas… Nėr ko džiaugtis.

Ištarmės

Visos jos – sąlygiškos. Kokių tik nesu girdėjęs!

Pavyzdžiui:

Kas valdo kalbą, tas valdo valstybę.

Kas valdo orą, tas valdo pasaulį.

Kas valdo žemę… Ir t. t.

O vis dėlto žmonės labiausiai siekia valdyti vieni kitus! Turėti tarnų, vergų, baudžiauninkų… Galop – pinigų.

Jeigu matysime…

Taip pradeda vienas švedas. Toliau eina: „toliau nei individas…“

Kitaip tariant, jeigu nepaisysim vieno žmogaus – viskas gerai.

Pamaniau, kad čia ir baigiasi mano supratimas. Aš norėčiau, kad kiti žmonės ir mane matytų, kaip aš juos matau.

Bent jau tiek.

Iš tų, kurie pirmiausia matė individą, asmenį, atskirą žmogų, man „artimiausi“ sen. graikai, Jėzus Kristus ir Dostojevskis.

Svarstyklės (gyvenimo)

Drebančia širdimi nuėjęs į paštą ieškoti kaži kokio svarbaus laiško, gavau pranešimą, kad esu siūlomas svarbiam apdovanojimui. Reikia tapatybę patvirtinančio dokumento.

– Taip per visą mano gyvenimą! Prabėgo jis tarp kalėjimų ir apdovanojimų…

Nors pirmųjų kolei kas pavyko išvengti.

Iš Panevėžio

Labai miela, apkūni ir „miltinga“, kaip čia sakydavo, moteris turėjo ir malonią pavardę ar pravardę – Musytė!

Mėgo gaminti labai skanius valgius, pas ją lankydavosi aukšti kariškiai.

– Aš jums ne lialka, kad galėtumėt niurkyti! – progiesmiu iškniaukdavo Musytė.

Kalbos kertelė

Tikra bėda, kad lietuvių kokie nors 70-ieji nesutampa su kitų kalbų… Reikia sakyti ir rašyti – aštuntasis dešimtmetis. 80-ieji – devintasis, t. y. metai tarp 1980-ųjų ir 1990-ųjų.

Pasiūlymas 70-iniai ar 80-iniai, beje, buvo visai geras. Jį „prigydyti“ galėtų tik viešoji kalba, dokumentai, radijas etc.

Verslo pamokėlė pirmokams

Mokytoja:

– Vaikučiai, dabar pakelsime rankas.

Pirmokėliai:

– O kam?

Mokytoja:

– Kas iš jūsų yra pardavęs slieką arba tarakoną?

Pradinukai – nuščiuvę tyli. Tik Joniukas:

– Tamsta mokytoja, o kodėl klausiate?

Mokytoja:

– Todėl, kad sužinočiau, ar bent vienas iš jūsų taps milijonierium…

Pradinukai:

– A-a-a!

Onytė (klausia):

– Tamsta mokytoja, aš tapsiu.

Mokytoja:

– Kaip, Onyte?

Onytė:

– Aš parduosiu savo tėvelį…

Dar apie poetus

Tarptautinės žinios (agentūra) pranešė, kad leidžiamos rinktinės Osamos bin Ladeno eilės. Yra mokslininkų, kurie jį laiko tikru poetu, eilės sodrios, įdomios, spalvingos. Tai esąs „tikras karo poetas“.

O kodėl gi negalėtų taip būti? Ir Ho Ši Minas buvo, ir Mao…

Ir vis iš naujo

Žmogus, dainuojantis „Jei žemė apvali yra, apeisiu ja su savo gitara…“, kam nors gali pasirodyti kvailas, pokvailis. Iš tiesų, kokia nors eilutė „Tau žvaigždes nuo dangaus nuraškysiu…“ – to paties galo.

Čia veikia poetinė logika. Keista gal, bet meilę taip prisiekdavo net romėnai…

Mintys, kurios mus grąžina prie minties: logikų esama daug.

Apie vieną įterpinį

Tik šįvakar pokalbyje ėmė ir iššoko:

– Žiūrėk tu man!

Paskui ir visos kitos panašios formos:

– Kad tu man daugiau taip nedarytum! Neišsidirbinėk čia man!

Man – lyg ir neturėtų būti, o svarbu, pabrėžiama, akcentuojama. Maždaug „aš taip noriu, aš sakau, prašau su manimi skaitytis…“

Rugsėjo 24, trečiadienis

Ir vėl – Calamunis!

Kartais jis primena, kad be „s“. Calamuni… Žvitriu balsu raportuoja, kad jis uždarytas, bet visa informacija su juo. Sakau:

– Visa informacija išliktų su tavim ir jūros dugne!

Jis sužavėtas ir kviečia į balių „Carskoje Selo“ (gal restoranas?) Savanorių pr. Ten bus Indijos, Kinijos, Irano, Irako, Turkijos vadovai… Tuo metu (beskaitant kvietimą) kažkas išjungia jo telefoną.

Aš išjungiu savąjį. Ačiūdie!

Paprotinė teisė

Švedijoje nuo XIV a. įsigalėjo teisė, kad vienas žmogus gali eiti (keliauti) per kito žmogaus žemę, jeigu jis elgiasi sąmoningai, t. y. netrypia pasėlių, nelaužo medelių etc.

Tačiau Anglijoje toks švedas gali susidurti su nesuprantamais jam dalykais… Čia fermeris, pamatęs jį savo žemėje, gali išsitraukti ginklą.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.