IEVA GUDMONAITĖ. Eilės

birželis

apleidau savo namus, savo tėvą ir motiną (jie
devintą vakaro vasarą bute jau uždega šviesą).
Apleidau savo namus ir daiktus, apleidau feisbuką –
(į senas nuotraukas dar gal atsimuša žvilgsniai,
kuriuose kažką veikiu). Apleidau alų, vyną, bažnyčią,
susirinkimus ir pokalbius. Apleidau močiutę,
kuri tik žiūri pro langą namų (juose uždegta šviesa).
Apleidau pareigas, miegą, užduotis pamiršau.
Apleidau poeziją – ją praleidžiu pro nerastą gelmę,

bet pirmiau praleidžiu namus, tėvą ir motiną, šviesą, pro kurią jie
nemato sutemusio kiemo. Pirmiau praleidžiu miestus, provincijas,
daiktus, vyną, bažnyčią, močiutę
ir pareigas, praleidžiu miegą ir užduotis,
praleidžiu, ir viskas kiaurai praeina
man nespėjus ištarti.


Autorės piešinys



Kristinai

išėjau su daiktais
ir grįžau su daiktais.

Švariais nelyg skaistvaris ar mira
lūžtančiais kaip lūžta į vandenį šviesa
ir lūžtančiais lyg valkatų namai miškuos iš šakų, sakų, spyglių –
almančiais lyg čigonų taboras
(kaitroje namas iš laumžirgių, plėvių, kuolų, medžių)

pasiimti daiktus buvo šventa ir nebūtina – kaip likti
bet vis dėlto likom dėl trankių lašų į langus
ir virėm pietus, nors dar pusryčiams ne laikas
didžiules kuojas, kur nuo blizgesio nuvyto
ir nuo švytėjimo susirgo – ligos
(daiktų sunkumas ir daiktų lengvumas pildos)
labiau už viską nenorėjome pasveikti.
Tik gydėm daiktus, nors per daug šviesos sugėrėm.
Ir nešėm naštą, nuo kurios ateis gijimas
labai iš lėto ir iš spindesio

iš uosto. Kuris namai ir į kurį sugrįžtam
kai alkis eina per akis
popietinis alkis – -

tada ir grįžtam namo, namo
šįkart net per liūčių ruožą brendam
ir būtinai su daiktais, būtinai, kad atėjęs nejustum – -

laužiam šviesą lyg duoną ir dalinam
per pusryčius, kurie visada paskutiniai,
kurių dar užteks kol saulė neištuštins erdvės kai jau
per gerai – -

tada vėl grįžimas į būstą,
kur tvarka ir švarios keptuvės, viskas duota,
ryžiai su kukurūzais, paprika ir druska,
įleisti į tuštumą
skonis ir laiko dalinimas perpus –

nuo šviesumo pavargęs laukas
nebe tokie skanūs bomžo rinkti obuoliai ir noras eiti prie jūros.

Ir vėl su daiktais,
iš baimės tikėtis

kitąkart gal ateisiu be nieko.
Mažiau nei savęs nepakeldama vilkti.


Nida, 2011.IX


miego kaina

Gintautui Trimakui
Nida–Preila–Nida

negalimas ir neleistinas būti
pirmesnis už pirmąjį sniegą ir aušrą,

kybąs be pastangos skristi – -

iš švitesio dulkių,
silpnėjančio švitesio laiko
greit virsiančio jūra, tuštesnio už erdvę
dvelkimo, karibų snūdo, atsiliekančio vaizdo,
kurio netapytum, kurio tikrai netapyčiau,
nebent per gražiai, nebent atviruką su auksu ir gintaro dulkėm
saldumo lig kraujo, lig regą išdraskančio mėlio,

jam nusilupant, baigiantis dienai – diena, baigiantis dienai –
diena, baigiantis rytui – rytas, baigiantis nakčiai – naktis,
diena po dienos, o po dienos diena

večekrugo viršūnėje
krečianti plokštuma

saulės zenite ir po to
saulės zenite
po pirmos valandos pirma ir po pirmos
valandos pirma ir po pirmos valandos pirma

nespėtas nufotografuoti
krūmo šešėlis – - -

nuo daikto prasidėjus antroji –
atleidimas ir dulkių spiečiai smėlio vijurkai.
Prasidėjus nuo saulės – -

atsikelti ir būti išėjus, kol

švitesiai išnešios
švitesys nuo marių
ryškinąs lyg nuotraukas akių
mėlynumą, žalumą ir sidabrą

iš gylio neišeinantis
žvilgsnį išspindintis vanduo – - -

o kai po dvylikto kilometro dvyliktas
ir kūnas dar reikalauja vandens nors prieš dvyliktą dar gerta –
jūra mažiau nei miražas nes vis dar sūri ir žydra
ir bado akis nes graži bet neatsigersi – -
bado akių
mėlynumą žalumą be sidabro ir galimybės likti – -

ir išėjęs jau būsi pirmiau nei išėjęs iš miesto
iš kurorto
grįžtąs į kurortą

pamažu iš ryto į dieną o iš dienos į vakarą

parsinešdamas nieką, kurio neieškojai
neparsinešdamas nieko, ko neradai,

merkiamas į ryškalus anapus
juostų ir laiko juostų
išėjęs į nuotrauką ir grįžęs – - -

Nida, 2011.IX



tą dvidešimt pirmą
jie išrinko dulkes iš kampų
ir pelenus vėjais paleido.
Iš spintų dvelkė oru
dienai baigiantis leidosi lempa
nušviesdama atsilaupiusias sienas
skersvėjai tūpė į stalčius, musės nustojo
daužytis į stiklą, – -

kūnas dar reikalavo tvarkos
išėjau ištiesusi nugarą
iki žaidimų aikštelės gaublio
dvelkė mana, bet vandens trūko – -

tai buvo atvykimas į miestą
tą dvidešimt pirmą,
kuri neteko visų dvidešimt (miesto, mieste)
fontanų vanduo buvo saldesnis už medų
namų betono blokai atstojo maną –

ją valgėm
lupdami tinkelius iš sienos
čiulpėm juos burnoje, kol atokaitoj
mirė žolės

kol atėjo laikas
pasukti galvą į kairę,
kur barstydamas dulkes su lietaus
tamsa jau plaukė mano butas – -

pasipuošėm stadioną žolių kalnais
(ten per šalta tapo miegoti)
luposi šiluma ir plaukė
kregždžių ore išraustais urvais
mintis apie tolimus kraštus buvo per toli – -

užteko minties apie kambarį
taip panašų į kambarį
kuriame užaugo mano daiktai.



buvo laikas eiti
atsiskirti nuo įsčių ir miesto
nors gatvelės spindėjo sidabru
ir prieš ištariant virpteli niekas – -
atrodo, kad jau negrąžinsi
to sidabro ir to
paskutinio – įkvėpti prieš tariant –

nes buvo sunku dalintis
visos mintys kvietė į karą
visos gatvės bėgo į kairę
į kairįjį pusrutulį – - -

po to jau nieko neliko
(ir įsčios išėjo iš paskos)
nutolstantis motinos veidas
žirklės kerpa bambagyslę

skausmas lyg plaštakas degintų
džiaugsmas lyg drugį palietus
pulsas ir būtinybė glaustis – -

šitai niekas žinojo.
Tik niekada nenurodė krypties.
Dėl to dar niekur nėjau.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.