Didžioji dvikova

GINAS ŽIEMYS

Nuotakos šakai priklausančiose struktūrinėse pasakose mergė įvairiai išbandoma: našlaitė siunčiama paskinti obuolių ir pasemti vyno (AT 511); sugauti karveliu pasivertusį jaunikaitį; neišsigąsti raganos ir iš jos trobelės parnešti žiedą; pamaitinti girios nameliuose prisiglaudusius gyvūnėlius: vištytę, gaidelį ir margą karvytę etc. Vedžio šakoje išmėginamas ir bernas. Jis privalo išsimaudyti šalto ir karšto pieno kubiluose (AT 531); užjoti ant Stiklo kalno ir pabučiuoti karalaitę (AT 530); sužinoti, ką ėda ir geria karaliaus kumeliukai; pargabenti jaunystės obuolių ir gyvojo vandens etc.

Atrodo, kad vedžio išbandymas – sudėtinė indoeuropiečių pasaulėkūros dalis. Šitaip mergė (dažnai jos tėvas) bando jaunikaitį. Bernaitis, sugebėjęs išsimaudyti karšto pieno katile, nukovęs slibiną, įkopęs į Stiklo kalną etc., įgyja teisę ją vesti, o nesugebėjęs (karaliaus ir vyresniųjų brolių atvejis) – žūva. Mergė meta iššūkį bernaičiui – jų pasauliai susiremia. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai eilinė dvikova. Jeigu jaunikaitis laimi – veda mergę, jei pralaimi – neveda. Iš tiesų viskas sudėtingiau.

Pagvildenkime ypatingesnį atvejį – maudymąsi piene, kurį aptinkame tekstuose apie nepaprastą žirgą (AT 531). Net kubilų skaičius juose neatsitiktinis. Šaltas pienas, matyt, – pasaulio apačia, karštas – viršus. Kartais pripildomas ir trečiasis indas, kuriam atitenka vidurinė – žemės – sfera. Tiktai po jaunikaičio išdrįsta nerti karalius. Tačiau be žirgo pagalbos išsimaudyti jam nelemta.

Septynių dalių pasaulį šiuo atveju ženklina: mergė – pasaulio centras, karvė – keturios pasaulio šalys, karšto ir šalto pieno kubilai – pasaulio viršus ir apačia. Ir jaunėlis – pasaulio centras, žirgas – keturios pasaulio šalys ir jo nepaprasta galia valdyti pasaulio viršų ir apačią (kai žirgas patraukia orą į save, pienas atvėsta, o kai iškvepia – įkaista ar pan.). Kitais žodžiais, žirgas suteikia galią (nėrus į visus katilus iš eilės) atkurti vertikalią ašį ir kartu visą pasaulį. Jaunikaitis negali maudytis, kol žirgas neduoda sutarto ženklo. Trys jo prunkštelėjimai atitinka trinarę vertikalią ašį: vandenį, žemę, ugnį. Tiktai atkūręs pasaulį bernaitis įgyja teisę vesti.

Savojo pasaulio pajėgumą demonstruoja ir trečiasis brolis kvailutis, kuris su žirgu kopia į Stiklo (Ledų) kalną. Pirmąją dieną – iki pusės, antrąją – tris ketvirčius, o trečiąją – iki pat viršaus, kur sėdi ir aukso obuolį rankoje laiko karalaitė. Trys žirgai – Žvaigždės, Mėnulio ir Saulės; tris dienas vykstantis šuoliavimas byloja, kad atkuriamo pasaulio ašį sudaro trys pakopos arba aukštai. Ant žirgo sėdintis jaunikaitis simbolizuoja pasaulio centrą ir keturias jo šalis, o užjojimas į viršų – pasaulio atkūrimą.

Vis dėlto esmė ne fizinės varžybų apraiškos – užjos ar neužjos trečiasis brolis į kalno viršų, bet kosmogonija – atkurs pasaulį ar ne; ar gentis – augalai, gyvūnai, žmonės – išliks, ar visa, kas gyva, bus nugramzdinta į gaivalą. Todėl, kad mergės, sėdinčios kalno viršūnėje, pasaulis priklauso mirusiesiems. Mirusieji kaunasi su gyvaisiais. Pralaimėjimo atveju įsivyrautų chaosas. Bernaitis, sugebėjęs įkopti į kalno viršūnę, t. y. atkūręs pasaulį, įveikia mirtį ir mergę ištraukia iš Anapilio (išvaduoja, išperka, išgelbsti etc.). Čia glūdi jo kaip mesijo paskirtis.

Visai nenuostabu, kad nuotakos, vos tik išvydusios jaunikaičius ir paklusdamos ritualo kanonams, šoka skirti užduotis. Šių spektras įvairialypis – nuo minklių minimo iki šachmatų partijos arba rungties, kas ką nusvers svarstyklėmis. Vienoje lietuvių pasakoje, kai dukrai ateina laikas tekėti, karalius išneša laukan lašinių paltį ir pasako: „Kas atmins, kieno šitie lašiniai, tas gaus mano dukterį.“ Rūmai ir kiemas prisirenka vyrų: bajorų, ūkininkų, visokių jaunuolių, ir nė vienas negali atspėti. Galiausiai elgeta pakviečia ateiti vieną beturtį ir liepia jam: „Kai karalius klaus, kieno šitie lašiniai, tai tu taip pasakyk: „Čia tai prastas klausimas visai! Na, kieno jie čia bus – utėlės!“ Kai tas taip pasako, karalaitė net nusigąsta! Nieko nepadarysi – karališkų įstatymų reikia laikytis! Ir karalius paskelbia: po mėnesio – vestuvės! Ir visi išsiskirsto savo keliais.

Narsioji islandų karaliūnė Brunhilda besiperšančiam Giunteriui įsako atlikti tris darbus: numesti akmenį, nušokti į tolį ir nusviesti ietį toliau už ją. Jeigu karalius laimėsiąs, ji tekėsianti, bet jei suklupsiąs, tai vargas jam – jie visi negrįšią namo („Nibelungų giesmė“, VII).

Vienos šalies nepakantumas kitai regimas ne tik tautosakoje, bet ir XIX a. papročiuose. Daugelis elementų tada jau buvo praradę mitiškumą ir perėję į žaidybinį lygmenį. Tačiau senoji tradicija dar išlaikoma. Jaunikis su savo pulku nuotakos namuose sutinkamas priešiškai. Anot Antano Juškos, „vedžiui su parėdkininkais atjojant, bernai štukoriai iš nuotakos šalies ant kelio ties nuotakos namais užrita kūlius (akmenis), rąstus, ant karklių (vartų) tamsoje užtiesia smaluotas apivaras ir taiso atjojantiems visokias kitas kliūtis, štukas ir pinkles. [...]Pasilikę už durų svotbininkai veržias į vidų, o šie neįleidžia jų ir stengias priešais. [...] Kai jau įsiprašo [į vidų] kvieslys… tada urmu įsiveržia į seklyčią vedžio svotba. Kol įsiveržia, keliais atvejais nuotakos svotba išstumia ją iš seklyčios ir pasirodo, būk esąs karas arba kumščiavojimas ant veselijos.“

Koks nors prašalaitis, išvydęs nuotakos namų apgultį, galėtų pagalvoti, kad dalyvauja karo veiksmų kampanijoje. Nes vestuvinės dainos, kurios, regis, dar senesnės už etnografinius aprašus, mini, kad atjojęs pulkas: į vartus strėlas leidžia; į vartus strielbele šovė; joja raiti šaudydami ir pan.

Nenuostabu, kad tautosakoje ir vestuvių papročiuose pasitaikantys prievartos elementai ne vieną tyrinėtoją nuvedė klystkeliais. Zenonas Slaviūnas, pastebėjęs pirmuosius nedraugiškumo žingsnius ir įvairias daromas kliūtis atvykus svetimai šaliai, svetimam pulkui, prasitaria: „Šie papročiai rodo, kad perėjimas į naują giminę yra atliekamas su tam tikromis apeigomis, kurios reiškia, kad į naują bendruomenę reikia įsipirkti, įsiprašyti, sugebėti atitinkamais sąmojingais atsakymais nugalėti pasitaikančias kliūtis, kurios, nors ir meniškomis formomis apipavidalintos, reikia įveikti, nugalėti.“ Kiti tautosakininkai ėjo dar toliau. Dviejų grupių konfrontacija jiems kartkartėmis pakišdavo mintį apie kadainykštį nuotakos grobimą. Juozas Baldauskas-Baldžius studijoje „Vogtinės vestuvės“ darė išvadą, kad „vedlių kova su nuotakos pulku, pasekėjais yra centrinė žmonų vogimo ašis, apie kurią sukasi daugelis kitų vogimo gadynės pėdsakų, faktų, išgyvenimų“; „vogimo gadynės išgyvenimu, rodos, tektų laikyti ir mūsų piršlio korimą“. Tačiau tuomet reiktų paklausti: „Kodėl visuomet laimi vedžio šalis? Ar jiems padeda burtai? Ar jie tiesiog renkasi pačias iš šeimų, kurių ištižę vyrai?“

Arnoldas van Gennepas mano, kad „nuolatinė socialinė sąjunga, sukurta pagrobimo būdu, kaip institutas aptinkama itin retai, ir nėra jokio pagrindo ginčyti [Ernsto] Grossės nuomonę ją tesant individualią, sporadišką bei išimtinę formą. Tuo labiau kad moterys, įgyjamos šitokiu būdu didesnėmis grupėmis, kaip antai per karinius užpuolimus, vėliau tebūna vergės ar sugulovės. Paprastai jos laikomos žemesnėmis už paties pagrobėjo klano ar genties moteris, ir tokiu atveju paprotinės apeigos, sujungiančios vyrą ir moterį, neatliekamos.“

Virsmo teorijos tėvas dviejų klanų priešiškumą nusako iniciacijos ritualais. Jo manymu, „pagrobimo čia išties esama, tik visai ne ta prasme. Tai visai ne liekana, o tikras pagrobimas, kuris įvyksta kiekvienos iniciacijos, kiekvienų vestuvių ir kiekvienos mirties atvejais ir išreiškia žmogaus būklės bei statuso [ardo] pasikeitimą. Susituokti – tai pereiti iš vaikų ar jaunuolių grupės į subrendusių žmonių grupę, iš vieno klano į kitą, iš vienos šeimos į kitą ir dažnai iš vienos gyvenvietės į kitą. Individo atskyrimas nuo šių grupių jas susilpnina, o tas, į kurias jis įsitraukia, sustiprina. Susilpnina ir skaičiumi (taigi tiesiogiai sumažina jėgą), ir ekonomiškai, ir emociškai.

Vadinamieji pagrobimo ar pavogimo ritualai išreiškia prarandančiosios grupės pasipriešinimą. Jų intensyvumas priklauso nuo vertės, suinteresuotų grupių teikiamos pereinančiam nariui ir jo išsinešamam turtui. Tos grupės, kurios tapo stipresnės, kitoms, susijusioms su jomis kraujo, tautybės ar tiesiog bendrabūvio ryšiais, tam tikru mastu kompensuoja nuostolį. Kompensuojama kraičiu, dovanomis, vaišėmis, viešomis šventėmis ir pinigais, sumokamais už pašalintą vieną ar kitą kliūtį, iškeltą išeinančiajam suinteresuotos pusės.“

Taigi, anot A. van Gennepo, grobiančioji (vedžio) grupė kažkokiu būdu privalo kompensuoti nuostolį prarandančiajai pusei (kuri netenka geros darbininkės: audėjos, siuvėjos, šeimininkės etc.). Bet kompensavimo nematome. Atvirkščiai, nukentėjusioji grupė ne tik praranda mergę, bet dar už ją sumoka išpirką – kraitį. Kita vertus, nėra taip, kad viena šeima laimėtų, o kita – pralaimėtų. Laimi abi pusės. Juk sudarius vedybų sutartį sustiprėja abi šeimos. Jos viena kitai gali padėti darbo jėga, finansais, ūkio padargais, bendra gynyba ir ginklais, maistu. Net valstybių vadovai tarpusavio ryšius stengėsi sutvirtinti vedybomis (plg. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybas su Lenkijos karaliene Jadvyga (1386), įtvirtinusias dviejų valstybių susijungimą; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dukters Sofijos ištekinimą už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus (1389) ir pan.). Jeigu pariteto principas nepažeistas, šių vedybų nauda akivaizdi.

Edgaras Thurstonas, tyrinėjęs Pietų Indijos genčių papročius, aprašė khondų ritualą, kurį jis laiko puikiu grobiamųjų vedybų palikimo papročiu: „Tarp Pietų Indijos khondų merginos grupei priklauso ne tik jos draugės, bet apskritai visos kaimo merginos. Kai šeimos susitaria, nuotaka aprengiama raudonai, ir jos teta iš motinos pusės, lydima visų kaimo merginų, išveda ją į jaunikio kaimą. Merginos neša jaunikiui dovanų, o šis laukia pakeliui drauge su visais savo kaimo vaikinais, apsiginklavusiais bambuko lazdomis. Moterys užpuola vaikinus – muša juos lazdomis, apmėto akmenimis ir grumstais, o jaunuoliai ginasi savo lazdomis. Šitaip jie visi pamažu pasiekia kaimą, ir tuomet muštynės liaujasi. Jaunikio dėdė sutinka nuotaką ir įveda į jaunikio namus. Šitos muštynės – visai ne vaikų žaidimas, ir vaikinai kartais rimtai sužeidžiami. Nuotakai pasiekus jaunikio kaimą, čia jaunikio sąskaita iškeliamos bendruomeninės vaišės.“

Sunku sutikti su tyrinėtoju, kad aprašytas nuotakos grobimas, o ne jėgų išbandymas tarp nuotakos draugių – merginų iš vieno kaimo ir jaunikio palydovų – vaikinų iš kito kaimo. Be to, neatrodo, kad nuotaka bėgtų, nes kautynių įkarštyje tęsia kelionę į jaunikio namus. Kitais žodžiais, nėra nei bėgančios, nei persekiojančios šalies. Kita vertus, nematome ir ryškesnių atskyrimo ženklų: nuotakai paliekant namus neišliejamas „senasis“ vanduo, neužgesinama ugnis, nedaužomi indai, nelaužomi baldai, perėjus upelį niekas neardo (nedegina) tilto, kuris neleistų grįžti atgalios ir kt. Be to, grumtynėse dalyvauja tik jaunųjų bendraamžiai, t. y. nesusituokęs jaunimas. Taigi, atrodo, kad ir šįsyk regime ritualinės kovos tarp mergės ir vedžio variantą.

Šie pavyzdžiai parodo, kaip kaunasi du skirtingi (mergės ir jaunio) pasauliai. Jeigu jaunikaičio pasaulis pajėgus įveikti mergės pasaulį, ji pasiduoda ir tampa žmona, o jeigu neįveikia – žūva (išverda piene). Kartais ši nuostata pasigirsta iš pačių herojų lūpų.

Kai osetinų pasakoje „Karalius Karamanas“ karžygys, nieko neįtardamas, nugalėjo audros debesiu pasivertusį burtininką Arabį, o vietoj jo atsirado auksaplaukė mergelė, jis sutriko ir puolė atsiprašinėti: „Kas tu per angelas? Atleisk, aš netyčia tave įveikiau.“ O mergelė atsako: „Ne angelas aš, ne šventoji dvasia. Aš – Dievo dukterėčia ir galiu tekėti tik už to, kuris mane įveiks, tokia Dievo valia. Tu mane įveikei ir jeigu manai, kad aš tavęs verta, veskis į savo namus.“

Dagestane (Šiaurės Kaukazas, Gruzijos ir Čečėnijos kaimynystė) pirmąją vestuvių naktį jaunasis taip pat imasi su nuotaka. Jaunoji prieš tai kurį laiką mokoma, paskui apvelkama drabužiais. Kad jų nebūtų galima atsegti, vienas rūbas specialiai prisiuvamas prie kito, mergina susijuosia stipriu vilnoniu – mergystės – raiščiu. Kartais tam, kad jaunikiui būtų sunkiau kovoti, ji išsitrina taukais, o jos galva nuskutama. Būna atvejų, kai kova nesibaigia iki ryto, nes neaišku, kas laimi – bernas ar mergė, tuomet imtynės perkeliamos į antrąją naktį. Kartais mergė taip įsijaučia į kovą, kad jai – vargšei – iš įtampos plyšta širdis. Mergystės diržu susijuosusi pirmąją vestuvių naktį su Giunteriu imasi Brunhilda; tačiau greitai jį įveikia, tuomet tuo pačiu diržu suriša jam rankas bei kojas ir pakabina ant vinies („Nibelungų giesmė“, X).

Klaudijus Elianas minėjo, kad senovės Graikijoje varžybos tarp jaunojo ir nuotakos vyko atvirai, stebint daugiatūkstantinei miniai. Trumpą epizodą apie greitakojės Atalantės lenktynes su Hipomenu pateikė Gustavas Schwabas. Prie analogiškų dvikovų, matyt, galima priskirti renginį, kuris Vokietijoje gyvavo XIX a. Kai kuriuose šios šalies kaimuose, jaunavedžiams išėjus iš bažnyčios po jungtuvių, vaikinai eidavo lenkčių (Brautlauf, pažodžiui „nuotakos bėgimas“, arba Schlüssellauf, t. y. „rakto bėgimas“). Pabrolys pažymėdavo vietą, iki kurios reikia nubėgti (paprastai 300–400 žingsnių). Kartais stipresni ir vikresni vaikinai lenktynes pradėdavo tiesiai nuo bažnyčios. Tikrąją Brautlauf kilmę atskleidžia tai, kad iš pradžių lenktyniaudavę vien jaunavedžiai: po jungtuvių iš bažnyčios išėjusi nuotaka puldavo bėgti, o jaunikis – ją vytis. Jeigu jam nepasisekdavo, tai pranašaudavę nelaimę (!).

Atsivertę Jono Basanavičiaus rinkinį ir ten aptikę pasaką „Karalaitė ant svarstyklių“, susiduriame su užuomina, verčiančia suklusti astronomijos mėgėjus. Belieka atsakyti į klausimą, ar šios svarstyklės siejasi su dangumi. Kai kurios detalės nurodo, kad įvykiai, susiję su svarstyklėmis, sudaro savarankišką intarpą. Jis užima maždaug dešimtąją teksto dalį ir yra toks: jaunikaitis „sėdo ant arklio. Bet ne namo ketino joti, o liepė arkliui jį nešti į vieną karalystę. Tos karalystės karalius buvo paskelbęs: kas atsvers jo dukterį ant svarstyklių, tas bus jo žentas. Arklys jį tuojau nunešė pas tą karalių. Jis apsisupo skraiste, kad niekas nematytų, ir nuėjo į rūmus. Žiūri – sėdi karaliaus duktė ant svarstyklių. Suvažiavę ten visokių karaliūnų, generolų ir didelių ponų: kai tik sėda kuris ant svarstyklių, karalaitė vis iškelia jį aukštyn.

Taip besikilnojant ėmė ir nusmuko jai nuo piršto žiedas. Tą žiedą iš po svarstyklių jis pasičiupo ir nuėjo pas arklį:

– Arkly, nešk mane pas auksakalį!

Arklys tuojau nunešė. Jis liepė tam auksakaliui padaryti kitą tokį žiedą. Kai tas padarė, vėl sėdo ant arklio ir kuo greičiausiai parjojo atgal. Gražiai apsitaisė, užsikabino savo kardą, užsimovė ant piršto karalaitės žiedą, o tą kitą numetė jai po svarstyklėmis. Dabar prašo, kad leistų jam su karalaite svertis. Kai tik sėdo ant svarstyklių, tuoj iškėlė ją aukštyn. Karalius, kaip buvo žadėjęs, išleido už jo savo dukterį…“

Šios svarstyklės ypatingos tuo, kad ant jų varžosi dviejų lyčių atstovai. Tad jeigu jos atitinka Zodiako ženklą, ką tuomet galėtų reikšti kiti du simboliai: karalaitė ir jaunikaitis? Mūsų žvilgsnis vėl krypsta į dangų. Pastebime, kad iš vienos Svarstyklių pusės spindi Mergelės, o iš kitos – Šaulio žvaigždynai. Be to, jie taip pat „supasi“. Kai Saulė įžengia į Mergelės žvaigždyną, tuomet matome „išsikėlusį“ Šaulį – jaunikaitį, o kai Saulė atsiduria Šaulio žvaigždyne – „išsikelia“ Mergelė. Suasmenindami dangaus kūnus, mūsų senoliai, matyt, siekė paaiškinti kai kuriuos žvaigždėtojo skliauto reiškinius.

Tam tikrą prasmę gali turėti „nusmukusio nuo karalaitės piršto žiedo“ įvaizdis. Aprašas byloja, kad jo reikia ieškoti „pariedėjusio po svarstyklėmis“.

Dangaus skliaute po Svarstyklėmis spindi Skorpionas. Babilono kultūroje Skorpionas neretai vaizduojamas kaip pagrobęs saulę arba žiburį. Jo žnyplės, laikančios žiedą-saulę, tapatinamos su Svarstyklėmis (šumerų ZI.BA.AN.NA; akadų zibanîtu). Graikų mitika šį žvaigždyną siejo arba su teisingumo deivės Temidės svarstyklėmis, arba su svarstyklėmis, kurias laiko vaisingumo deivė Demetra (Mergelės žvaigždynas). Iki pat helenizmo laikotarpio pabaigos egzistavo ir kitas šio žvaigždyno pavadinimas – Skorpiono Žnyplės (senovės Babilono paveldas). Žnyplių pavadinimą vartojo Eudoksas, Aratas, Hiparchas ir Ptolemajas.

Dar viena svarbi detalė – jaunikaičio vedybos. Jos įvyksta tuomet, kai jaunikis karalaitę iškelia aukštyn. Žinant Zodiako figūrų kaitą, nesunku nustatyti ir tikslų vestuvių metą. Mūsų eros pradžioje į Šaulio žvaigždyną Saulė įžengdavo lapkričio 22 d. ir išbūdavo jame iki gruodžio 21 d., t. y. beveik iki Kalėdų. Atsitiktinai ar ne, bet XVI–XVII a. pradžios šaltiniai konstatuoja, kad piršlybos ir vestuvės Lietuvoje dažniausiai vykdavo šiuo laiku. Be to, apie tai byloja vedybiniais burtais apipinti lapkritis ir gruodis.