Pilnų kišenių tuštuma

JURGA TUMASONYTĖ

Mingailė Apulskytė. Tuščių kišenių žodžiai. Eilėraščiai.
V.: Versus aureus, 2009. 72 p.

O pašlovintosios mergaitės, kodėl jūs negalite tiesiog būti? Tarkime, Alfonso Nykos-Niliūno eilėse, su gėlėtomis suknelėmis lyjant lietui, su kūne įrašyta gamtos poezija, lyrinį subjektą sužeidžiančiomis dar nesusiformavusiomis krūtimis. Kai mergaitiškumas ima ir pats sukuria pasaulį, kuriame tarpsta katinai, karoliai, drambliukai, arbatos puodeliai ir gyvenimo karietos, visas specifinis mergaitiškumo grožis pradingsta ir lieka tik naivūs žodelyčiai.

Neseniai „Versus aureus“ išleido pradedančiosios kūrėjos eilėraščių rinkinį „Tuščių kišenių žodžiai“. Mingailės Apulskytės eilės suskirstytos į penkis skyrius, kiekvienas jų prasideda „pasi-“: šypsant, žaidžiant, narstant, pasakojimai, baigiant. Deja, valiūkiškumas čia negelbsti ir, vartant gana skoningai išleistą knygelę, prieš akis iššoka tokie eilėraščiai kaip šis:

• • • („Istorija“, p. 55)

    
    eina drambliukas kalnais ir laukais.
    eina. dainuoja.
    pamatė sodą. užėjo į namą. o ten
    laimė ir nelaimė
    kauliukais žaidžia drambliuko
    gyvenimą.

Skaitant tekstą, tenka spjaudytis nuo poetinių klišių, kurių kraute prikrauta M. Apulskytės rinkinyje: „naktimis sėjasi kritę angelų sparnai“, „ištrinkim nebūties pėdsakus“, „pašėlusiai skubant gyventi“, „gyvybės syvai“ ir t. t. Lyrinis subjektas aktyviai veikia švelniai mylėdamas, gerdamas arbatą, verdamas karolius iš arbūzų sėklų, filosofuodamas apie gyvenimo prasmę. Nemažai krikščioniškų aliuzijų, tokių kaip Dievo taurė, dangaus karalystė, Marijos ašaros ar šmaikštus Dievo įsodinimas į vežimaitį vietoj limuzino. Viename eilėraštyje lyrinė herojė skundžiasi Aukščiausiajam, kad jos gyvenimo programa apsiėjo „be mažiausio šlakelio / laisvo pasirinkimo / vyno“ (p. 37). Mano manymu, religinės aliuzijos M. Apulskytės poeziją mergaitiškumo kontekste darytų kiek originalesnę, jei tik nebūtų sugadintos iš už kiekvieno kampo išlendančių banalybių.

Autorė mėgina žaisti fonetinį Rubiko kubą, tačiau jai taip ir nepavyksta iki galo sudėlioti spalvų į reikiamas eiles:

• • • („Onulė“, p. 8)

    
    sap sap sap sap
    sapalionės
    oro balionais
    debesų kloniais
    onulės delnais
    vis tais pačiais
    sap sap
    sapnuojančiais

Literatūros kritikas Justinas Kubilius pradedančiosios poetės kūrybą pavadino brendimu. Mano manymu, tai tiesiog chroniškas klimpimas į mergaitiškumą, kuris ne visada žavi. Per tuos mergaitiškumus iš nuobodulio pradedi rakinėti nosį, kartais, žinoma, užtikdamas vieną kitą geresnę eilutę: „maži kasdienybės dantukai / traukia mirties užtrauktuką.“ (p. 9)

Tikiuosi, ateityje visos mergaitės realizuos savo mergaitiškumą ne tokiais neįdomiais būdais, o ši autorė išsispaus vėlyvo brendimo inkštirus ir kantriai bei įnirtingai ims ieškoti originalaus kalbėjimo.