Medituojant sielagėlę

AUGUSTINAS DAINYS

Patekėjo du geltoni mėnuliai: vienas
švyti danguje, o kitas raibuliuoja
ežero vandenyje. Tarp dviejų mėnulių
plyti ruduo, o tarp manęs ir rudens
pražydo sielagėlė. Žvelgdamas į ją,
šią naktį atliksiu vienišas rekolekcijas,
tikrindamas sąžinę, ar, siekdamas
atstatyti prarastą žodžio ir daikto
vienovę, nenusižengiau visatos Kūrėjo
sumanymui: išvarymo iš Rojaus agonija
tęsiasi ir žmogui duoti tik reti ištrūkimo
iš kasdienybės kalėjimo blyksniai.

Tai vis dėl to, jog patikėjęs, kad gyvenu
Rojuje, pasėjau dykumą, kuri mane
nuolat užklumpa, ir, mąstydamas šią
savo gyvenimo dviprasmybę, taikau
įvairias dietas įmitusiam savo Ego,
o kai jis nusilpsta, aš mėginu pradurti
eilinį savo Ego balionėlį ir girdėdamas
bei matydamas, kaip jis pokšteli, subliūkšta
ir jo skutai krenta ant žemės, mokausi patirti
aukštąją akimirką, nuolat lavindamasis
nesuinteresuoto poetinio buvimo reikaluose.

Išauš rytas ir sielagėlė nužydės, o aš vėl
mėginsiu išmelsti įkvėpimo arbatpinigių
iš Aukščiausiojo, tai pasirodančio, tai vėl
pasislepiančio, bet savo šviesų žaismu ir
raibuliavimu suteikiančio atsinaujinimo viltį.