Baudelaire’as apie Jurgą Ivanauskaitę

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Galvodama apie Jurgos Ivanauskaitės Dieną, jau ne realią sukaktį, o efemeriją, kurios turinį kiekvienas užsipildome savaip, ieškojau lentynose jos eilėraščių knygos „Šokis dykumoje“ (2004). Ji glaudėsi prie Charles’io Baudelaire’o „Paryžiaus splino“, mažųjų eilėraščių proza, iš prancūzų kalbos išverstų Alfonso Nykos-Niliūno. Dar sykį perskaičiau abi. Ir pagalvojau, kad Baudelaire’as siūlo raktą Jurgos Ivanauskaitės paslapčiai praskleisti. Siūlo „Laumių dovanas“, ir lietuvių tautosakos, ir Salomėjos Nėries temą; Salomėja žinojo, ką sako, kai tarė: „Bet laumė jei pažiūri / mažyčiui į akis, / Užaugęs jau neturi / ramybės niekad jis“ („Laumių dovanos“). Baudelaire’o Laumės susirenka paskirstyti dovanų per paskutines dvidešimt keturias valandas į pasaulį atėjusiems naujagimiams. „Gabumai, Galimybės, sėkmingi Atsitiktinumai, neįveikiamos Aplinkybės – viskas buvo sukrauta šalia teisėjų stalo.“ Dovanos nebuvo atlyginimas už kokias nors pastangas, priešingai, „malonė, teikiama tam, kuris dar negyveno, malonė, galinti nulemti jo likimą ir lygia dalia tapti jo laimės arba nelaimės šaltiniu“. Sunkus tai triūsas. „Vargšės Laumės buvo labai užimtos, nes prašytojų minia buvo didelė, o tarpinis pasaulis, stovintis tarp Dievo ir žmogaus, yra pajungtas, kaip ir mes, baisiam Laiko ir begalybės jo įpėdinių – Dienų, Valandų, Minučių ir Sekundžių – įstatymui.“ Laumės kaip ir žmonės, sako Baudelaire’as, negali išvengti atsitiktinumų. „Jeigu antgamtinėje teisėdaroje yra šiek tiek skubotumo ir atsitiktinumo, tai nesistebėkime, kad jų kartais esama ir žmogiškoje.“ Baudelaire’as apima didelius laikų tūrius, praeities ir ateities, jo minties verpetuose nujaučiame ir Jurgos likimą, jos tarpinius pasaulius, jos Gabumus, Galimybes, sėkmingus Atsitiktinumus ir neįveikiamas Aplinkybes.

Be visų šių dalykų, Jurgai iš Baudelaire’o Laumių teko papildoma ir išimtinė dovana, ta, kuri duodama, kai jau viskas išdalinta. Ir tai yra Dovana patikti. Kas tai yra? Ką tai reiškia? Patikti… Patikti kodėl? Taip klausinėja dažnai sutinkami samprotautojai, „kurie nesugeba pakilti iki Absurdo logikos“. Beprasmiška klausinėti ir ginčyti tai, kas neginčijama. Paklauskime, kodėl į Jurgos knygų sutikimus susirinkdavo tiek žmonių, kiek ir didžiausiomis pastangomis sukviesti neįmanoma. Jurgą neabejotinai gaubė paslaptinga galia patikti, pelnyti simpatiją, palankumą. Be šios dovanos viešumos žmogui sunku, jis nedaug tegali padaryti; reikia, kad būtų nematomų rankų keliamas, palaikomas. Be abejo, patikti reiškia ir nepatikti, bet tai antrinis, išvestinis veiksnys.

Nedaug teturime savo tautoj žmonių, kurių likimus vis dar skaitytų pats Baudelaire’as. Didysis literatūros alchemikas atlydi Jurgą iki šios Dienos, paskatina mus suklusti prie to, kas galiausiai ir yra todėl, kad nėra suprantama, netgi iki Absurdo logikos. Šiai neginčijamai logikai atiduodame ne Jurgos gyvenimą, o ankstyvą mirtį, pabaigą tada, kai jau buvo galima pradėti. Pradėti ir tęsti iš to, kas jau buvo pradėta, kad ir iš plakato Antrojo pasaulinio karo pabaigos keturiasdešimtmečiui, kur seną karo laikų nuotrauką apgaubia tobula neužmirštuolių ramybė. Tai jau ne to laiko plakatas, žmonių tragika perkelta į amžinybę. Ir iš šio plakato (aktualios tematikos!) matyti, ką Jurga ardė, sprogdino.

Toliau Baudelaire’as nebeveda, mums reikia eiti patiems. Ieškoti išeities ir atramos taškų. Per vienerius metus, kuriuos Jurga išgyveno po lemtingos diagnozės, ji išryškėjo kaip ypatingos prigimties žmogus, kuris laikėsi lyg girdomas kitiems nežinomų šaltinių. Neabejotinai juto šviesą, nebūtų galėjusi apie ją taip įtikinamai kalbėti, odė džiaugsmui siekiasi kitų džiaugsmo versmių. Kad sąmonė buvo išlavinta itin subtilių būties virpesių pagavoms, liudija ir eilėraščių knyga „Šokis dykumoje“; be abejonės, turimas galvoje ritualinis, tantrinis šokis. Jurga atvirai kalbėjo apie eilėraščius kaip sąmonės įvykius. „Keliaujant po Himalajus, kartais, dažniausia naktimis, iš manęs ėmė lietis (o gal lietis į mane) trumpi posmeliai. Buvau jų taip nustebinta, kad nė nedrįsau savintis ir knygoje „Prarasta Pažadėtoji žemė“ paskelbiau kaip Tibeto joginės Pemos Dečen poeziją.“ Laikau tai labai svarbiu paaiškinimu, apimančiu ne tik eilėraščius, bet ir visą Jurgos kūrybą: dvikryptis veiksmas (ar būsena) – iš manęs ar į mane. Neatskiriamai, jei būsena, bendresnė už bet kurį tekstą, pasirodo, pasireiškia kaip tam tikras pavidalas. Kūryba yra santykis, ir santykis su kažkuo, ką bandome nusakyti tarpiniu pasauliu, Dievu, Likimu. Arba Angelais, tokiais svarbiais Jurgai. Arba Šambala, kuri pagal pačios Jurgos apibūdinimą yra „mistinė šalis, pasak vienų, esanti Himalajuose, pasak kitų – paraleliuose pasauliuose arba žmogaus širdyje“. Žmogaus širdyje – tai tikriausiai pati patikimiausia versija, būtina ir kitų patikimumui. Plastine kalba, Jurgai Ivanauskaitei tokia pat svarbia kaip ir žodinė, – mandala, tobulybės (arba harmonijos) mikrokosmo ir makrokosmo jungties ornamentinė išraiška, slepianti dievybės galimybę.

Jurga jungė labai daug įvairių žmonių – nuo hipių iki profesorių, nuo gatvės muzikantų, grafičių piešėjų iki solidžiausių menininkų ir dvasininkų. Arba atvirkščiai – nežinome, kaip teka pagrindinės žmogiškosios energijos srovės. Iš kur į kur. Nėra tik rašytoja, nėra tik dailininkė. Veikė ir veikia bendruoju kultūros planu. Jungė skirtingų tautų ir tikėjimų žmones – ta pati bodleriškoji patikimo arba bendresnė pasitikėjimo jungtis. Ji apima ir pačius slapčiausius kūnų ryšius – seksualinė energija yra subtiliausia ir galingiausia, magnetinę trauką realizuojanti žmogaus pasaulio energija. Ir todėl jai skiriama tiek dėmesio, tiek yra bandymų aptikti tos energijos slaptuosius takus – sėkmingų ir mažiau sėkmingų, nepralaidžių kalbai.

Praėjus keleriems metams nuo mirties, jau rodosi vieta, kurią Jurgai lemta užimti bendrojoje lietuvių kultūroje. Atrodo, kad ji vis labiau ryškės kaip išskirtinė. Pradžia – literatūroje, pirmojoje knygoje „Pakalnučių metai“ (1985). Apie jos poveikį pasisekė pasakyti Daliai Ibelhauptaitei: „Su savo „Pakalnučių metais“ tuometiniame meno pasaulyje ji tarsi susprogdino bombą“ („Juodosios skrybėlės“). Taip, tikslus čia yra sprogimo įspūdis. Kultūrinio sprogimo epicentre XX a. kultūroje vėl iškyla moteris; po Salomėjos Nėries. Sunkiojo, pilkojo penkiasdešimtmečio laiku – jau po Sigito Gedos „Pėdų“ (1966). Pagal XX a. lietuvių meno raidos paradoksalų dėsnį – didesnis ar mažesnis sprogimas, po kurio daug kas ima keistis, įvyksta maždaug kas dvidešimt metų. Pirmiausia kalbos mene, pačiame universaliausiame, iš jo ratilais sklinda po kitas sritis. Arba tiesiog padeda atpažinti ir įvardinti jose jau įvykusius pokyčius. „Pakalnučių metai“ tarsi perskrodė tradicinį lietuvių mentalinį pasaulėvaizdį, įvedė jo pakraščių veikėjus, kitas nuostatas, laikysenas, būties rizikos dėmenį. Sprogimas ne iš kalbos (arba ir iš kalbos, kaip Sigito Gedos), o greičiau bendrajame pasaulėvaizdžio plane. Jurga netaps techniška menininke nei dailėje, nei literatūroje. Jos erdvė – už, sutelkta į kažką bendresnį, ko atkakliai ieškoma skirtingose kultūrose, religijose, patirtyse. Jurgos Ivanauskaitės kūryboje, ir žodinėje, ir plastinėje, išbandomos tradiciškojo, jau ir krikščioniškojo (katalikiškojo) pasaulio ribos – sandūros su Rytų kultūromis, tikėjimais. Ieškojimo nerimas gena Jurgą šio pasaulio keliais ir takais. Nerimas, kuris galiausiai turėtų atnešti sielos ramybę. Čia pacituosiu Jurgį Baltrušaitį, ėjusį ir keliais, išvedusiais Jurgą, – ir tai bus „Nakties piligrimas“ („Nočnoj piligrim“), rusų kalba, kuri pagal prigimtį priklausė ir Jurgai:

Лишь знаю, что в мире – две разных ступени:

Средь высей зацветший покой

И в дольней дороге от тени до тени –

Заблудший в смятении разум людской!

Prasmės kelias keliais žodžiais: žinau, kad pasauly dvi skirtingos pakopos: nušvitusi ramybė aukštai, o kelionėj nuo šešėlio iki šešėlio klaidžiojantis žmogaus protas.

Jurga Ivanauskaitė spėjo patirti abi pakopas: nerimastingą kelionę ir sielos ramybę, kaip galutinę slaptojo plano, kurį jautėsi turinti vykdyti, pakopą. Būsena, kuri virto įspūdinga, unikalia, vientisa Malda; Malda ant Angelo rūbo. Malda, prasidėjusia nuo Rainerio Marijos Rilkės ir pasiekusia pačius artimiausius. Galutinis sąmonės būsenos ir plastinės bei žodinės kalbos (rašto) vienis, įkūnytas Maldos surašymu ant Angelo rūbo. Svarbiausia, unikaliausia čia lieka būsena, iš kurios tai daryta. Nuostaba, kad tai gali būti. Maldos – didžiųjų kreipinių ir nukreipinių ontologija. Aukščiausias kūrybos lygmuo, ko gero, ir yra būsena.

Ištuštėjančiame, prasmių atsinaujinimo ir prisipildymo iš nežinomų šaltinių nebejaučiančiame pasaulyje unikalus kūrybinis aktas gali dar nušvisti nenuspėjama šviesa. Iš „sunkiasvorių romano sakinių“, iš tapybos spalvų mažėjantis ir vis iš giliau spindintis būties taškas persikėlė į maldą, seniausią ir universaliausią žmogaus sąmonės žanrą. Tai, kas atsivėrė Himalajuose, – netikėtas, nelauktas, nežinomos krypties eilėraščių sruvimas į sąmonę, buvo ir kelias į maldą ant Angelo rūbo.

Mažą baltą Dievą

šviečiantį mano nakty

užpučia ilgesio vėjas

niekad daugiau nesugrįšiu

į Dangaus miestą

2011.XI.14