ARNAS ALEKSANDRAVIČIUS. Eilės
Karalius be karalystės
mačiau keistuolius miestų aikštėse prekeivius
jų prekystalius su įvairiausiomis gėrybėmis
ten buvo vaisių puodų nuodų ir medžioklinių paukščių
didžiulės pilys matėsi tų aikščių fone
negalima buvo įkurti aikštės taip kad regėti
netektų karalių namų jų didybės
didybės kuri nebūna suvaidinta nes karalius
visada yra didis ir kažkam vienintelis
buvau ir aš karaliumi
skirtingose žemėse turėjau karalystes
nuo jaunumės vaikščioju po pasaulį vis besistengdamas
atrasti savo rūmą kuo artimesnį širdžiai
pirmieji mano rūmai buvo grubiai sumūryti
bet kažkas juose kvepėjo nuoširdumu
tos šiurkščios sienos paprasti kvadratiniai langeliai
visa tai buvo ne atmestinio darbo vaisius
o tiesiog liudijo statytojų nepatyrimą
vis dėlto juk tai buvo mano pirmieji namai
šiuose namuose aš praleidau nuostabius metus
čia dažnai sėdėdavome iki paryčių su svečiais
rūkydavome kambariuose ir dūmų nebijojome
panorėjęs parversdavau savo karalienę
visų akivaizdoje ant žemės ir imdavau glamonėti
niekam tai neatrodė įžūlu ar pamaiviška
tiek per šventes tiek kasdienybėje daug dainuodavau
nors buvau tiesą sakant drovus karaliukas
galbūt dėl to drovumo o gal dėl šlyjančios sveikatos
mano rūmų koridoriuose ėmė kilti perversmo nuotaikos
kartą mane netgi buvo suėmę piliečiai kurių galvos
vėliau kabojo ant stulpų kol visai sunyko
vos joms sunykus žmonės vėl ėmė manęs nemėgti
mano sveikata diena iš dienos prastėjo
drąsos įsigyti nespėjau o gal nė neketinau
žinau tik kaip viskas pasibaigė
tąnakt pas mane atėjo mano gražioji karalienė
ji atsivedė keistą vyrą ir pasakė kad tai
naujasis mūsų karalius kad jam jau paklūsta
mūsų kariai todėl esu čia nereikalingas
man net nedavė arklio tad švintant
išėjau į vakarus apie ateitį nelabai galvodamas
keliavau ilgai netrukus pamečiau skaičių
karalysčių kurios liko man už nugaros
kai kurios iš jų neturėjo nei karaliaus
nei karalienės ten žmonės patys
tvarkė savo reikalus su niekuo nekariavo
ir manė kad yra pranašesni už kitus
ilgai neužsibūdavau tose beprotystėse
buvau jaunas bet žinojau kad daug
jau teko pamatyti ir daug išgirsti
vieną dieną einant pro ne pačią išvaizdžiausią
bet maištingai sumeistrautą ir todėl
kažkuo patrauklią pilį iš jos išbėgo minia
tie žmonės buvo labai laimingi mane matydami
jie įžiūrėjo mėlyną kraują mano akyse
ir be jokių derybų pasiūlė tapti jų karaliumi
vesti karalienę kuri turėjo gražius ilgus plaukus
sutikau dvejodamas bet niekada šio
sprendimo neapgailėjau ta maištinga aplinka
revoliucijos dvasia kiekvienoje plytoje
mane patį pavertė drąsesniu karaliumi
aš pats nukirsdavau galvas nusikaltėliams
ir nukankindavau kiekvieną išdaviką
gyvenimas čia buvo geras nors sudėtingas
kažkodėl nustojau dainuoti bet per
naktinius susitikimus daug kalbėdavau
su svečiais apie meną politiką ir dievus
kartais užsilipdavau ant stalo ir pasakodavau
susirinkusiems kvailiams dvasios tiesas
dabar galvoju kad buvau toks pat
dvasios valkata kaip ir jie tik kalbėti
mokėjau garsiai ir vadinausi karaliumi
nors buvau tarp šių sienų laimingas
mane vis tiek nuolatos kankino slogi ir
nepagrįsta įtampa lyg būčiau kažkuo visiems
nusikaltęs ar kažko didingo nesukūręs
ką sukurti žadėjau
vieną dieną man trūko kantrybė
pradėjau lakstyti po savo mielą jaukią pilį
ir daužyti jos indus bei langus
mėtyti ant žemės paveikslus
ir medžioklių trofėjus
aš trenkiau karalienei
nusiėmiau karūną ir ją sutrypiau
išsirengiau iki pusės pasibalnojau juodą žirgą
ir skaudančia širdimi išjojau vis atsigręždamas
bet nujausdamas kad niekada nebegrįšiu
vis dar tebejoju pajūriu nuošaliai
retai apsilankau svečiose karalystėse
viskas vyksta taip kaip surėdė dievai
vienuose rūmuose manęs niekas nelaukia
ir net matyti nenori o kiti man pačiam nepatinka
aš karalius be karalystės kuriam paklūsta
tik juodas nuostabus žirgas
žinau kad savo karalystę dar prijosiu
žinau kad galiu būti geras karalius
valdyti tvirtai ir teisingai
kariauti karus dėl garbės ir tiesos
gerbti visus kas man lenksis
turėti damą ir ją mylėti
dainuoti sau kas rytą ir vakarą
Nei tuščia, nei pilna
pasaulio akloji
sniege mano nakties
mano vieškelių nuotaka
tai spygliuota
tai pražydusi
švelnus tavo kailis
aštrūs rageliai
švieti man kryžkeles
vingiuotus takelius
tarp kūdrų ir miškelių
tarp akmenų prisėsti
ir neartų laukų
jų piktžolių
gėlių ir vabalėlių
aš užkūriau tau laužą
ir klausiau drąsiai
nors virpėdamas:
ar graži ta šviesa?
ar didis esu?
ar jauti kaip visa
nušvito ir net sušilai?
ėmė kilti vėjas
mačiau kaip kedeno
tavo plaukų žoleles
tavo akys iš vandens
kaip prisimerkė
tąkart baikščiai
nežinau ar girdėjai
mano žodžius
nežinau ar lietei
mano skruostus ir kaklą
nežinau ar iš viso
buvai ir esi
Kariavau tikrą karą
aš nesutvėriau pasaulio bet jis yra
turiu sau tai pripažinti su didžiuliu apmaudu
ir vaikštinėdamas po šią nuostabią kūriniją
visą laiką būti kažkam neapsakomai dėkingas
to netvėręs ėmiausi kurti savo pasaulį
jis buvo mažas ir niekingas
pradėtas nejaukaus mano kambario kampe
ten blizgėjo ir kibirkščiavo nuo pat įžiebimo
kuris buvo visai nedidingas ir truko akimirką
šį pasaulį žadėjau plėsti ir lipdyti
iš gabalėlių savo paties nugyventų
maniausi gyvenąs tokį gyvenimą
tokį didelį ir pilną kad jo turinio turėjo pakakti
naujam pasaulėliui tapti pasaulių pasauliu
ir galų gale užspausti tą gaivališką konkurentą
jį įtraukti praryti sudoroti ir tapti vieninteliu
tikruoju ir nepakartojamu kūriniu
nieko didingesnio nebebūtų sukurta
nei parašyta nei nupiešta
turėjau tapti vieninteliu tėvu ir motina
taip niekada neatsitiko
mano kūrinys išaugo gal per sprindį
tą dieną kai supratau kad mano siela
mano gyvenimo ugnis ir vanduo
visi mano kariai
jie surijo vienas kitą
mylimieji sąmoningai šitaip pasielgė
tai buvo besąlygiška kapituliacija
be jokios vilties įkąsti priešui
be menkiausios galimybės nušvisti
mano gyvenimas šitoks trumpas
ir nuobodus jis tebuvo lapų krūva
neturėjo nei šakų nei kamieno
greitai ta krūva ėmė pūti
aš mačiau kaip kasdien juoduoja
mano delnai ir pėdos
paskui blauzdos ir dilbiai
pabaigos nelaukiau
sudaužiau tą juokingą kibirkščiuojantį
pasaulį į šipulius jis pabiro po kambarį
buvo girdėti daug juoko ir verksmo
mačiau savo vaikystę
naktis praslinko negailestingai lėtai
apleistas savo kariaunos
vos švintant išėjau į kiemą
atsiguliau ant žolės ištiesęs rankas
ir raudodamas pasidaviau priešui
