Nuosmukis ir pranykimas
VIDAS POŠKUS
Paskaita vyko senojo vienuolyno rūsyje. Atmosfera priminė tikrą pragarą – sunkus raudonplytis cilindrinis skliautas dengė ilgą, koridorių primenančią celę. Vienodais intervalais jį skaidė iš kryžiumi sujungtų plytų sumūrytos liunetės. Kažkur gilumoje lyg Tartaro agregatai dūzgė oro kondicionieriai. Išorėje pakabinto vamzdžio viduriais nušniokštė vandens srovė – žmogus viršutiniame aukšte pasinaudojo čiaupo arba unitazo paslaugomis.
Žymus menotyrininkas skaitė paskaitą apie Švenčiausiosios Trejybės ikonografiją.
– Pradžioje reikia supaprastinti Dievo sąvoką, o tada idėją paversti vaizdu, – sakė prancūziškai kalbantis François Boespflugas.
Gal jis taip ir nesakė, gal aš tik taip supratau vertimą ir tokį užsirašiau savo galvoje.
Dar žiūrėjau į vanagišką prieš mane sėdinčios moters nosį. Gražiai krito jos plaukai, tačiau šnervės atrodė begėdiškai.
Mintyse nusijuokiau, kai vertėjas lotynizuotą Tridento miesto pavadinimą išvertė į „Trejybę“.
Galvojau, kad menotyrininkas paaukojo visus savo trisdešimt metų Švč. Trejybės atvaizdo suvokimo ir vaizdavimo raidos tyrinėjimams. Sudėliojo visa tai į lentynėles, nustatė, kad buvo šeši etapai, prasidėję susilaikymo faze (kai krikščionys nieko nepiešė – gal todėl romėnai jų ir nemėgo?), kulminaciją pasiekę XI–XII amžiuje ir mūsų dienomis transformavęsi į nuosmukio ir pranykimo epochą.
Žmonės sėdėjo prislėgti klaustrofobijos.
Po paskaitos nulėkiau į parduotuvę.
Šaldytą picą ar skrylius perkantis senosios lietuvių kultūros specialistas (žymus vargonų tyrinėtojas) eilėje stovėjo liūdnas ir lyg pavargęs. Jo veidas tarytum taip pat bylojo:
– Viskas baigiasi nuosmukiu, virstančiu totaliu pranykimu.
_
Porelė
Porelė sėdėjo ant suolelio saulėkaitoje. Vėjas pūtė jiems iš šono, todėl mergina nuolat taisėsi ant veido besiropščiančias plaukų sruogas.
– Koks tavo gyvenimo tikslas? – paklausė vaikinas.
– Ach, turiu daug smulkių ir mažų tikslų.
Vaikinas sėdėjo rankas stipriai suspaudęs tarp šlaunų. Kartais jas padėjęs tiesiog ant kojų. Tamsios striukelės fone delnai atrodė beprotiškai milžiniški. Tarytum dideli batonai.
– Aš, pavyzdžiui, bijau varlių. Bet kokių. Didelių, mažų, gyvų ar negyvų. Bet kokių. Jos man kelia baimę ir pasišlykštėjimą, – po ilgokos ir šiek tiek nejaukios pauzės tarė mergina, – kai jas pamatau, visada šaukiu. Net klykiu.
Merginos šviesios sruogos vis lipo ir lipo ant veido. Ji žiūrėjo į žemyn slenkančią ir didėjančią saulę. Vaikino pusėn beveik nepažvelgė. Kaip ir šis.
– Man dvidešimt metų, o tau – devyniolika, – tarė jis.
Abu nusijuokė. Truputėlį nedrąsiai ir nejaukiai. Merginos balsas buvo kiek per žemas ir net šiurkštokas (palyginti su trapia jos išore).
Mergina sėdėjo užmetusi koją ant kojos. Retkarčiais, kai nejaukiosios pauzės užtrukdavo kiek ilgiau, ji apsižvalgydavo, trumpai pastebėdavo aplinką arba žvelgdavo žemyn, į aulinukais aptemptas savo pačios kojas.
Porelės pokalbį retkarčiais nustelbdavo ant gretimo suolo sėdintis ir mišrainę iš plastikinės dėželės valgantis vaikinas, ant galvos užsitraukęs gobtuvą. Jis ilgai kalbėjo telefonu. Paskui susistabdė du berniukus – paprašė ugnies. Vienas padavė degtukų dėžutę. „Ar nereikės?!“ – nueinantiems šūktelėjo prašytojas. „Ne“, – atsakė tas. Prisidegė cigaretę, vėl pakalbėjo telefonu ir nervingai valgė toliau.
Vaikinas ir mergina į tai žvelgė bereikšmiais žvilgsniais.
Paskui jie atsikėlė ir nuėjo. Matyt, sušalo, nes saulė pasisuko ir ant sėdinčiųjų numetė platų šaltą šešėlį.
Kai jie ėjo, mergina per petį persimetė odinę juodą rankinę, vaikinas įmurkdė batonines rankas giliai į kišenes. Abiejų žvilgsniai buvo nukreipti priekin – tartum bijotų pažvelgti vienas į kitą.
_
Kova su ventiliatoriumi
Daugelį savo laiptinės kaimynų jis laikė kuo tikriausiais subingalviais. Ir buvo šventai įsitikinęs, kad dėl visai pagrįstų priežasčių. Toje pačioje aikštelėje gyvenantis Darius – tikras naujasis lietuvis iš Šiaulių, pabrėžtinai besigiriantis savo automobiliu, šuniu ir žmona (pirmieji du balti, tik pastaroji juodaplaukė), – vos atsikėlęs pareikalavo, kad jis kraustytųsi kitur. „Man reikia jūsų buto, – aiškino atsikėlėlis, – nes noriu įsirengti ir baseinėlį. O jūsų kvadratūra tam būtų ideali.“ Aukštu žemiau gyvenantis jaunuolis (visų vadinamas tiesiog „bernu“ – butą jam nupirko be proto turtingi tėvai, kad atžala galėtų studijuoti inžinerijos ar kūno kultūros mokslus kažkurioje aukštojoje mokykloje) vaikščiodavo išsiskėtęs, riestanosiais batais. Naktimis garsiai leisdavo muziką ir kirkindavosi su berniukais bei mergaitėmis. Dar žemiau gyveno tautinis miltų magnatas – jo valdoma firma miltais (aukščiausios rūšies, rupiai maltais, kvietiniais ir ruginiais) aprūpindavo visą valstybę. Milčius vaikščiodavo prisiuostęs kokaino, blizgančiomis akimis ir į tolius nukreipta idiotiška šypsenėle.
Tiesą sakant, visa ši istorija ir yra susijusi su vienu miltų pramonės savininko daiktu. Esmė ta, kad prieš kelerius metus miltininkas sugalvojo įsirengti židinį.
– Argi ne jauku? Sėdi sau, ugnelę kūreni, medituoji? – žmonai aiškino ugniakurinės idilės entuziastas.
– Taip, taip, mielasis, – sutiko prieštarauti niekada nelinkusi jo antroji pusė.
Išmūrytas židinys (marmuro apdaila, stiklinės durelės…) įvarė siaubą visiems namo gyventojams. Kūrenti malkomis nepritaikytame daugiabutyje buvo viena ventiliacinė sistema, į kurią židinį pakūrus pirmą kartą lyg skitų ordos pasileido balti prastai išdžiūvusio ąžuolo dūmai.
– Uždusime! – radiatoriais pradėjo barbenti ketvirtame aukšte gyvenanti kaimynė (visų vadinama Pūstu Sijonu).
Miltų pramonės savininkas ir jo šeima galbūt nebūtų kreipę dėmesio į pasipiktinusių bendranamių keliamą triukšmą, jeigu dūmai nebūtų pradėję veržtis ir į jų skoningai įrengtą vidaus erdvę.
Ventiliacinė sistema buvo izoliuota, o tam, kad dūmai sklistų geriau ir greičiau, ant stogo buvo sumontuotas galingas ventiliatorius.
Pastogėje gyveno jis – kitas šio pasakojimo herojus. Dar gana jaunas, tačiau neurotiškas vyras, irzliai reaguojantis į bet kokias gyvenimo permainas ir kitų tariamai ar iš tikrųjų eksponuojamas negeroves.
Visą vasarą jis suko galvą, kodėl negali normaliai išsimiegoti.
– Ar čia miesto keliamas triukšmas suintensyvėjo, ar man galvoje naktimis zirzia? – laužydavo smegeninę bemiegėmis naktimis nuo šono ant šono besivartantis vyras.
Iš tikrųjų – ore sklido monotoniškas zvimbimas.
Užlipęs ant stogo jis suprato, kad vienodą melodiją leidžia kantriai dirbantis prietaisas – dūmus lauk iš milčiaus buto pumpuojantis ventiliatorius.
– Ką daryti? – galvojo nemigos iškamuotas vyras.
Jis žinojo, kad keliais aukštais žemiau gyvenančiam kaimynui skųstis beprasmiška. Ventiliatoriaus leidžiamų garsų negirdintis turtuolis tik būtų patraukęs pečiais arba įžūliai nusijuokęs („Svetimo skausmo nebūna“, – geriausiu atveju būtų taręs). Pasiskundęs ir prasitaręs, jis nebūtų palikęs sau laisvės veikti antiįstatymiškais būdais.
Tad nieko ir nedarė.
Pradžioje kantriai laukė. Kentėjo.
Paskui pradėjo tūžti.
– Kaip nutildyti tą nelemtą ventiliatorių? – naktimis ir jau dienomis laužė galvą.
Aparato keliamas zyzimas nemažėjo. Stiprėjo. Laukti ir kentėti tapo nebeįmanoma.
Vakare (danguje švietė skaisčios rugpjūčio žvaigždės, apačioje gaudė dar kunkuliuojantis miestas) jis užlipo ant stogo.
Ventiliatorius burzgė.
Jis užuodė traukiamus maisto kvapus ir nieko daugiau (tiesą sakant, po kelių židinio užkūrimų kūrenimas ugnies degintojui atsibodo) – brangaus vyno aromatą, krevetėmis kimštų alyvuogių dvelksmą, bet ne dūmus.
– Nutilk tu! – padaužė kumščiu į metalinį ventiliatoriaus šalmą.
Šis neklausė – dirbo toliau.
– Ar girdi?! – įsiutęs apkabino ir pajudino korpusą.
Ventiliatorius ūžė vis tiek.
Abiem rankom suėmė ventiliatorių su šeimininku jungiantį kabelį – storą ir juodą, lyg kokią kirmėlę ar gyvatę. Palankstė, bandydamas perlaužti. Juodas šliužas (it kokia ventiliatoriaus siela) nepasidavė. Lankstėsi, bet nelūžo. „O ir pavojinga mano gyvybei“, – suprato lankstytojas.
Iš apačios, iš savo namų, vyras atsinešė storą lentgalį (radęs prie šiukšlių konteinerių, pasiėmė, manydamas, kad buityje pravers).
Užlipęs ant skardinio stogo sustojo išskėtęs rankas. Pūtė švelnus vėjelis – brizas plaikstė žmogaus marškinius. Žvaigždėtame fone pagalį laikantis vyras atrodė kaip su slibinu kovojantis riteris.
Tylėdamas jis suėmė brūklį abiem rankom ir staigiai įkišo į ventiliatoriaus žiobtus.
– Džžžžžžrrrrr… – klaikiai sudžeržgė ir nutilo ventiliatorius.
Regėjosi, kad tyla apėmė ir miegoti susiruošusį miestą.
Retkarčiais ventiliatorius atsigaudavo – jo mentės sugebėdavo išstumti į jį (lyg į kokį vampyrą) įkištą mietą. Vyrui belikdavo užlipti ant stogo ir įgrūsti medinį virbą gilyn, į aparato vidurius. Tokiu būdu jis jausdavosi nugalįs ne daiktą – o visą turtingųjų luomą. „Bent tokia moralinė satisfakcija prieš turtuolius ir nemalonius kaimynus“, – galvodavo jis. Nors širdyje suprasdavo, kad ventiliatorius tėra įrankis, praturtėlių nuosavybė ir apgaulė jam pačiam. Dėl to net gailėdavo ventiliatoriaus.
_
Tuštuma, mieste nėra žmonių
Atrodė, kad miestas visiškai ištuštėjo po siaubingų birželio pradžios kaitrų. Neatsigavo netgi orams truputėlį atvėsus.
Tai jis pastebėjo ryte skubėdamas į darbą.
Šaligatviais nėjo valdininkai ir tarnautojai, mokiniai ir studentai. Tik kadaise žymus politologas praėjo, mirgėdamas languotais trumparankoviais marškiniais ir rutuliukais nubarstytu kaklaraiščiu.
Prie šviesoforų nesidriekė automobilių eilės. Žalios šviesos telaukė garsus roko muzikos vadybininkas (juodas japoniškas sportinis automobilis pradarytais langais, atgal nerūpestingai užversta žilų plaukų kupeta, iš kairės sėdinti panašaus vanagiško veido mergelė – turbūt jaunystėn perkopusi duktė).
Ant suolelio miegojo valkata – krepšius tvarkingai susidėjęs galvūgalyje, gumines šlepetes – kojūgalyje. Neįprasta buvo tai, kad tokiu paros metu jis kokioje nors lauko kavinėje pasigardžiuodamas gurkšnodavo kavą (būdamas geros nuotaikos šio pasakojimo herojus ir pats kartą buvo davęs vieną litą).
Parduotuvėje (beprotiškai užsinorėjo valgyti, bet ilgai, ilgai rinkosi: „Gal salotas? O gal šprotų dėžutę?“ – paėmė chalvos ir ruginių, gomurį siaubingai išdraskančių paplotėlių) prie kasos aparato nebuvo pardavėjos. Eilė kantriai laukė, priešais stovintis vyras baltomis kelnėmis kelis kartus spėjo peržiūrėti savo prekių maišelio turinį ir prisiminti, ar dar ko nors nereikėtų įsigyti.
Išvargusi saulė plieskė tuščiose siaurose seno miesto gatvelėse. Sidabru tviskėjo žvyruotoje automobilių aikštelėje išlikusios kelios tuopos.
Skvere bučiavosi porelė – vaikinas plika, įdegusia ir šašuota galva, mergina raudonu, regis, jau spėtu pragerti veidu. Vaikinas dalykiškai už gana siauro pavadžio laikė juodą šunį. Pro šalį ėjo kelios lesbietės („Turbūt tokios“, – pagalvojo jis, nes jau labai intymiai šios buvo apsikabinusios). Viena stūmė vaikišką vežimėlį (ten pusiausėda snūduriavo rožinėmis spalvomis aprengtas vaikelis), kita jai glamonėjo klubą, trečioji vedėsi (pririštą gana ilgu pavadžiu) baltą šunį.
Juodasis puolė prie baltojo, baltasis puolė prie juodojo. Vienas kitam nukando uodegą ir ausis. Nuo gyvuliškų kūnų atitrūkusias dalis pagriebė vėjas ir nunešė tolyn (laikinai sustodamas prie nulaužto peržydėjusių alyvų kero) per dulkiną, prispjaudytą ir šlapimu dvokiantį skverą.