Gražiausi karoliai

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Tereikia apsižvalgyti, ar nėra kamerų ir ar pusamžė geros valios moteris pūkuotu megztiniu bei storastikliais akiniais nemato manęs. Delnu slysta karoliai, apsivynioju keliskart apie riešą ir paslėpusi po palto rankove neatsisveikinusi išeinu iš parduotuvės. Papuošalas truputį primena rožinį – nedideli tarpusavy sujungti rusvi karoliukai. Tai pirmas mano, kaip suaugusios moters, papuošalas. Karoliai nedegina rankos, jie savi, lyg visada man priklausę, nedegina jie ir sąžinės.

Iki namų eiti beveik pusė valandos, mane lenkia mašinos, autobusai ir žmonės storos vilnos paltais bei kailiniais. Einu lėtai, batai kiek trina. Kuprinėje kliuksi litras pieno, konservai, salotos, avokadas. Įėjusi į laiptinę pradedu vyniotis nuo kaklo šaliką, jis mane dusina, į trečią aukštą užlipu kiek ilsėdamasi laiptų aikštelėse, beidama per sniegą pavargau. Mama girdi, kaip rakinu duris, ji ateina prieškambarin vos man įžengus į butą. Tik spėju nusiimti kuprinę, o ji jau apsikabina, nebijodama šalto ir snieguoto palto.

– Aš taip jaudinausi, kad tu negrįši, – sako kiek drebančiu balsu.

Ji visada jaudinasi. Labiausiai – dėl manęs, savo sveikatos ir mūsų abiejų moralės. Ir kaip aš galiu jos neniekinti?

Taurimos Bunkutės nuotrauka

Nusirengiu, einu virtuvėn. Susiplakusį pieną dedu į šaldytuvą, atsidarau žuvies konservus, pasidarau sumuštinį su jau kiek sukietėjusia duona. Virtuvės spintelė apdėta arbatžolių maišeliais. Čia nepaprastai kvepia ir, atrodo, tas sausas žolelių aromatas sušildo kambarį. Užsikaičiu vandens, nevirpanti dujų liepsna kiek ramina. Arbatinukas netrukus sušvilpia ir vanduo puodelyje nusidažo žalsvai. Mama visą tą laiką sėdi virtuvėje prie stalo, apdengto gėlėtu plastiku.

Einu iš virtuvės, skverbiuosi koridoriumi gilyn į butą: kairėje pusėje – mamos kambarys. Toliau kairėje – tualetas ir dušas, dešinėje – svetainė, o koridoriaus gale – mano kambarys. Girdžiu, mama, kiek pasėdėjusi virtuvėje, nueina į savo kambarį. O aš, tebevalgydama sumuštinį, pastatau puodelį ant stalo ir atsisėdusi krėsle užsižiūriu į vaizdą pro langą – kito daugiabučio langus ir balkonus. Suvokiu, kad nevalingai pradėjau čiupinėti vėrinio ant riešo karoliukus. Nusiimu papuošalą ir užsikabinu ant kaklo. Vogtas daiktas skverbiasi mano savastin ir tampa savas. Keista, bet žmonės kitąkart, tiek metų pragyvenę kartu, nesugeba taip giliai įsiskverbti.

Tėtis mirė prieš aštuonerius metus ir mama tapo jūrų kiaulyte: klausosi muzikos, tvarko namus, valgo, miega ir mintyse vis iš naujo bėga savo gyvenimo skaudulių ir nelaimių ratelyje be ateities. Teisinuosi, kad be manęs ji negalėtų gyventi, nors gerai nežinau, ar pati galėčiau be jos. Nemėgstu eiti iš namų, nemėgstu sutikti žmonių. Stoviu gatvėse, o pro šalį plaukia žmonės ir jų neverti gyventi gyvenimai. Mano mamos – taip pat. Verčiu save gyventi su ja – įtikėjau. Kad įveikčiau panieką žmonijai, pirmiausia turiu įveikti panieką savo pačios motinai.

Po geros valandos mano pirštai pradeda grubti – namie vėsoka. Virtuvėje vėl užkaičiu vandens, įdedu arbatžolių į arbatinuką. Nueinu pas mamą, sustoju prie durų, atsiremiu į sieną. Tapetai jos kambaryje žalsvi su dar žalesnėmis gėlėmis. Čia tėra lova, stalas tuščiais stalčiais priešais langą, kelios dėžės ir nedidelė drabužių spinta. Magnetofonas padėtas ant stalo, knyga – ant grindų prie lovos. Prašė manęs nupirkti kuo siauresnę lovą, kad ji pati vos tilptų, taip mažiau vieniša, sakė.

– Nori arbatos, mamut?

Atsisuka į mane, jos žiūrėta pro langą nuo kėdės priešais stalą. Melodija, atrodo, sklinda tik aplink ją, smuikai tirpsta ore, stygos trūkinėja ir krenta ant žemės.

– Ne, nereik, Ginte, aš tuoj eisiu gulti.

Arbatinuką skubėdama nešu savo kambarin – jis karštas, degina rankas, bijau išmesti ir išpilti arbatą ant linoleumo koridoriuje. Dar ilgai dirbsiu, dar daug arbatos gersiu.

Aš esu matematikė. Pirmiau nei dukra, mylimoji ar moteris esu matematikė. Gyvenimas man susideda iš daugybės uždavinėlių, sprendžiu juos tam tikra tvarka, po vieną, po vieną skverbiuosi gilyn. Taip gerai, kai žinai, ką reikia padaryti, žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo, problemos, uždaviniai – viskas savo lentynėlėse. Gal ir gerai, kad žmogus žmogui nėra tik dar viena lentynėlė.

Vėlu, einu arbatos. Butas tamsus, eidama pro svetainę uždegu šviesą, apsižvalgau: ten tėra keli baldai – sofa, indauja, trys ar keturi kilimai, sudėti vienas ant kito, lempa. Toks kambarys galbūt dar liūdnesnis nei tuščias, atrodo, jis trokšta būti kažkuo, puikiu kambariu, taip stengiasi, stengiasi, bet jam nepavyksta.

Durys į mamos kambarį uždarytos. Kol kaista vanduo, tykiai sėdžiu virtuvėje. Pagaunu save susikūprinusią, išsitiesiu. Išgirstu garsus, vieną po kito, lyg šlapia žuvis vartytųsi ant grindų. Plekšt. Man baisu, plekšt, bet, deja, ne iš nežinojimo. Tai mama vis trenkia delnu sau per veidą, plekšt. Užsimerkiu kietai sučiaupdama lūpas: tai aš niekinu, verksmingą šniurkščiojantį moteriškumą, jos gyvenimas – nuolatinis pasidavimas. Gal būtent dvasiškai silpnus žmones niekinu, mamut, kaip gali reikalauti kito pagarbos skęsdama tautinėje savigraužoje, lyg pamažėle degindama save, laukdama, kol suskrusi, taip lietuviškai sudegsi tikėdama, kad pasiaukojai, o ne pasidavei. Aš ne tokia. Aš matematikė. Negaliu sulaukti, kol užvirs vanduo, atrodo, šaltu užsipilčiau arbatą ir bėgčiau iš virtuvės. Susituriu ir klausausi plekšėjimo. Lyg plakimas, savęs kankinimas dėl geresnio tikslo, dėl ko, dėl ko, mamut, vis klausiu, tai savigrauža ar tiesiog tyra neapykanta, mamut. O ji vis tyli kaip žuvis, spokso tuščiom akim ir vis plekšt plekšt.

Beveik bėgte skubu į kambarį. Nebegeriu arbatos, nenusirengusi susisupu į antklodę ir bandau užmigti.

Nuskenavus identifikacijos kortelę atsidaro laboratorijos durys. Lyg paskutinio moterų pragaro – joms čia niekada nebuvo vietos. Ausis pasiekia tylus kompiuterių dūzgesys, lyg avilys, visi čia esantys kolektyviai tarnaujame Bičių Motinėlei – mokslui, matematikai, informacijai. Šlykščios plikos ar beveik plikos galvos kyšo iš už ekranų, tie vyrai laimingi, protingi vyrai su apykvailėm sutuoktinėm. Gal geriau nereikia, niekada į mane nebuvo žiūrėta kaip į aistros objektą, nežinau, tai mano paniekos padarinys ar priežastis. Gal dėl to ir pykau, tebepykstu ant visų, ypač – ant tėvo (kad mirė) ir motinos (kad neišmokė žiūrėti į save kaip į aistros objektą, kad neišmokė būti moterimi).

O aš šiandien mačiau mylimojo veidą minioje, gal tai ir ne jis, nežinau, atrodo, myliu visus pasaulio vyrus taip pasmerkdama save askezei. Norisi pabėgti nuo ilgesio nežinia kam, nenoriu baigti kaip mano vargana motina, nenoriu, kad mane niekintų mano pačios ar kaimynų vaikai, nenoriu pasenti ir rinkti maisto likučius iš kitų lėkščių, tebūnie tai tik metafora, nenoriu patirti laimės žiūrėdama į tarpuvartėse besibučiuojančius. Šlykštu, kai tavęs gailisi. Man jau gerokai per trisdešimt, man jau laikas pasitikėti kitais, laikas surasti, kuo užsiimti. Ginte, tu per daug galvoji.

Visą dieną tuščiai praspaudau klaviatūros mygtukus, nejaučiu skirtumo tarp savęs ir kitų čia sėdinčių, galva pati dūzgia, geriau būčiau kompiuteris, bet nekelčiau sau klausimų, tik vykdyčiau ir vykdyčiau, nereiktų jaudintis dėl nieko, nereiktų laukti.

Namop per tiltą. Jau tamsu, nors dar gana ankstyvas, tiesa, žiemos vakaras. Tiltas, deja, ne per upę, o per greitkelį, tai geležinkelio tiltas, metalinis, ne vienoje vietoje apsikrėtęs rūdimis. Kas dešimt dvylika metrų krūtinės aukštyje pritvirtinta po gana didelę lempą, kad matyčiau kelią. Pėsčiųjų takelis greta bėgių siaurokas, bet aš telpu, braunuosi per sniegus susisupusi į apsnigtą paltą, pasislėpusi po kepure. Apačioje, po tiltu, juokiasi kelios merginos, kirkomos dviejų vaikinų. Šaltas, tuščias oras aidi nuo jų klegesio, juokas vietomis virsta savotišku žviegesiu, spiegesiu ar žagsuliu, skamba makabriškai mano ir tilto tyloje, lyg tyčiotųsi iš mano kepurnėjimosi per sniegą namo pas mamą. Matyt, aš jau gimiau sena, vis noriu ramybės ir tylos, nepatenkinta ir suerzinta (galbūt net mano bendraamžių) kikenimo. Matyt, sunerimau, kai vėl įkyriai man priminta apie vietą, kurią turėčiau užimti jaunystės monopolizuotoje šiandienoje. Baisu ir pagalvoti, dar metai kiti ir vaikai vadins mane senmerge. Bet aš ant tilto, primenu sau, o jie apačioje. Ir mama kažkur laukia.

Dažnai, dar nuo ankstyvos paauglystės, sapnuoju, kad sėdžiu alyvoje ir žiūriu, kaip apačioje kiti bučiuojasi. Ir visada kiti, niekada aš pati. Žmonės keičiasi, veidų nesimato, bet ir nesvarbu, svarbiausia – jie bučiuojasi, įsijautę, su didele aistra. O aš ne. Jie dalinasi bendryste, jie dalyvauja, o aš sėdžiu medyje, alyvoje, taip kvepia, vis ieškau žiedelio su penkiais lapeliais, sako, jei tokį randi ir suvalgai, būsi laimingas. Taip sapnas ir tęsiasi – aš ieškau žiedelių, užuot nusileidusi žemyn.

Pabundu naktį ir žiūriu pro langą, žinau, mama lygiai taip pat žiūri. Laukiam. Girdžiu, ji dainuoja. Kas man iš to popierėlio, kas man iš to laiškelio. Nenoriu sau pripažinti jau atradusi savąjį lytiškumą, jis gal net stipresnis nei kitų moterų. Mes abi su mama priklausom nematomai Laukiančių moterų seserijai. Jei nematysiu aš tavęs, mėlynų tavo akių. Man, su kažkaip natūraliai nudžiūvusiu feminizmu, tai ne tik vienintelis prieinamas, bet kartu ir bene gražiausias moteriškumas. Ne švelnumas ir mielumas, ne tvirtumas, protas ir kova už savo padėtį visuomenėje, ne nevisavertiškas troškimas prilygti vyrams, bet paprastas laukimas kaip savasties dalis. Kas man tie Nemuno vingiai. Sėdi moteris kopose, žiūri į jūrą ir laukia kažko, kas net nebuvo išplaukęs, ir ilgesys gniaužo širdį, atima kvapą. Kas man tie Merkio šlaitai. Kai vyras vėlai vakare randą ją sėdinčią prie virtuvės stalo, raudančią ir gniaužančią saujoj nuo ašarų šlapią nosinaitę, ji išsigąsta, o sutuoktinis sielojasi. O ji tiesiog laukia. Dar kažko. Rodos, dar kažkas bus, ateis paglostys guosdamas, dar ateis gyvenimas. Rodos, tuoj pasibaigs karas, tuoj grįš mylimasis. Ir žiūri laukiančios moterys pro langus, gal pamatys kokį žiburėlį, kokį laivą, priplaukiantį ne tą, bet visgi savą uostą.

Negaliu ištrūkti iš to rato. O gal ir nereikia. Aš savo motinos dukra, aš jaučiu bendrystę su savo močiute, prosenele ir visomis kitomis seserijos narėmis. Jaučiu bendrystę su savo motina. Pagalvė drėksta nuo tylios raudos, karoliai apsunksta ir, atrodo, smaugiamai surakina gerklę. Mama bent turi ko ilgėtis, tėčio, pabėgusio į Anapus, greičiausiai dabar sėdinčio ant Acheronto kranto ir ilgesingai žiūrinčio kito kranto link. Būčiau tavęs nepažinus, būčiau gyvenus ramiai, – girdžiu ją dainuojant. O aš, aš žiūriu į horizontą, tylus kauksmas prasprūsta iš mano lūpų ir plekšt plekšt dega mano skruostas.

O karoliai ant kaklo, lyg nesantis žiedas ant piršto, vis labiau ir labiau degina.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.