XIX a. pabaigoje gyvenusio nežinomo asmens tekstas apie kryžius

„Statant nauja križia arba atnaujinant reik weizet ant to, kad weta but pasabni aprinkta“, – gražia, dar nesugadinta gimtąja lietuvių kalba rašė nežinomas mūsų protėvis daugiau kaip prieš šimtą metų (užrašas teksto pradžioje rodo, kad galbūt tai įvyko 1895 m. liepą). Kas gi buvo tas nežinomasis, palikęs mums tuos kelis pageltusius lapelius, išmargintus gražia ir lengvai įskaitoma, nors po tiek metų jau sunkokai suprantama rašysena? To turbūt jau niekad nesužinosime, bet, atsižvelgdami į šimtmečiu „apsamanojusias“ realijas ir pasitelkę tuometinę socialinę ir visuomeninę išklotinę, galime įsivaizduoti. Gal tai buvo koks nors apsišvietęs miestelėnas, liūdnai nudelbtomis akelėmis vaikščiojęs gimtosiomis pakriaušėmis ir su graudesiu žvelgęs į paramstytus, apsamanojusius kryžius ir „muką viešpaties“? O gal sena rudine apsigaubęs prasigyvenęs valstietis, veizėjęs į dirvonų tolį ir mąstęs apie savo godojimus? Galėjo tai būti ir kryždirbys, vaikščiojęs iš kaimo į kaimą ir už duonos kriaukšlį, šieno glėbį klojime pernakvoti skaptavęs kryžius ir kryželius, lygiai kaip ir apsišvietęs senutėlis ar pojaunis kaimo klebonas, „mislijęs“, kaip geriau ir gražesnį pastatydinti kryžių, kuris ne tik akį, bet ir sielą patrauktų?.. Galbūt jis dar prisiminė laikus, kai po didžiojo abiejų tautų sukilimo Lietuvoje ir net lenkų Karūnoje naktimis paslapčiomis būdavo statomi kryžiai net su nenuluptomis medžių „skūromis“ ir užrašais, prašančiais Dievulio apsaugoti nuo vergovės ir kančios, ar kai caro „pulkaunykai“ generalgubernatoriaus Muravjovo Koriko įsakymu su „vaiskomis“ buožėmis ir kirviais daužydavo kryželius ir ton vieton įbesdavo savuosius stačiatikiškus su pasvirusiu skersinuku… O gal šis nežinia kaip išlikusio archyvinio teksto autorius buvo vienas iš tų, kurie nebijodami jokių draudimų kryžius ir kryželius statė plyname lauke, ant nedidelės kalvelės, tiksliau, ant piliakalnio Jurgaičiuose, prie Sidabrės upės… Liko tik maži pageltę popieriaus lapeliai, primarginti dvasiškai artima tuometine lietuvių kalba ir nuovokiomis kryždirbystės amato ir meno įžvalgomis.

Už pagalbą tekstą rengiant spaudai dėkoju muziejininkei Žydrei Petrauskaitei. Rankraštis saugomas Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne, F. 12, B. 776.

DONALDAS STRIKULIS

-

Nors nežinomo autoriaus tekste išdėstyta tyrinėtojams ir besidomintiems dabar jau gerai žinoma medžiaga, vis tiek įdomu paskaityti to meto liudininko pastebėjimus apie kryžius, jų statymo vietą, panaudotas medžiagas, puošybą. Jis netgi bando ieškoti kryžių statymo papročio istorinių šaknų – mini „ciesorių Konstantiną“. Trumpai aptariamos kryžių statymo intencijos, bet minimos tik su krikščioniškomis tradicijomis susijusios. Kodėl, pavyzdžiui, kryžiai statomi pakelėse, visai neužsiminta. Tekste išvardintos trys kryžių rūšys. Rašoma, kad kai kurie pridengti stogeliais, tačiau popiežiškasis kryžius rankraštyje netiksliai nupaišytas. Itin racionalūs teksto autoriaus ūkiniai pamokymai ir pastabos, kai kurie iš jų gali būti naudingi netgi ir šiomis dienomis, ypač apie kryžių statymo vietą, priežiūrą, medžiagų parinkimą. Gaila, kad nepatikslintos kai kurios ir dabar praktinę reikšmę tebeturinčios detalės, pavyzdžiui, kokiomis spalvomis kryžiai „maliavoti“, kur stovėjo medinės Marijos ir Jono skulptūros arba „stovylos“. Teksto autorius išreiškė savitą, bet šiais laikais gana nebūdingą ir keistoką požiūrį į kryžių dekorą, kuris jam esą trukdė – „trūksta pakajaus“. Išreikštos ir tam tikros estetinės pažiūros – priimtinos tik tos „mukos“, kurios, jo manymu, gražios, proporcingos, gero meistro padirbtos. Geležiniai kryžiai vienam iš pirmųjų lietuviškosios kryždirbystės fenomeno aptarėjų mūsų kultūros istorijoje „nėr girtini“.

ŽYDRĖ PETRAUSKAITĖ

-

Kas galėjo būti šio 1895 m. rašyto teksto apie kryžius autorius, kurio rankraštis išliko ir yra saugomas Vrublevskių bibliotekos rankraštyne? Iš lotyniškų citatų, trumpos kryžiaus istorijos ir kai kurių kitų detalių galima manyti šį asmenį buvus dvasininką, dirbusį ne vienoje vietoje ir susidariusį tam tikrą nuoseklų kryždirbystės tradicijos vaizdą. Pažymima, kad kryžiai dažniausiai buvo statomi prie kelių, kryžkelių, laukuose, aikštėse, nurodoma jų aukštis, medžiagos, formos, ikonografinės detalės, aplinka, užsimenama ir apie paprotį per Kryžiaus dienas giedoti prie kryžių. Tikėtina, kad šis neblogai plunksną valdęs vyras dirbo rytų ar pietų Lietuvoje, kur pagrindinis memorialinių paminklų tipas buvo kryžius ir stogastulpis (aprašydamas kryžių formas, greta lotyniškos, popiežiškos kryžių formų mini ir kryžius su stogeliais). Tačiau visai neužsimena apie koplytėles, matyt, Žemaitijoje nebuvo dirbęs. Estetinės kryžių vertinimo nuostatos taip pat atspindi jo kaip dvasininko pažiūras – teigiama, kad svarbu pagal bažnytinius kanonus padaryto kryžiaus pavidalas, ikonografija ir paminklo ilgaamžiškumas, todėl primygtinai siūloma juos dirbti iš akmens (sukrypę mediniai kryžiai, matyt, skaudino širdį). Autoriaus nuomone, buvo svarbu, kad būtent kunigai rūpintųsi senųjų kryžių priežiūra ir remontu (jei jie nebepataisomi – ir sunaikinimu), taip pat ir naujųjų sakralių objektų statyba (forma, papuošimais, vietos parinkimu).

Tikėtina, kad šiam nežinomajam buvo žinomas kunigo Adomo Jakšto straipsnis „Keletas žodžių apie mūsų kryžius“, išspausdintas 1891 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ (Nr. 20), kuriame daug dėmesio buvo skirta kryžių pavidalo, tinkamos vietos parinkimo svarbai ir pabrėžtas kunigų vaidmuo jų statybos procese. Ar tik ne šio A. Jakšto straipsnio paveiktas anonimas ir brūkštelėjo kelis savųjų pastebėjimų puslapius? Kiek vėliau, XX a. pradžioje, spaudoje pasirodė ir daugiau kunigų straipsnių apie kryžius (pavyzdžiui, Pranciškaus Turausko 1901 m. „Tėvynės sarge“, Vaižganto 1903 m. „Dirvoje-Žinyne“), kuriuose dvasininkai buvo raginami daugiau dėmesio skirti kryžių statymo reikalams, prižiūrėti, kad dievdirbių darbai lygiuotųsi į bažnyčiose esančius ar dvasininkų parūpintus atvaizdus. Kyla klausimas, ar šis tekstas galėjo būti rašytas minėtų dvasininkų. Manau, kad ne. Spaudoje pasireiškusių autorių retorika buvo aštri ir kritiška, nevengianti niekinančių žodžių dievdirbių kūriniams. O šis tekstas – nuosaikus ir švelnus, labiau apžvalginis nei smerkiantis ar kritiškas.

Tad šį tekstą, šiek tiek susisiejantį su A. Jakšto straipsniu, galime vertinti tarsi XX a. pirmojoje pusėje spaudoje dvasininkijos viešai išreikštą estetinių nuostatų preambulę kryždirbystės klausimu: kryžiai ir skulptūros turi būti įprastos kompozicinės schemos, dailiai padaryti, statulėlės – kuo realistiškesnių formų, su tiksliais ikonografiniais atributais.

SKAIDRĖ URBONIENĖ

-

VII-95

Križiai statosi pre pat kelu arba ant lauku ir plociu – pre kelu tankiause ant križkelu. Križiu toks tur but [dailei] aptwertas – lepoms apsodintas. Auksztumas Križiaus ne tur buti auksztesniu už 2 seksnius. Porma Križiaus yra lotiniszka [...]. Pamatiti gi galima yr križius patriarkinius [...] ir popiežiszkius [...]. Križiai yra arba be jokiu užraszu arba yra wirszui padetas literus I. N. R. I (Jezus Nazarenskas Karalus Žydu) arba užraszai gali buti Križiui iszganymas – Tame zenkli pargalesi Wardan Jezaus wisi půla ant kelu – Pas tawi Szwenta Križia wisa Sweta iszganiai – Jis mus numilejo iki smertes, o smertes ant križiaus – Ave crus spes unica. – Prikalta pre križiaus muka weszpates (crucifix). Križiai yra isz medio arba isz kulo ir gelzine. Isz medio malawoms malawoti ir su stogeleis, kad ilgiaus užsilaikytu nů supuwimo. Mukos dirbas teip pat ar isz medio, ar gelžes ar kulo. Wetoms stato pre križiaus stowilus Marijos ir Jono. Yra yr szalůse ne mum-dwi runkui ant kuriu lempos pritaisitos stow-del uždegimo swesos – kada ateit su procesija gedoti par križiaunus denus.

Ka reik užlaikyt statant križiu? Statant nauja križia arba atnaujinant reik weizet ant to, kad weta but pasabni aprinkta. Atsitink ir tai labai tonkei kad križiai wiszkum gret kelo stowia teip kad prawožiůjant užkludo su ratais ir iszkada padaro. Reik but biszki nů kelo atitrauktas ant kokio seksnio – ir ape kreziu weta palikta ant kokio pus untro maszto aplink. Weizent į križia pastatita gret lauko be wetos aplink paliktůs regesi kad lokomeruj wetos del krizio gailėjos. [Gražiause weta] Prider kad weta ant kurio statos but auksztesne gražei iszweiž križius ant kalnelu pastatitas. Kame galime veik pasirupinti 1 lepelus pasodint isz užupakalo.

Wenkart keliaudamas par szalia kurioj ne daug medio pamatiau terp lauku pre kelo lepo puikia. Prisiartinis pamatis kriziaus [terp lepu], o kaipgi pradzugun kuriůs savo po szakoms lepos, kuri savo szakomis kaip ir stogu puikiausi man iszweizgejo del apginimo nů letaus. 2^ra Reik ir weizeti kad but križius isz tvirto materiolo. Medis ir tvirtiausio ązolo led go 30–40 metu gal pristoweti, jeigu bus geriau užweiziamas (parleidis kelus metus malawom partrauk in naujo). Geriausei yra kulis – tas iszkaltas – gal ir 400 ir daug szimta metu iszstoweti. O parenk gan didesne – ala užtak ir stowejimas go ne 30 metu. Gelzinei ne tur didios wertybes – nes je teip pat ne labai ka ilgesnei už medinius stowia. O wel Naujai partrauktas in fabrikos gelzines Križius reges puikus bet ar ant ilgo? Pauksinimas twer ilgiausei 1 metus – paskum iszblink – žust nů oro – o draug ir malawa – praded rudėti – ir par 5–6 metus net ne si nori paweizet, El ne tiki eik ant kapu – prisiweizek križiams – o atrask kad tokė kriziai [ne b’tur to] ner girtini.

3. Porma križiaus – paposzimai – užraszai – figuros – tur but pagal padawimo bažnyczas ir graži. Musu lotiniszkas Križius – nors be jokio paredimo – ir wis akims musu megsta. Man pre kelo ar ant lauko križius su wisokiais paredimais iszpiaustimais ir nepatinka – truksta pakajaus tikuma. Mukos tur but nů gero meistro padirbtos – Muko su par ilgoms arba par trumpoms arba su isztrauktoms arba drutoms kojomis ar runkumis, [su tewom] su maža arba su didiu galwu – su ismegusiu krutiniu su sanareis onlauzitais ne tikt kad ne pajundin szirdes – ala stojas iszjůkimu nekataliku. Tokia muka W. – tei geros ne jokios. O jeigu kame randas tei attolinti ne gal geresnios gauti – tei geriaus be jokios – nes križius wenas jau gala sawo daseke – primina žmogui ant nukrižiuoto Iszganitojaus. Užtenka križiaus su užraszais kure yra pirm padůti. Pundatoriu wardai, jeigu jau nori tai tur buti wisokur žemai padůti.

Križiai wisi, kaip ir bažnyteli gywenimai, prigul prie uzweizejimo kunigu. Jeigu pažeisti – tur buti pateisiti – arba atitolinti – nikados ne gal stoweti tokiam apleistam pawizoj. Križiai pakripi ant szales – apipuwusi apželusi, su žolėm su kerpems – apie križa notrinos – labai ludna buva ludijma ape dewobaiminguma tokiu krikszczonu. Ne gali tokio križio jau atwest į paredka – iszimk sudegink. Jeigu križius ant wetos ne atsakantios jo swentumuj yra pastatis – teip pat prigul ana parkelt į kita weta. Gera wala – ir noro atras iszgalejima tą iszpildyti Kunigai tur, del nore tio križia pastatiti parodit weta. Pasakis ne tur creso – o – jeigu noret ant wiso tur – atras ir ant to walanda. Križius ant kelu ir pleciu yra tai prigulentis dalykas pre tui tikėjimo pre bažnyczios – del togi ir žodis pre jos prigul.

Swentima križiaus preit tik wiskupui bet szenden waldzia důd kunigams.

In hoc vigno Vinces – Tame ženkle pargales

Konstantin – S. g.

Statom križius ant grabo mum milamu asabo – idant iszreikszti, jog je tikejimi į Krista, suna Dewo, pargalejo smerti prieina į amžina atilsi

Križiam iszwenkimai tur labai sena pradžia jau pirm Konstantino cecoriaus buvo dirbami ir garbinti, tokius Križius randam grabose Muczelninku – ir ant tuleriopu indu iszreikszti bud križiai. Kaip didi [...] garbe turėjo buti del križiaus jau pirmůsi laikosi krikszczonystes pasirodo ir to, jo toke dedi wisai bažnyczos tur kaip Tertulionas ir Minucjiaszas Peliksas ginti turej – krikszczoniu nůg užniekiniejimo Pagonu, kaip ir ane buk garbe Dewiszka jam [atidůdanti]. Weizek, turem ira žinoti del pagonu daugiausei, križius paslaptei [statula dewo] – nů laiku Konstantino pradzioj 4 amžiaus. [Garbe] aiszki buvo Križiaus wisur status.

Parengė Donaldas Strikulis, Juozas Šorys