(Ne) visada galima rinktis
REGINA RAGAUSKAITĖ
Pabandžiau stebėti savo dieną – įdomu, kiek galimybių turiu rinktis kiekvienoje situacijoje? Štai skambina draugė ir kviečia sekmadienį eiti į spektaklį su Masalskiu. Įsivaizduoju vakarą, ruošimąsi jam, bendravimą su draugais, įspūdžius po spektaklio… Dvasiškai praturtėju. Be abejo. Bet po vakarėlio neturėsiu kuo grįžti į savo kaimelį. Be to, laukia pirmadienis – sunki diena. Net labai. Numatytas kūrybos vakaras su Keturakiu. Masalskio atsisakau. Visur negaliu suspėti – guodžiu save. Be to, lyja – apibendrinu. Rudeniškai, šaltai lyja, be jokio gailesčio. Apsisprendžiu – su gailesčiu.
Laukiu kitų dienos pasiūlymų. Jie ateis, net jei išjungčiau telefoną, užsirakinčiau duris, jei net nežvilgerėčiau į el. paštą. Jie vis tiek ateina, tie pasiūlymai rinktis…
Išjungiu radiją. Noriu būti visai laisva. Visa aplink nurimsta, tempas sulėtėja – laisvadienis. Diena sau. Galiu rinktis: ar apsikuopti butą, o gal eiti pasivaikščioti? Rudeniška ramybe ir sodriomis klevų spalvomis vilioja parkas. Turiu savo trajektoriją, esu pasirinkusi. Bet mano viduje spirgėte spirga „kažkas“ ir neduoda nurimti. Tą „kažką“ noriu įforminti popieriuje, antraip mintys neįgaus pavidalo. Ir pakibs ore. Ir išsisklaidys lyg niekieno. Tebus tai tik dienoraštis, tik sau – vis tiek. Bet… ant stalo guli neformaliojo ugdymo programos trafaretas. Reikia jį užpildyti, kad ir „iš lempos“. Nes planai retai kada išsipildo taip, kaip esi suplanavęs. Gyvenimas suteikia pasiūlymų ir kitiems. Ir mūsų planai neretai susikerta. Spalvota pasirinkimų pynė. Svarbu joje atrasti savąjį siūlo galą. Renkuosi neformalųjį ugdymą – kuo greičiau atsikratysiu, tuo daugiau ramaus laiko turėsiu. Ir laisvės. Pasitikiu popieriumi, o popierizmu – ne. Kaip ir visais kitais -izmais. Todėl į kanceliarinius raštus niekada nepataikau atsakyti iš karto. Kaip besistengčiau. Todėl ir nebesistengiu. Žiūriu kūrybiškai. Ir pozityviai. Visi psichologai taip pataria. Neformaliajam (kaip ir formaliajam) ugdymui tai nepatinka. Viskas turi būti pagal planą – metams į priekį. Nepaliekant galimybės rinktis. Nors kaip tik pasirinkimas išreiškia impulsą. Kūrybą. Ugnį, kurią atnešė Prometėjas. Pasirinkimas yra savotiškas maištas. Todėl jis nėra mėgstamas. Ypač valdžios. Bet kurios.
Gal todėl dažniausiai renkuosi tai, ką reikia. Ką liepia. (Pasąmonė? Sąmonė? Nesąmonė…) Maži pasirinkimai atveda į didelius. Ir atvirkščiai – pasirinkęs „savą“ gyvenimą, visada turi daugybę mažų pasirinkimų, lyg kapiliarais išraizgančių mūsų buvimą. Ana minioje matau skubančią moterį. Kažkur matyta, lyg ir pažįstama: nedidukė, pasistiebusi ant aukštakulnių. Tamsūs plaukai, skvarbios žalios akys, šviečiančios net ir pro elegantiškus akinukus… Ar įsivaizduoju save su mini sijonėliu, ant piršto sukančią prabangios mašinos raktelius? Judesiai laisvi – moteris pasitiki savimi. Gal turtingo verslininko žmona? Galėjau rinktis. Turėjau tokį šansą. Turbūt neberašyčiau neformaliojo ugdymo programos? Sekretoriaučiau? Ir kavos virimas užimtų didžiąją mano tarnystės dalį? Ne, neištverčiau. Rinkčiausi ką nors kita. Grožio saloną? Nesibaigiančias pramogas? Ne, aukštakulniai irgi ne man. Mieliau renkuosi sportinį stilių… Galėjau būti santechniko žmona. Jis mėgo skaniai pavalgyti (o pavalgęs išgerti – kas be ko). Mano laisvos valandos bėgtų virtuvėje: paprikos su mėsos įdaru, įdaras be paprikų, viščiukas folijoje, baklažanų apkepėlė, veršiena su baltojo vyno padažu… Ne, santechnikui užtektų ir kotletų su agurkėliais – mano pačios augintais, raugtais, marinuotais. Ir šis pasirinkimas ne mano. Kažin kodėl moteris savo gyvenimą būtinai sieja su vyru? Matyt, daugeliui jis nulemia buities (ir būties?) kokybę ir kryptingumą. Be vyro moteris (vis dar) panaši į tešlą be formos – kiek beminkytum, ji nevirsta duona… Juk ir ūkiniu-ekonominiu vienetu vieniša moteris nelaikoma. O kaip asmenybė? Paukštis su vienu sparnu. Taip kažkas įvardino moterišką laimę be meilės. Kokią meilę rinktis (likimininkai tiki, kad tai ji mus renkasi) – jau neformaliojo ugdymo dalykas. Atsineštas iš šeimos, namų, mamos… Gyvenimas pilnas pasirinkimų.
Pasirinkimai kuria gyvenimus, siūlo daugybę variantų. Sutikusi save aname kelyje vargu ar beatpažinčiau. Ar rasčiau su savimi bendrą kalbą? Viena – apie brokolius (ir jų naudą), antra – apie neformaliojo ugdymo planą (ir apskritai planizmą), o ši trečioji – apie „Mėnesienos“ sonatą… Argi tikrai taip būtume viena nuo kitos nutolusios? Ir vis dėlto jie sukasi. Tie pasirinkimai. Apie mano ašį. Nenutoldami nuo magnetinės šerdies. Nuolat sugrįždami prie vertybinių (popierių?) įsitikinimų ir pasaulėjautos – kitusios, kintančios, kisimos, bet atpažįstamos. Manding, kaip tik todėl ir turėčiau susikalbėti su savimi, pasirinkusia ir kitą kelią.
