Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Rugsėjo 9, sekmadienis

Dantės „Pragaro“ korektūros

Mūsų literatūrologai, komentatoriai, recenzentai, matyt, visados didžiuosis po to, kai, sulyginę vertimą ir originalą, galės pasakyti:
– O čia praleista, o čia dėl rimavimo, o originale pasakyta taip…
Dar a. a. V. Šimkus mėgdavo kartoti:
– Kartais iš originalo ketureilio nieko nelieka. Turi sudaužyti, kad sukurtum iš naujo.
Manau, kad tai tinka ir apie tercinas kalbant. Kaip sukišti visas prasmes, reikšmes, atspalvius, niuansus į vienuolikos skiemenų eilutę? Be to, viską rimuoti, rimuoti… Kad lietųsi nesustabdomai.
Tas nerūpi mokslininkui. Ir nieko neveiksi.
Žmogus, kuris imasi tokių vertimų (kaip „Odisėja“, „Iliada“ etc.), yra ne šio pasaulio… Toks jam ir galas.

Rugsėjo 10, pirmadienis

Keista savijauta

Kada žmogus beveik metus tampomas „ant virvutės“. Imi priprasti, nuolat pasiruošęs „ekstrymui“.
Perdėtas budrumas, kasdieniška būsena atrodo kaip liga… Tikriausiai tai nėr gerai, bent jau nenormalu.
Betgi gyvena žmonės ir per karus, ir – po karų. Partizanai, terorizuojamieji ir teroristai.
Visi nori gyvent. Galbūt svarbiausia gyvent didelių dalykų akivaizdoje.
Kaip esu citavęs a. a. K. V.:
– Mes, kurie gyvenome didžiųjų idealų šviesoje…
Aš gyvenau – tik nujausdamas dideles paslaptis.
Yra tokios iškamšos – žmonės, šiaudų prikimšti… Jos naudojamos bandymams. Pavyzdžiui, kas įvyks, jei mašina lėks 300 km per valandą greičiu. Esu, iš manęs per tuos metus jau padarė tą iškamšą.
Yra ir tokių žmonių, kurie pyksta, kad aš tyliu.
Kitados man priekaištaudavo, kodėl skundžiuosi buvusia santvarka… Žmonės nori matyti tą, kuris puolamas, prakeikiamas.
Jiems tai gražu!

Iš Kanados indėnų

Kartais aš pats savęs gailiuosi, o tuo metu vėjas mane neša per dangų…
(Kada tai baigsis?)

Iš Sokrato posakių

Jei žmogaus nejaudina žodis, tai jo neišjudins net lazda!
(Verta prisiminti tiems, kurie apie rašytojų darbą sako: „Ak, ten vien žodžiai, žodžiai, žodžiai…“)

Lietuvių požiūris į viešąjį žmogų

Jis turi būti krištolinio grynumo vaza. Jam neatleidžiamos jokios klaidos. Suklupai ir – viskas. Jam neatleidžiama. Jis išbraukiamas (I. V.).
Šventųjų kelias yra atvirkštinis – iš paklydimų į šventumą. Lietuviai apie šventųjų klystkelius nenori kalbėti. Žmogus mums panašus į ikoną (čia irgi ne mano mintys).

Broniui Kutavičiui – 75-eri

Apie „Metus su žiogu“:
– Susapnavau. Kas septynios dienos, regis, pasigirsta vis naujas garsas. Kas mėnuo (28 dienos) – varpas… Iki solsticijos – aukščiausio taško. Atsibudau ir užrašiau apie trečią nakties.
Nebuvo tik žodžių.
(Tada ir atėjo pas mane – tartis. Sugalvojom tik pavadinimą. Sunkiausia buvo su lotynišku – tas tettigonia dievažin kiek reikšmių turi. Ieškojau atitikmens lietuviškam didžiajam – žaliajam žiogui, kurio tada buvo pilnos mano eilės.)
– O, išėjo „Pagonių apeigos“ Slovėnijoj. Duosiu tau, įsirašysi…
(„Pagonių apeigos“ – per pasaulį keliaujantis mudviejų kūrinys.)
Tu ąžuole, tu ąžuole, tu ąžuole
Ąžuoliausias…

Kęstutis N. yra išvertęs tą tekstą ir į prancūzų kalbą.
Mažieji rudens džiaugsmai? 75? „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“ (Mykoliuko smuikas).
Dabar jau viskas – tradicija, andai buvo avangardas.
Sako, kad 1962-aisiais žavėjosi S. Prokofjevu… Nebuvo daugiau kuo domėtis!
Apie oratoriją „Pasaulio medis“ sako, kad dabar darytų viską atvirkščiai… Ten iš pradžių „stambu, paskui viskas smulkėja, smulkėja, o dabar stambėtų, stambėtų…“
Tiesą sakant, galima. Jeigu į tą medį žiūrėsi iš dangaus (XII a. graviūrose Nyderlandų mistikai taip ir vaizdavo).
Šiandien prisiminė istoriją, kad 8-erių išgyvenęs mirties siaubą. Mat sulūžusios tvarto lubos ir jis įstrigęs… Kojos nukarusios, o rankos tarp karčių…
– Pamaži pradedu silpti, silpti… Jokios baimės, labai aiškiai skiriu stogo čerpes… Tvartas toli nuo namų, nieks nepadės…
Laimė, kad nukritau (ir neužsimušei! – S. G.).
(Po pauzės.)
Kai grįžau iš absoliučiai sumautos gydyklos, dar paskambino Bronius K., susijaudinęs ir – nualsintas savo gimtąją dieną. Patvirtino, kad tikrai tada aštuonerių būdamas išgyveno savo mirtį.
– Rankas buvau taip aukštai iškėlęs ir plyšy įspaustas, kad tikrai ėmė smilkinius spausti…
– Kuo čia netikėt, – sakau, – negi tokius dalykus tavo metų sulaukęs žmogus turėtų išgalvoti?
– Kiti netiki…
Ir perskaičiau Romo Gr. romane „Rūkas virš slėnių“:
„(…) negalėtų žmonės gyventi, jeigu iš anksto žinotų savo likimą. Gal po kiekviena medžio šaka kabėtų savižudis, nes neatlaikytų širdis tokio žinojimo.“

Iš istorijos

Jau 1922–1925 metais apie JAV kino filmus buvo rašoma, kad Amerikoje „menas be menininkų“, deja, niekam tas kandus humoras nerūpėjo. Buvo statomi komerciniai filmai, jie užtvindė ir Europą. Jau tada 80 procentų Europoje rodomų filmų buvo JAV produkcija. Svarbu buvo tai, kad uždirbami pinigai. Keisčiausia, kad po šimto metų komercija nusiaubė viską. Kam dabar rūpi, kad knygas rašo kas netingi? Svarbu, kad jas gerai pirktų. Niekas net nesuka galvos – taip buvo suvalgyti ir klasikiniai menai.

Rugsėjo 12, trečiadienis

Iš padrikų minčių

Šįryt išgirdau (netyčia) vieno italų neorealisto pasakymą, kuris „tebegalioja“: „Idealus kino filmas yra 30 minučių kino juosta apie žmogaus gyvenimą.“
Andai vienam žmogui bandžiau įrodyti, kad tikroji proza yra… nuobodi.
Čia ir slypi visa praraja – kūrybos baisumas. Vasarą miręs rež. Antonioni sakėsi – labiausiai jį domina žmogus, prarandantis sielą. Bijąs, kad žmogus vis labiau virsta „interjero dalimi“, o sielos pėdsakų šiame pasaulyje jis vis ieškosiąs…
Ar būtų galima sakyti – neregimosios substancijos paieškos?
Ir – rezignacija: ką bekalbėti! Žmonės net estetinį malonumą išgujo. Net pasigrožėti tikrove nenori.
Tie, kurie į senatvę ką nors gražaus (ir pamokomo) nori parašyt, begėdiškai išjuokiami.

Iš senovės kinų

Jei kūrėjo siela kilni, tai ir jo kūryba sieks doros bei kilnumo.
(Man regis, prigimties kilnumas turi ryšį su pašaukimu.)

Tas pats, prie tų pačių namų

Vėl – vėlų vėliausiausieji vėlyviai,
tie, kurie prieš porą metų
saulėj…
Švietė kaip visų gyviausi
gyviai, blyškūs, violetiniai
išlindę jau rugsėjį.

Kaip jaunystėje – Apolinero, –
inžinerijoj per karą –
pionierium,
o vėlyvi, o širdie artileriste,
vėlyvieji gyviai…

Intarpas

Angele sarge, spręsk mano problemas sau pačiam palankiausiu būdu…
Tuotarp vyras:
– Ot ir pažiūrėsiu!
Tuotarp moteris:
– Ot ir pamatysi!
Rašytoja:
– Visiems trims savo sutuoktiniams buvau neištikima su vedusiu vyru…

Rugsėjo 13, ketvirtadienis

Žinios iš Slovėnijos

Bronius K. paskambino labai apsidžiaugęs, kad ten atliktos „Paskutinės pagonių apeigos“:
– Įsivaizduoji, atsiuntė įrašę, visas spektaklis. Ir taria gerai, lietuviškai…
Sakau: gal kas gerai išmokė? Kuri nors iš nutekėjusių lietuvaičių.
Slovėnija? Ką mes apie ją žinome? Atsimenu, esu vertęs vieną jų poetą. Kaip įprasta, žmonės pas mus painioja juos su slovakais… Kaip lietuvius su latviais – kiti.

Supratimas

Moteris (mokytoja) apie savo vyrą:
– Jam tai galvoj vienos formulės, o aš tik literatūra…
– Taip? Tai kokias knygas skaitote?
– „Lietuvos rytą“ prenumeruoju.
Ir pavarė… Bet mūsų krašte visad taip buvo. Andai V. Kudirka atkalbinėjo J. Ralį Caricyne:
– Tu neversk „Odisėjos“, rašyk man korespondencijas į laikraštį…
Dabar gi žmonės nė kiek nepasikeitė. Jiems atrodo, kad parašyti apie turistinę kelionę į Ispaniją yra tas pats kaip Dantės „Dieviškąją…“.
„Lietuvos ryto“ žurnalistai pasipūtę labiau nei koks geras prozininkas. Kur ten Granauskui! Jų tiražas šimtatūkstantinis, o „Rūką virš slėnių“ gal koks šimtas ir perskaitė. Ar ne dėl to atsikratom ir paskutinių rašytojų?
– Man stilius nerūpi, moralė nerūpi, – pristatinėja savo knygą moteriškė.
– Tai kas jums rūpi? – klausia žmogus iš salės.
– Kad pirktų…
Žinoma, po metų tų knygų jau niekas neatsimena, bet užrašiau visa tai tik dėl to, kad aiškesnis būtų visas tas komercializmas. Nemanau ir ką nors pataisysiąs.
Balanos gadynė – žmogus rašo straipsnelį, o manosi kalnus verčiąs. Nenorėčiau, kad kas nors į mano dienoraščius žiūrėtų kaip į literatūrą.

Jau po „Pragaro“

Po poros metų (ėmiausi 2005-aisiais) išėjau iš pragaro… T. y. nuvežiau į leidyklą su paskutiniais pataisymais.
– Gyvenime yra darbų, kurių negali padaryti iš karto, – sakau J. R. – Atsimeni, kaip buvo su Narekaci…
Sunkiausia pirma dalis, o dar sunkiau – pirmoji tercina. Dabar liko:

Per vidurį gyvenimo kelionės
Aš pakliuvau į baisiai tamsią girią,
Pametęs tiesų taką. Žmonės…

Anžambemanas turėtų „užvesti“, parodyti, kad tvirtai kreipiuosi…
Dievažin, bet akyse šviesiau.
Jaučiu, kad būtų geriau be žodžio „baisiai“ ir t. t., bet nieko negaliu padaryt.
Kas žino, koks „Pragaro“ vertimas turėtų būti dabar, po beveik 700 metų?